Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Su Giedre susipažinau labai keistomis aplinkybėmis. Tai įvyko Rotušės aikštėje, rudens pradžioje, knygyno pusėje esančių medinių suolelių bendrijoje. Buvau vienas, tik su švarkeliu, kurio medžiaga tampėsi kaip kojinė, sagos beveik išsilaisvinusios iš siūlų, liemuo sutrauktas, o skvernas ilgas ir tik visai neseniai supratau, jog švarkelis buvo moteriškas. O kelnės buvo prakeiktos mano mamos, ji jas vadino Čaplino pantalonais ir neleisdavo jų nešiot, kai ši būdavo šalia. Mano nelaimei, tąsyk, jos šalia nebuvo.
Mano vardas buvo Martynas, bet šitaip mane vadindavo, dažniausiai, tie, kurie manęs nepažinojo, arba supykę draugai, nebesikreipiantys į mane Marčiumi.
Valgiau česnakines bandutes išsirangęs ant suolelio ir dalinausi su sparnuočiais. Kąsnis man, kąsnis balandžiams... Atskrisdavo gudruolis žvirblis ir nugvelbdavo tešlos gabalėlį iš nevykėlio karvelio, tuomet vargšui mestelėdavau dvigubai didesnį kasnį.
Ir ji tada atėjo, Giedrė, kurios dar nepažinojau. Ji ieškojo vietelės prisėsti, o aš, kaip tik, ruošiausi eiti. Ji delnu nuglostė nešvarumus nuo suolo ir nusivalė į sijoną. Poto atsisėdo, užlkodama sijonu kelius ir prispausdama rankinę delnais prie kojų, tobulai atlikdama moters vaidmenį. O aš pajutau pareigą nueiti ir pakėliau sėdynę. Būčiau ją taip ir palikęs, bet po kojomis pasimaišė bebaimis balandis. Aš jį užmyniau, netyčia, jis suklykė, kaip net neįsivaizdavau. Pirmiausia sustingau ir nejudindamas kaklo slankstelių bandžiau pastebėti, ar yra liūdininkų. Regis jų nebuvo, net nuskriaustojo draugai išsiskraidė į šalis, o galiausiai ir jis pats kreivokai nusklendė į pilies gatvę.
Atsigręžiau į merginą su išteptu sijonu, ji dabar atrodė panaši į širdžių ėdikę: sijonas nebedengė kelių, atvirkščiai, matėsi net šlaunų kraujagyslės, rankinė antsidūrė po pažastimi, o jos klubai ir liemuo atrodė kaip dailiai apkandžiotas obuolio graužtukas, ir ji besišypsodama demonstravo man savo nubalintus dantis. Aš pasakiau kažką panašaus į:
-Aš visai netyčia, -tada sukikenau nevykėliškai, -čia jų buvo begalė, tiesiog neįmanoma ant jų neužlipti.
-Iš kur jie čia atsirado? -jos balse skambėjo sodrus klasicizmas.
-Dėl česnakinių bandučių, -iškėliau maišelį su keliomis likusiomis bandelėmis, -gal norėtumėte?
Ji lengvai nusikvatojo ir atsisakė, mat ji neseniai pavalgiusi. Tada prisiminiau tokį draugą, kuris kalbėdamas niekus išpešdavo iš merginų daugiau negu reikia. Tad paklausiau, kur ji valgė ir ką valgė ir sulaukiau atsakymo. Galiausiai sugrįžau į savo vietą ir abu, kažką vaidindami, kalbėjomės. Ji pasišaipė iš mano kelnių, tuomet aš atsilyginau suteptu sijonu, tada ji pasakė, jog atrodau kaip vidurnakčio kaubojus, kad mano švarkas negražus, o aš pasakiau, kad ji graži ir beveik prisidengiau delnais veidą, kaip nevykėlis. Paskui už tai atsiprašiau.
Mes pradėjome bendrauti. Po kelių savaičių tapome draugais. Dažnai susitikdavome kažkur tarp Užupio ir Baltupių, eidavome pėsčiomis iki Rotušės aikštės ir atgal. Daug kalbėdavomės, bet temos, mūsų, apsiribojo tik tokiu intervalu: laisvalaikis, kultūra, pasaulis istorija ir pliurpalai. Išgerdavome po puodelį arbatos, pilies gatvėje, suvalgydavome kelias česnakines bandeles ir išsiskirdavome. Norėdavau ją pabučiuoti į lūpas, o ši atsukdavo skruostą (ne dėl česnakinių bandelių). Aš niekada nebuvau pas ją namie, o ji nesutikdavo apsilankyti pas mane, nors gyvenau vienas ir po darbo grįždavau atnaujinęs savo temines naujienas.
Trečiąją pažinties dieną paklausiau apie jos santykius su pasauliu, ji pasakė, kad ją myli Aurimas. O veliau susipažinau su Aurimu. Jis buvo kretinas ir avigalvis, visada per daug pasitikintis savimi. Vaikystėje atsikraustė į Vilnių iš Panevėžio, nes tėvukas diplomais įsibrovė į universitetą ir nepaaiškino savo šeimai, kaip tapo profesoriumi. O Aurimas, kai pradėjo lankyti Vilniaus Petro Vileišio pagrindinę mokyklą, tapo politiniu nusikaltėliu, nes jo tėvas įsitvirtino prie Švietimo Ministerijos langų ir nuolat kivirčijosi su „Vileišio“ administracija.
