Gedimino kalnas arba rašaluotais pirštais

GEDIMINO KALNAS
ARBA
RAŠALUOTAIS PIRŠTAIS






Ant Gedimino kalno kvepia saule. Tik nežinau kodėl. Ir dar... Ten galima įsimylėti. Nors ir rašaluotais pirštais.






Eilinė darbo diena. Į ateljė užeina eiliniai klientai, norėdami eilinių dalykų. Eilinė darbuotoja (tai yra aš) atrodo tuoj tuoj išeis iš proto nuo to suknisto eilinio eilinumo.

2003 08 01
14:16
Ignai,

Keista. Neina tavęs pamiršti.

Vakar buvo mano gimtadienis ir jaučiausi tikrai gerai. Nuotaiką sugadino tik tai, kad šiandien vėl reikia į darbą.  Negaliu pakęsti šitos nuobodybės. Jaučiuosi keistai. Blogai.

Davei savo adresą ir pasakei – „Žinau, kad parašysi.“ Šiandien pajaučiau - laikas tau parašyt. Nebegaliu sutalpinti minčių galvoje. Nuo šiandien, dangus lengvai atsikrato žvaigždžių, sviesdamas jas žemyn. Deja, aš negaliu šiuo būdu (ar jokiu kitokiu) atsikratyti minčių.

Kambary yra mano portretas. Man jis patinka. Tai viena guodžiančių minčių, kai gulėdama jaučiu laiko tėkmę ir gyvenimo beprasmybę.

Žinau, kad viskas gali būti ir kitaip. Bet

Ko man trūksta?


Eilinė Agnė
Palanga

Vis dar tenka stebėti į ateljė įeinančius ir išeinančius eilinius žmones. Kokie ten iš jų žmonės. Ateina robotų veidais, pareikalauja nuotraukų ar juostelės, o aš ir kiti darbuotojai mechaniškais rankų judesiais vykdome paliepimus, labai retai - prašymus.
Man septyniolika. Tai tik vakar suėjo. Nieko ypatinga... Bet jaučiuosi gana keistai.
Man jau septyniolika. Vadinasi eina aštuoniolikti metai. Aš jau tuoj būsiu pilnametė ir atsakinga už save.
Man dar tik septyniolika. O aš jau dirbu. Ir man nepatinka. Dirbti patinka. Tiesiog patinka dirbti, patinka pats darbas. Bet nepatinka, kad nėra kartelės tobulėjimui. Arba dar žiauriai išnaudoja. Ir nepalieka laiko gyventi. Tu dirbi ir miegi. Miegi ir dirbi. Dirbi ir valgai. Valgai ir dirbi. Viskas.
Bandau suprasti, kuo aš skiriuosi nuo tų žmonių, kurie ateina ir išeina iš ateljė. Bet nesuprantu. Dar norėčiau žinoti, ko man trūksta, kad pasijausčiau taip, kaip anksčiau. Kai eidama namo sustodavau ir atsiguldavau ant žolės, kad galėčiau stebėti žvaigždes, nes naktis per trumpa, kad spėtum jas suskaičiuoti. Dabar ne tik nesigulu ant žolės, bet ir nepakeliu akių į dangų. Kodėl? Ką aš žinau. Neklauskit. Tą ir mėginu suprasti. Geriausiai galvoti sekasi tada, kai rašau Ignui. Ignas – mano draugas. Aš jį pažįstu jau pusę metų. Tai yra nuo to karto, kai pirmą kartą jį pamačiau praėjo pusė metų. O šiaip tai aš jo nepažįstu. Tik man atrodo, kad jis mane pažįsta. Kai jis pasižiūri – atrodo kiaurai perveria. Skaudžiai. Man patinka. Jis keistas. Todėl ir sekasi mąstyti, kai jam rašau.



2003 08 04
12:12
Ignai,

Nuo tada, kai parašiau tau pirmą laišką i ateljė užėjo keliautojas. Dredai, auskarai, tatuiruotė, apyrankės, kuprinė, miegmaišis. Ir Nikon‘as. Labai įdomus. Kilo nenumaldomas noras su juo pasikalbėti. Jis išėmė iš Nikon‘o juostelę ir paprašė padaryti nuotraukas. Bet jis buvo labai malonus. Ne toks, kaip kiti klientai. Paprašė. Ne paliepė. Apsisuko ir pasakęs sudiev išėjo. Kažkuo labai panašus į Tave. Arba dar į Hokšilą. Ir į mane. Kažkuo.

Kai jis išėjo ilgai galvojau. Po to pažiūrėjau jo nuotraukas. Žinai, kažkas tokio labai paprasto, bet nepaprasto. Sudėtinga paaiškinti. Aš tikra, kad mane suprasi.

Ir tada dar daugiau galvojau. Nežinau. Man rodos sugalvojau. Tu žinai apie ką aš?

Susimąsčiusi Agnė
Palanga


Pasiprašiau išsiųsti laiško. Raukydamasi, bet išleido. Nemėgstu savo darbdavės. Ji tokia labai nemaloni moteris. Aš niekuomet nenorėčiau tokia pavirsti. Šiandien paklausiau savo bendradarbio, ar jam patinka darbdavė? Jis atsakė, kad patinka.
O man ji vis tiek nepatinka.
Labai noriu sužinoti, ar Ignas žino, apie ką aš galvoju ir ar tai yra teisinga. Nenoriu elgtis neteisingai. Nesakau, kad nenoriu elgtis ne pagal taisykles, be neteisingai. Nes taisyklingumo ir teisingumo sąvokos galingai skiriasi. Aš nesilaikau taisyklių. Man jos nepatinka. Aš laikausi savo principų. Pavyzdžiui nešiukšlinti. Mylėti savo tėtį. Nevartoti alkoholio, nes jis aptemdo tavo protą ir tu nebesuvoki visko blaiviai. Mėgstu būti neblaivi nuo savo svajonių. Nuo miego. Nuo minčių. Nedaryti kitiems žalos, nes tai nesąžininga. (Nepaisant viso šito aš baisi egoistė).
Ir dar bailė...

2003 08 07
23:59
Agne,

Taip.

Kuriantis Ignas
Kaimas X


Tikriausiai tikėjausi kažko daugiau nei paprasto taip... Bet iš tikro manau, kad tik tikėjausi. Taip visiškai mane patenkino. Bet vis dar bijojau. Teisingai, rašiau, kad esu bailė, bet ne tokio pobūdžio. Aš ne bailė. Tiksliau esu fobikė. Turiu aukščio fobiją. Kartais hidrofobiją. Taip pat klaustrofobiją ir bijau savo vaizduotės. Labiausiai tai bijau būti užkasta gyva. Nežinau kodėl aš visko taip bijau. Tikriausiai tai yra kažkoks psichinis sutrikimas, ar kažkas panašaus. Reiktų apie tai parašyti Ignui.



2003 08 09
06:03
Ignai,

Ar žinai, kas tai yra klaustrofobija, hidrofobija ir kitos įvairiausios baimės? Ar tu jas jauti? Kada? Kaip jos tave veikia? Ar žinai, kaip jas suvaldyti? Ar tau jos trukdo gyventi?

Ar esi ypatingas?
Bijanti Agnė
Vis dar Palanga

Nesulaukiau atsakymo iš Igno. Bent jau kelias dienas. Tikriausiai jis specialiai neatrašo, kad pamąstyčiau. Iš tiesų tai pastebėjau, kad mano baimės aprimo. Tikriausiai tai ženklas. Įdomu, Ignas tiki ženklais? Aš tikiu. Bet nesu tikra, ar tai tikrai yra ženklas. Gali būti.
Tada reikia veikti.
Ir kuo greičiau. Pavyzdžiui rytoj. Galėčiau šiandien, bet dar reiktų nueiti į darbą, o jau labai vėlu.
Ar aš tikrai noriu tai padaryti?
Visiškai taip.
Ar aš tai padarysiu?


Tamsu ir tylu. Baisoka kiek. Bet pirmą kartą per visą tą laiką, kai pradėjau dirbt pagalvojau, jog gera būti tamsoje ir tyloje. Aš taip ir padarysiu. Tvirtai nusprendžiau.


Šiandien į darbą nuėjau su dideliausia kuprine, miegmaišiu, kilimėliu ir fotoaparatu. Bendradarbiai tik nužiūrėjo ir mechaniškai tarstelėjo: „Iš žygio grįžti?“. Nieko nesakiau. Aš šiandien išvažiuoju, pagalvojau. Ilgam. Ir kažkur surasiu Igną. Gal ant Parnidžio kopos. Gal ant Kernavės piliakalnio. Arba Nemuno saloj. O gal... ant Gedimino kalno (truputį bijau). Kažkur.
Parašiau atsistatydinimo prašymą ir nunešiau tai pasipūtusiai kalei. Pirmą kartą sau pačiai tyliai pasakiau, jog ji kalė ir kad nekenčiu jos labiau už savo močiutę raganą. Kilo mažytis skandalas. Teko iškęsti jos žaibavimus akimis ir kaltinantį toną. Bet žinojau, jog elgiuosi teisingai ne pagal taisykles. Ji to nesuvokė.
Gavau algą. Gera buvo čiupinėti tuos banknotus – savo bilietą į laisvę. Gera buvo atidaryti duris, pasakyti visiems „iki“ ir išeiti. Ir nežadėti čia grįžti. Ir nenorėti. Ir nieko negalvoti. Tik kaip gera būti laisvam.
Bendradarbė pasisiūlė pavėžėti į Klaipėdą. Sakė, viliasi, jog nelis. Jai baisu dėl manęs. O man nebaisu dėl savęs. Man dėl nieko nebe baisu. Manau, kad esu drąsi.



2003 08 12
15:23
Ignai,

Aš stoviu ant Klaipėdos žiedo. Šlapia. Lyja. Bet man nebaisu. Kur tu?

Klausausi regio.

Tu mėgsti regį?

Dabar žiūriu į Salvadoro Dali reprodukciją. Mėtosi lapas pakelėj. Žmonės jo negerbia. Aš taip niekad nepasielgčiau su paveikslu. Salvadoras Dali buvo genijus. Bet iš jo paveikslų lipte lipa, veržiasi skausmas. Jam tikriausiai labai skaudėjo. Ar tu taip nemanai?

Laisva Agnė
Klaipėda

P.S. Kaip tu supranti, kas tai yra laisvė? Ar tu laisvas? Kaip manai, ar aš laisva?
Kas tai yra drąsa?


Sustabdžiau mašiną. Tiesiai į Vilnių. Jei kur galima pamiršti savo širdį, tai tik Vilniuje. Jei kur galima ištirpti, tai tik Vilniuje. Ir jei galima kur nors įsimylėti, tai tik ant Gedimino kalno. Klausiu vairuotojo, ar jis ką nors myli. Sako, kad taip. Klausiu, ar jis įsimylėjo ant Gedimino kalno. Jis sako, kad ne. Tyliai pagalvoju, kad tai ne meilė. Bet nieko nesakau. Geras vairuotojas. Bet ne tokio tipo žmogus, kuris man patiktų. Perdaug racionalus ir ekonomiškas. Klausiu, ar jis turi fobijų. Sako, kad ne. Ir dar sako, kad aš simpatiška mergaitė, tik labai išsiblaškiusi. Leisk atspėti sako, tu dailininkė. Ne, sakau. Vaizduotėje taip.
Mes ilgai tylim ir klausom house and jazz. Man patinka. Aš labai atsipalaiduoju. Užsimerkusi atrodo jaučiu kiekvieną raumenėlį kartu ir atskirai. Kaip jie įsitempia, o po to atsileidžia. Klausiu vairuotojo, ar jis neprieštaraus jei pradėsiu rašyti laišką. Jis nusijuokia. Nors ir penkis.


2003 08 12
17:26
Ignai,


Aš jau pakeliui ant Gedimino kalno. Nuo jo matosi medžiai, kelių žibintų gyvatės, žmonės, panašūs į nykštukus, namų stogai, bokšteliai, soborai. Ir girdisi nakties garsai. Matosi, kaip leidžiasi saulė ir kaip kyla. Ir užsiuodžia ryto kvapas. O svarbiausia, ten niekada nesinori skaičiuoti laiko. Ir ten galima įsimylėti.

Ar tau patinka jazz?

Keliaujanti Agnė
Kryžkalnis



Vairuotojas labai turtingas. Jo mašina labai prabangi. Klausia, ar noriu miego. Sakau, kad noriu. Sako, gali miegoti. Aš neprieštarauju. Sakau, ar gali įjungti Louis Armstrong. Sako, gali. Padėkoju ir užmiegu. Aš visąlaik labai daug sapnuoju.
Noriu į tualetą.
Sapnuoju versmes. Gėlo, šalto, skaidraus ir gaivaus vandens. Bandau suprasti, kur aš esu, bet sunkiai sekasi. Tikriausiai čia rojus. Daug daug vandens.
Kelkis, girdžiu. Sako, kad jau Vilnius. Mes netoli Lukiškių aikštės. Balti suoliukai. Čia aklų pasimatymų vieta. Vieną kartą čia laukiau poeto. Ir prie manęs ėjo ir ėjo vaikinai, klausdami, ar aš ne Šarūnė, Kamilė arba Raimonda. Ne, atsakiau. Taip ir užsibaigė. Bet jie labai malonūs. Vaikinai visąlaik labai malonūs. Ir tas vairuotojas, kuris čia mane atvežė.

2003 08 12
19:13
Ignai,

Čia viskas kvepia saule. Nežinau kodėl.

Sėdinti Agnė
Vilnius
Lukiškės


Nežinojau į kurią pusę eiti. Bet pasiklioviau savo nuojauta. Ėjau ten, kur labiausiai kvepėjo saule. Ėjau, o aplinkui žmonės šypsojosi, juokėsi, liūdėjo, verkė. Jų buvo tiek daug. O man taip keista juos stebėti...
Aš vis arčiau Gedimino kalno. Ir toks aitrus saulės kvapas. Kiek daug gražių žmonių. Vaikinai labai malonūs. Įdomu, kur Ignas. Ignas labai malonus.


2003 08 12
20:00
Ignai,

Aš ant Gedimino kalno. Kaip čia kvepia saule... Žinai, vilniečiai turi tokią gražią vietą. Bet tikriausiai mažai kas supranta. Nes čia nematau nė vieno žmogaus. Gal ir gerai. Bijau ką nors sutikti. Nes žinau, kad ant Gedimino kalno ką nors įsimylėsiu. O jei pasitaikys koks apsisiusiojęs bomžas? :)

Ar aš naivi?

Nenorinti įsimylėti apsisiusiojusio bomžo Agnė
Gedimino kalnas
Vilnius


Aš nusprendžiau, kad šiandien miegosiu čia. Ant Gedimino kalno. Įdomu, ar čia kvepės mėnuliu?
Kvepia.
Ir žvaigždėm.


Rytais labai šalta. Norėčiau žaliosios arbatos be cukraus. Aš jos nemėgstu. Visada maniau, kad tai labai gerai. Ir norėjau mėgti. Bet man niekad nebūdavo skanu. O dabar labai stipriai užsinorėjau. Deja, nėra. Gal pamėgčiau.
Jaučiuosi kaip sudaužyta.
Ir noriu į tualetą.
Kuprinėje randu voką.

2003 08 13
00:52
Agne,

Visi mes bijome.

Visi mes ypatingi.

Aš labai mėgstu regį.

Salvadorui Dali labai skaudėjo. Argi tau ne skauda?
Tu drąsi. Aš ne.

Tai uždaryk mane, tėvyne, savyje, kaip uždaro vakarą naktis.

Man labai patinka jazz.

Tu miegi. Ir tavo miegas labai naivus. Taip, tu naivi.

Saldžių sapnų.
Tave stebintis Ignas
Gedimino kalnas
Vilnius

P.S. Ant Gedimino kalno galima įsimylėti.


Ignas čia buvo.
Dar labiau noriu arbatos. Reikia kiūtinti į kokią kavinukę. Gal pasiklausti kieno nors kiek valandų? Ne, per visą kelionę pažadu sau. Neskaičiuosiu laiko. O be to bijau ką nors sutikti. Juk čia Gedimino kalnas, ir aš galiu įsimylėti.

Pamečiau fotoaparatą? Niekur jo nerandu... Jis labai brangus. Ne materialiai. Tiesiog tai mano mylimiausias daiktas...

2003 08 13
09:48
Ignai,

Kaip tu supranti praradimą?

Ar daug tau reiškia daiktas?

Praradusi Agnė
Gedimino kalno papėdė
Vilnius

Dvi išeitys:
Bijoti – tylėti – liūdėti – susitaikyti.
Nusiraminti – ieškoti – nebijoti ir neprarasti vilties.

Kai nurimstu ir širdies ritmas sulėtėja, mėginu prisiminti, kur galėjau jį palikti.
Bingo!
Aš jau ne ant Gedimino kalno, todėl klausiu kiek valandų.
Praeivis sako, kad dešimt. Nagi nagi, greičiau.
Man visai patinka bėgioti į troleibusus. Spėju... Man reikia į oro uostą. Žinau, kad pusę dvyliktos toks vyrukas ten susitinka su tokiu norvegu ir vešis jį į tokį viešbutį, kur dar po pusvalandžio susitiks su tokia panele. Aš manau, kad pas jį mašinoje palikau fotoaparatą.
Vargais ne galais surandu oro uostą. Ieškau to matyto dėdulės. Akys bėgioja nuo vieno silueto ligi kito. Tų žmonių čia tiek daug. Širdis tuksi ir tuksi. Kažkas patapšnoja per petį, aš net pašoku.
Ar tik nepalikai fotoaparato?
Palikau.
Kitą kartą būk atidesnė. Gerai, kad tave radau.
Taip. Labai labai ačiū...
Baik tu. Sėkmės.
Išeinu iš oro uosto atgavusi fotoaparatą... Atrodo, kad atgavau dalelę savęs.
Širdis dar tuksi smarkiai. Ir kvėpuoju giliai.
Prie medžio prisegtas lapelis.

2003 08 13
10:57
Agne,

Kartą į vienkiemį atėjo mirtis. Juoda juoda. Tame vienkiemyje gyveno du senukai. Labai labai seni. Labai šilti. Mylintys vienas kitą. Ir neturtingi. Kiekvienas gyvulys jiems buvo didelė vertybė. Mirtis laukė vidurnakčio. Bet Dievas jai atidavė vienintelę avį. Senukams tai buvo didelis smūgis. Bet jie žinojo - tai dar ne blogiausias variantas. Kitą naktį mirtis vėl atėjo. Senukai beturėjo vienintelę karvę. Ir Dievas ją atidavė. Senukai verkė, bet žinojo- tai dar ne blogiausias variantas. Kitą naktį mirtis nebeatėjo.
Ar jauti, jog tai blogiausias variantas?

Nieko nepraradęs Ignas
Oro uostas
Vilnius

Keista...
Kur jis? Mane stebi. Aš tai žinau... Labai, labai keista. Gal savotiškai malonu. Gal. O jei pamėginčiau pasprukti. Įdomu, ar rastų mane kokiame kitame mieste? Tarkime Kaune. O gal bėgti į kokį mažesnį? Žinau, paskambinsiu broliui. Bet prieš tai reiktų išgert arbatos. Žalios. Be cukraus.
Ar žmonės žino, kad jie labai skirtingi?
Tikriausiai...
Ar Ignas žino, kokia skani yra žalioji arbata be cukraus?


2003 08 13
14:05
Ignai,

Žalia arbata be cukraus labai skani. O žmonės labai skirtingi.

Rami Agnė
Balti Drambliai
Vilnius


Nusprendžiau paskambinti broliui. Ar tau patinka žalia arbata be cukraus, paklausiau. Jis atsakė, kad ne. Na, aš taip ir maniau. Tada paklausė, ar noriu į Švenčionis? Sakau, kad noriu. Gerai, pasakė. Vakare važiuosim.
Iki tol, turėjau gražaus laiko pasivaikščioti po Vilnių ir atsisveikinti. Juk nežinau, kada čia sugrįšiu. Dabar diena, sprendžiant pagal saulę, todėl ant Gedimino kalno turėtų būti daug žmonių. Bijau ten eiti. Dar įsimylėsiu.
Atvažiavo brolis. Pirmą kartą jį matau už vairo. Klausiu, ar moka vairuoti. Sako, nemoka. Klausia, ar nebijau su juo važiuoti. Atsakau, kad nebijau. Linksma kompanija mašinoj. O gretimoje dar linksmesnė. Mes lenkiam vieni kitus ir mojuojam, kai kurie vaikinai iš gretimosios mašinos rodo nepadorius ženklus. Manau, draugiškai.
Manęs klausia, ar aš nesijaučiu nejaukiai, būdama tarp keliasdešimt nepažįstamų. Sakau, kad ne. Man patinka, kad niekas manęs nepažįsta ir aš galiu tyrinėti tuos žmones.
Įvažiuojame į Švenčionis. Tikras kaimas. Bet man čia patinka. Kaip ir žadame čia švęsti kažkokios Renatos gimtadienį. Man sakė, kad ji turi tatuiruotę seksualiausioj kūno vietoj. Ir kad tai labai jaudina vaikinus. Gali būti. Labai knieti pamatyti tą tatuiruotę. Įdomu, ar ji jaudina tik vaikinus, ar galėtų sujaudinti ir merginą?
Vakarėlis šaunus. Čia yra keletas ypač vertų dėmesio personų. Mėginu kažkaip juos patyrinėti, bet sunkiai randu priėjimą. Tu žinok, vat šitas Rytis yra ypač bjaurus, sako man šalia prisėdusi, gana stamboka panelė. Tikrai, apsimetu, kad nusistebiu. Kad jis kitoks – matosi iš karto. Man patinka, kaip jis į mane žiūri. Bet tikriausiai nenorėčiau jo sutikti ant Gedimino kalno. Gali argumentuoti, klausiu. Na... Jis arogantiškas. Matau.
Prasideda linksmybės su vandens šautuvėliais. Dabar puiki proga. Tiksliau už kelių minučių. Kelios minutės? Turiu rasti lapą popieriaus.
2003 08 13
20:23
Ignai,

Ar tau patinka tyrinėti žmones? Kaip tu supranti sąvoką fatališkas? Ar tu atkreipi dėmesį į gražius vaikinus? Ar tau patinka šaudytis vandens šautuvėliais?


Tyrinėjanti Agnė
Švenčionys

Pro šalį eina Rytis. Palauksiu, kol pats prieis. Žinau, kad prieis. Tuo tarpu vartau Renatai padovanotą  feng shui knygą moterims. Kažkas prisėda šalia. Įdomu, klausia? Ne, Ryti. Nelabai. Kodėl vartai? Todėl... Kartais negali kažko paaiškinti pats sau, o ką jau kalbėti apie kitus žmones. Taip nemanai? Manau. Manai? Taip. Esi skaitęs? Ką? Bet kurią feng shui knygą. Taip. Tiki? Ne. Aš irgi. Nors žmonės sako, tai didelė išmintis. Taip. Taip.
Jis gražus. Ir ne arogantiškas. Bent jau ne su manimi.
Bet vis tiek  nenorėčiau jo sutikti ant Gedimino kalno.
O tu tiki? Kuo? Bet kuo. Taip. Ar gali papasakoti? Taaip...
Nuskamba abejojančiai. Perverta tiriamo žvilgsnio tikriausiai esu pripažinta verta pasitikėjimo. Sėdžiu ir negaliu patikėti, kad visa tai girdžiu iš šio vaikino. Atrodo, lyg kalbėčiau pati. Aplink liejasi vanduo. Gal galėtumėt susirasti kitą vietą savo pokalbiams, sušunka brolis. Jis jau ne pirmas. Bet tai pernelyg svarbu. Ar dar liko popieriaus?

2003 08 14
00:01
Ignai,

Kuo tu tiki?

Tikinti Agnė
Švenčionys


Pereinu per kambarį. Visi miega. Šalia mėtosi fetišinis botagėlis. Šypsausi. Tikrai norėčiau miego. Vaikštau po namą ieškodama laisvos lovos su šilta patalyne. Jei turiu tokią galimybę, kodėl nepasinaudojus? Galvoj skamba kažkoks lietuviškas hip hop‘as. Ne, ta muzika skamba visame name. Nekenčiu hip hop‘o.
Randu kambarį. Čia miega mano brolis. Nieko, jis neprieštaraus. Tai jis tikriausiai uždėjo savo hip hop‘ą. Apsikabinu brolį ir užmerkiu akis. Viskas stipriai sukasi. Matyt per daug įspūdžių.
Ar nuo įspūdžių gali suktis galva?
Aš negėriau alkoholio.

Po galva kažkoks vokelis...

2003 08 14
04:02
Agne,

Žalia arbata neskani. Ypač be cukraus. Žmonės labai skirtingi. Per daug, kad žmogaus protas tai suvoktų.

Taip. Žinoma, aš tikiu. Meluoja tas, kuris sako, kad netiki.

Visi mes atkreipiam dėmesį į gražius žmones. Fatališkas yra Gedimino kalnas. Man patinka žaisit. Vandens šautuvėliais.

Aš tyrinėju visą laiką.

Šlapias Ignas
Lietus

P.S. Beje, aš nekenčiu hip hop‘o labiau nei tu...


Staigiai puolu prie lango, o brolis išvirsta iš lovos. Turiu pamatyti Igną. Persisveriu per langą, bet čia tik lietus. Kapt, kapt... Lediniai lašai liečia labai labai liesą mano ranką ir rašaluotus pirštus. Nežinau kodėl mano pirštai visada rašaluoti... Nuo mano rankos teka mėlynas vanduo. Lietus.
Ką tu išsidirbinėji? Nieko. Einu miegoti, nepyk, kad išmečiau iš lovos. Ką su tavim daryti...



Miegas. Taip smagu miegoti. Ir kai už lango lyja, yra šalta, o tau šilta.
Ir negaliu pakęsti, kai tokiu metu žadina... Kelkis, turim važiuoti. O norėčiau miegoti belekiek ilgai ilgai. Ir neskaičiuoti laiko.

2003 08 14
06:21
Ignai,


Kas tai yra laikas?

Norinti miego Agnė
Švenčionys
Nusileidžiu į apačią.
Visi labai žvalūs.
Rytis duoda man vokelį.


2003 08 14
06:27
Agne,

„Iš esmės man nusispjaut į erdvę, bet laikas kelia problemų.

Mes niekada nesusitiksime (arba...), bet noriu, kad žinotum vieną dalyką. Mano laikas nėra tas pats, kaip tavo laikas. Mūsų laikai nėra tie patys. Tu turi savo laiką, o aš savo. Mūsų akimirkos nėra tos pačios. O ar žinai, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad laiko nėra. Ar man pakartoti? Laikas neegzistuoja. Yra gyvenimas ir mirtis. Yra žmonės ir gyvūnai. Mūsų mintys yra. Ir pasaulis. Visata taip pat yra. Tačiau nėra laiko. Gali atsipalaiduoti. Ar dabar geriau jautiesi? Aš jaučiuosi geriau. Viskas bus gerai. Geros tau dienos.“

Nemiegantis Ignas
Švenčionys


Mes važiuojame atgal. Į Vilnių. Per daug noriu miego, kad galėčiau reaguoti į aplinką.
Marijus padaro avariją.
Aukų nėra.
Vienintelė auka – automobilis.
Aš miegu ir nieko nežinau. Kai pabundu – riedame į medį. Viskas per greit ir aš per daug noriu miego. Viena panelė klykia. Brolis sustabdo mašiną ir garsiai juokiasi. Nieko juokingo. Miegu toliau, kol sutaiso mašiną. Ar bent jau laikinai pataiso.


2003 08 14
19:25
Ignai,

Ką tik pabudau. Čia nekvepia saule. Ar Tau būtina pabūti su žmonėmis? Kodėl? Mn labai bloga... Aš noriu...

Ko nori Tu? Kodėl?

Visiškai išsiblaškiusi Agnė
Saulėtekis
Vilnius

Einu žaliuoju tiltu.
Ore sklando saulės kvapas.
Kažkodėl kad ir kiek jo daug, neatsibosta. Jis netampa įprastu.
Aš tuoj kur nors važiuosiu...
Iš esmės man nusispjaut į erdvę, bet laikas kelia problemų.
Nešvaistau jo.
Jį švaisto žmonės, nesugebantys rinktis.
Stabteliu.
Gana gražu.
Reguliuoju diafragmą, išlaikymą. Velnias, dar nemoku naudotis. Gerai, tai tik bandymas.
Karts nuo karto objektyve šmėkšteli mano rašaluoti pirštai.
Nes man visad dreba rankos.


2003 08 14
20:59
Ignai,

Ar Tavo pirštai rašaluoti?

Fotografuojanti Agnė
Žaliasis tiltas
Vilnius


Spardau akmenukus. Kelias Vilnius – Klaipėda. Dar nestabdau mašinų.
Dabar galvoju apie mintis.
Man sakė, kad esu naivi.
Aš tokia ir esu.
Mano mintys naivios.
Lakoniškos.
Aš menka.
Ai, nebesuprantu savo minčių.
Sustoja mašina.
Iki Šakių važiuoju. Pro Kauną. Mažu pakeliui?
Mažu. Šypteliu. Mes nuvažiuojame.
Didelis pliurpalas. Kalba nesąmones. Bet tai žavu. Aš nepasakau nereikalingo žodžio, bet kita vertus nuo to man sunkiau.
Jam lengva.
Vilko valanda... Gal pati gražiausia.
Aš norėčiau piešti impresionistinius paveikslus. Arba ne.
Nesakysiu, kodėl.


2003 08 14
22:14
Ignai,

Ar Tau patinka impresionizmas?

Lakoniška Agnė.

Aš nesuprantu, kaip gali skraidyt kokie nors metalo gabalai. Ir daug ko nesuprantu. Klausiu vairuotojo, ar jis dažnai išsitepa pirštus rašalu. Atsako, kad ne.
Ai, niekas jų nesusitepa. Tik aš...
Šakiai. Vairuotojas labai mandagus.
Vaikinai visada mandagūs. Vaikinai man patinka. Ignas labai mandagus.
Atidaro man duris. Išlipu. Duoda man vokelį.
Ačiū.
Man patinka paštas.
Tai vienas dalykų, kurie mane džiugina...


2003 08 14
23:37
Agne,

Nesakysiu.
Man nepatinka impresionizmas.

Ignas
Kaimas X

Šakiuose mane pasitinka krūva vaikinų. Jie labai mandagūs. Mes juokiamės. Jie daug pasakoja. Aš kalbu lakoniškai. Bijau parodyti per daug. Daug rodyti Ignui nebijau. Bendriau, bijau.
Vaikštome parke. Man gėda. Dėl rašaluotų pirštų. Ir jaučiu nuo savęs sklindantį saulės kvapą. Šakiuose taip nekvepia. Čia nemaloniai kvepia kanalizacija.


2003 08 15
00:00
Ignai,

Mano saulė – rašaluotais pirštais. Ir man gera būti parke. Ir šiaip... Aš noriu... Tave pamatyti.

Raudona Agnė
Šakiai

Mes grįžtame pas vieną iš vaikinų. Jis labai malonus. Pakloja man lova ir pasako labanakt. Išeina. Ant lovos mėtosi lapas.

2003 08 15
00:39
Agne,

Mano saulė... Bijau sakyti...

Susigėdęs Ignas
Šakiai

Nusišypsau. Noriu miego.
Aš visada labai daug sapnuoju.
Kas tai sapnai?
Man pasakojo, kad sapnus galima valdyti. Ir nenustebk, jei kartą pabusi iš gyvenimo ir suprasi, jog tai buvo tik sapnas, sakė. Ir aš tikiu. Tik nežinau, ar noriu pabusti. Gal nenoriu.

Einu plentu.
Šalia Robertas.
Aš noriu pamatyti Jurbarką, sakau.
Stabdyk...
Gerai.

Važiuojame keliu. Laba noriu pamatyti Jurbarką. Gal ne Jurbarką. Jurbarko ir Šakių tiltą. Man sakė, kad tai vienas didžiausių tiltų Lietuvoj.
Taip sakė.
Ir aš tikiu.
Ar Jums patinka Jurbarko tiltas, klausiu vairuotojo.
Jis atsako, kad tiltas kaip tiltas ir tiek. Aš taip negalvoju. Labai laukiu, kada privažiuosim.


2003 08 16
12:53
Ignai...

...

Lyg ir pradedu rašyti laišką, bet suglamžau, nes nebeturiu ką pasakyti. Ir mano galva tuščia. Aš tuščias žmogus...
Bet Jurbarko tiltas tikrai galingas. Beveik kaip Gedimino kalnas...
Man kaupiasi ašaros.
Aš niekada neverkiu. Tai laba banalu.
Man taip sakė. Ir aš tikiu.

Važiuoju ant Gedimino kalno. Paskutinę naktį praleisiu ten. Bet labai labai bijau.

Artėjant keliu baimė slopsta.
Aš juk galiu nuslopinti savo baimes.
Negaliu iš tikrųjų...
Bet šitą galiu.

Tamsoka kiek.
Vilko valanda eina į pabaigą.

Žiūrėk, koks plėmas tau ant galvos! – šaukia kažkokie vaikigaliai susikūprinusiai senutei. Ji sumurma, kad jiems trūksta žmoniškumo.
Aš pagalvoju, kad plėmas kalbos kultūros klaida. Ir jiems trūksta ne žmogiškumo – šito jie turi per akis - , o žmoniškumo. Lietuvių kalbos stilistika. Ar kažkas panašaus.
Šitie dalykai mane erzina...

Užlipu ant Gedimino kalno.
Atsisėdu.
Arba mano mintyse, arba tikrai kažkur šalia  groja „Coldplay“. Jie mane džiugina.
Sėdžiu labai ilgai.
Man nenuobodu.
Prieš mane lapelis.

2003 08 16
22:15
Agne,

Atsisuk...
Labai prašau.
Ir atsiprašau...

Ignas
Gedimino kalnas
Vilnius
Aš lėtai atsigręžiu.
Pirma pamatau rašaluotas rankas.
Man atrodo, aš įsimylėjau.
Gražios Igno akys...

Tavo ir mano laikas šiandien tas pats, man irgi atrodo, kad aš įsimylėjau.
Iš rankų iškrinta lapelis.
Saulės kvapas toks stiprus. Ir mėnulio. Ir žvaigždžių.


Atsibundu.