Kai susitikome, jis apsimetė pavyduoliu ir paklausė manęs, ar žadu nuvilioti jo gražuolę, atsakiau, jog nežinau, jis ėmė juoktis ir tapšnoti, piršto galiukais, į mano stuburą. Norėjau, kad jis trinkteltų stipriau, sutraumuotų mane, o paskui, man gulint ligoninės palatoje, Giedrė maitintų sriuba mano leisgyvį kūną. Vėliau jis mane pavadino kvaileliu, kai pajuokavau apie pasaulinį atšilimą, kad, tikriausiai, atpigs butų kainos, o statybų bendrovės pradės siūlyti savo architektūrinius išplanavimus medžiuose. Jis pasakė, kad juokas beviltiškas, o man vertėtų sudalyvauti gerame komedijos vakare, kad pasisemčiau išmonės. Giedrė mane užstojo ir tuo metu justelėjau įtampą. Pats sau panešėjau į vaikiną, skirtą tvarkyti reikalams. Atrodė, jog manimi naudojosi abi pusės, Giedrė - atsikovoti Aurimo pavydą, o Aurimas - sugadinti Giedrės įrankį.
Po šito nebesusitikome kelias dienas. Atslūgus abipusei gėdai ir įtampai, vėl kalbėjomės ištisomis platybėmis, net užmiršdavau, kad ji mergina ir kad aš noriu išgąsdinti Aurimą taip, kad jis daugiau negrįžtų, nebestovėtų tarp mūsų ir nesugadintų geros pradžios, kaip Jėzaus paveikslas miegamajame.
Giedrė pasakojo:
-Vakar lankiausi pas Aurimo tėvus. Žinai, jo tėvo pavardė Straniškis, o Aurimo - Grocevičius. Paklausiau jų, kas čia per paslaptis, -ji trynė rankose popierinį garbanotą kavos puodelį, žagsėjo ir šnekėjo paskalas vienu metu, -o jie užsipuolė Aurimą ir nepaliko ramybėje, vertė jaustis kaltu, kad uždavinėju tokius klausimus. Aš įsiterpiau pranešus, jog jis vis dėl to nekaltas...
Ji pasakojo, kaip Aurimo mama iškepė vištą, padalino ją į keturias dalis ir mažiausią dalį įmetė Giedrei į lėkštę. Paskui, jo tėvas, prie stalo pagadino orą ir neprisipažino, sakė: „... rūkytos mielės, nejau kaltinat mane - universiteto profesorių? „, tada visi vienbalsiškai sužiuro į viešnaitę.
Nepriekaištingai virtome gerais draugais, kai sulaukėme Šventų Kalėdų. Apsikeitėme dovanėlėmis, aš jai padovanojau alyvinį žibintą ir rožių koncertą. Ji mane apglėbė ir pabučiavo į lūpas, sakyčiau net ilgiau nei porą sekundžių. Aš gavau dovanų mažą dulkių siurbliuką, nes buvau jai minėjęs, jog mano namų kampai gerokai užraizgioti voratinkliais.
Gavau dar vieną dovaną, ji pranoko visus dulkių siurbliukus ir žibintus su rožėmis. Giedrė pravirko vokiečių gatvės skliaute, netoli žemaičių restorano. Prisiverčiau iškalbėti, jog esu pasiryžęs priimti jos skausmą ir padėti kaip išgalįs. Ir ji papasakojo apie kūčių vakarą, kuomet Aurimas, prisigėręs vyno, grąsino, jog mane užmuš ir tai padarys iki naujųjų metų. Aš, žinoma, nusijuokiau ir sumenkinau šį reiklalą iki vitamino c.
Giedrė pagaliau sutiko apsilankyti mano namuose. O aš vilnijau kaip šilta Indijos Vandenyno banga, besižegnodamas likimo Dievui, ir dėkodamas už tai, jog Giedrė pravirko dėl manęs. Ir apskritai, buvau dėkingas tam balandžiui, kuris kreivai nuskriejo į Pilies gatvę.
2011-01-31 02:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-18 11:26
Upelis vėl
nu labai patiko! Labiausiai tai apie mama ir Caplino kelnes :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-31 12:31
Riva
Pala, aš matau tikslą. Kai Giedrė paliks Aurimą ir ateis pas šį keistuolį gyventi, tuomet turėsime istorijos tęsinį. Šiaip jei tai būtų realybė, pasakyčiau, kad ta mergina žavinga, net labai žavinga, bet ji Aurimo nepaliks, nes taip pripratus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-31 11:03
Aurimaz
Koks viso šito tikslas?
Nuo pradžių - pirmos pastraipos aprašymai vietomis gerokai persūdyti. Stengtasi padaryti kuo mandriau, o išėjo "kaip visada" - sunku suprasti, apie ką kalba eina. Beje, tas pats pasikartoja ir kitur. Persūdyta.
Po Marčiaus ir merginos pažinties apsakymo vientisumas tarsi pertrūksta - pasijunti beskaitą kitą istoriją. Atrodo, kad būtų išmesti ištisi klodai kažkokios neperskaitytos istorijos. Žodžiu, šokinėji nuo vieno pasakojimo prie kito ir nė viename nepaliekamas kablys. Pirmame epizode du žmonės ne ypatingai mandrai susipažįsta, vėliau jiedu daro "kaip visada", o dar toliau vėl istorija sutrūkinėja pasirodžius pilypui iš kanapių - Aurimui.
Palinkėčiau tavo pasakojimams didesnio paprastumo ir VIENTISUMO. Nes rašyti tai sugebi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą