Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Pusę metų dėl šios akimirkos kliedėjau. Kūriau planus, sapnavau, atmečiau daugybę pasiūlymų ir galimybių, stojau į kovą su rutina, pažadėjau jai, jog ši bus pakeista į naują, kur kas įdomesnę ir šiltesnę rutiną. Aš pamačiau tą uolą su tvirtove viršuje ir pusnuogį Costa Blankos papludimį ir išvis, kodėl apie jį aš svajojau? Turbūt todėl, kad pavadinimas panašus į Casablanką. O juk ten Hampfrėjus ir Ingrida glėby glamžo savo sujuostus paltus. Paskutinis Valencianos argumentas buvo kanarėlė. Jai sučiulbavus palmės nukarime, virš mano galvos, mano cigaretė nustojo smilkti ir apkliedėta akimirka virto dabartimi.
Išsvajotoji Ispanija, tokia graži ir taip greitai atsibodo. O galbūt pasijutau vienas, norėjau, kad mano artimieji pamatytų tai, ką aš matau, kas čia gražu, kas įdomu. Fotoaparato neturėjau, telefonas net nespalvotas. Visi praeiviai išsidaliję poromis, visi šnekasi savo kalba, svaido turistiškai eurus į kiekvieną siuvenyrinę ir valgo arbūzinius ledus, kuriuos pardavinėjo kažkoks azijietis ant prieplaukos grindinio. Net ir prie jo pripuldavo maža mergaitė siaurom akim ir tampydavo už kelnių, kai šis užsiėmęs nežiūrėdavo, kaip ji mokanti sykiu peršokti krūmelį.
Ėmiau ieškoti nakvynės namų. Žemėlapį tyriau ir taip ir anaip, vis praeidavau pro šalį nepastebėjęs vertikalaus neoninio užrašo ant pastato kampo „Hotel Maritimo“. O ten krūvos kekšių, viena į mane taip žiūrėjo, jog įsmeigiau akis į savo dešiniąją ranką, kuri tempė perpildytą gitaros dėklą. Sukinėjausi kvartalo ratu gal penketą kartų, kiekvienu raundu vis labiau patrauklesnis nuogašiknėms, o apie pasidavimą sunku buvo pagalvoti, juk Lietuvoje tai smerkiama ir pats nebuvau susimastęs, ar padėvėtas malonumas - laimė.
Pagaliau suradęs viešbutį įvirtau į foje su angliško sutikimo gūsiu. Man buvo duotas raktas nuo kambario. Vos įžengęs pro duris išgirdau už sienos anglakalbės porelės gaidas, kambarius skyrė tik rakinamos durys. Nuėjau į dušą išsipraust. Prislėgė ilgesys, nuostalgija. Vis kartojau varvindamas rūdiną vandenį ant plikės, jog ištversiu, tai tik pusė metų, tada grįšiu pasikeitęs, įgyjęs patirties, įdegęs. Aš čia svetimas net pats sau, bet rytojus, jis bus geresnis, nes susitiksiu su lietuviais, važiuosiu į Valenciją, vėl keliausiu, du šimtus kilometrų per uolas, slėnius ir apelsinų plantacijas.
Prislėgė labiau nei tikėjausi. Griebiau gitarą, pirštai supykę ant manęs, lyg už išdavystę, liovėsi spurdėję ir atsisakė išgauti nors ir melancholišką frazę. Išsitraukiau A keturi ir HB. Išėjo nupaišyti tik lango rėmus, pro kuriuos matėsi dar vienas langas kitapus gatvės. Tuštybė. Įkišau į stalčių kaklarišį, kuriame slėpiau įsiūtus penkis šimtus eurų, tai buvo pats brangiausias aksesuaras, kokį tik esu turėjęs. Išėjau pro duris pasiemęs tik tabaką ir dvidešimtinę.
Nutiko labai keistas dalykas, šiek tiek pamokęs mane visapusiškai.
Kai jau bebuvau išeinąs iš vestibiulio, mane sustapdė pro paradines duris įbėgantis žmogus, tempiantis cemento maišus. Jis paprašė palikti raktus, nes, pasak jo, to reikalauja nakvynės namų salygos. Paklausiau jo, ar jis čia dirba, jis įtikinamai linktelėjo. Tuomet užsispyriau:
-Pakvieskite man ponią, su kuria šiandien kalbėjausi, kuri man davė raktą, tik jai jį paliksiu.
-Negaliu, pone, ji dabar laisva, jai pertrauka. -aiškino jis.
Aš nepasidaviau:
-Bet gi iš kur man žinoti, kad jūs nemeluojate? Jeigu jūs išvogsite mano kambarį?
Jis ribotai nusijuokė ir sukaupęs pasitikėjimą keliantį žvilgsnį pasakė, jog to tikrai nepadarys.
-Labai sunku patikėti, aš turiu abėjonių.
-Abėjonių? -jis užbėgo už administratoriaus stalo ir ištraukė plieninę lentelė su prisegtais rakčiukais. -Visi žmonės, kurie nori išeiti, turi palikti raktus čia.
Čia čia čia... Išsitraukiau savo raktą ir užmoviau jį būtent toje vietoje, kur jis dūrė pirštu. Tada darbuotojas perdėjo jį į kitą vietą, nes skaičiukai neatitiko. Susimoviau labai nelaiku.
Išėjau į Costa Blanką pėsčiomis. O kai buvau ten, negalėjau ramiai braidyti nestoromis, lengvomis pakrantės putomis, kurias medūzos taip mėgsta. Negalėjau, nugriuvęs ant buvusios smėlio pilies, žvalgytis viduržemio jūros laivų į tolį, negalėjau ramiai sudainuoti Dylano dainos apie ispaniškus batus, nes kiekvieną sekundę norėjosi kilti ir grįžus įsitikinti, ar tikrai manęs neapgavo ispanas.
Paskambino mama. Pasakiau jai, kad malonu pripažinti satelito naudą. Ji sugniaužė nosies briaunelę kitame ryšio gale, siaurą plokščiakalnį. Prisiekiu, pajutau tą, ji visad spustelėdavo nosį bešnekėdama, kai kasnors diktuodavo vaizdinę intrigą. Ji sakė: „... ką tu, nejau taip šilta? Pas mus tik plius penki. Ot ruduo pirėnuose... „. Nutylėjau, pastarąjį įtarimą, užtat papasakojau apie ilgą naktelę Londone. Padėjau ragelį pirmas, po daugybės atsisveikinimų.
Staiga už manęs, pralėkė rėkiantis mechanizmas - įsiutusi policijos mašina. Nuvažiavo į Alicantę. Jau tikrai neabejojau, kad praradau penkis šimtus ir juodaodį „Washburn'ą“. O dar, man sėdint ant suolelio, prisliūkino nepraustagalvė kojinių siuvėja ir ėmė siūlyti kažką iš jos egzempliorių. Nors mano kojinės smirdėjo savaitės tinginyste, jų atsisakiau, paaiškinęs, jog nieko nesuprantu. Tuomet ši pasiuto ir kaulyjo parūkyt, vėl išsprūdo, kad nesuprantu. Ji net vaizdžiai, rankos judesiais, pirmyn ir atgal nuo lūpų, bandė man parodyti, ko prašo. Atidaviau atlygį už spektaklį. Susinervinau, pradėjau svaidžiotis keiksmais ir pasileidau bėgte į „Hotel Maritimo“.
Ten radau viską ką palikau: darbuotoją, sveiką ir gyvą, raktus, be svetimų piršto raižinių, kaklaraištį ir gitarą. Atsiprašiau tūkstantį kartų to piliečio, kuris mane privertė susimastyti - kaip aš nepasitikiu žmonėmis.
Ir vėl angliškos aimanos už sienos ir tąsyk suklusau, kaip koks žiurkiūkštis nepatyręs. Pasijutau toks senas jaunuolis šitame skrajučių pajūry, todėl vėl nuėjau praustis po variniu vandeniu.
2011-01-27 01:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-27 10:21
Mylista sutinka su viskuo
Antros dalies santrauka : ir vėl nieko neįvyko. Ieškojau viešbučio, krausčiau daiktus, tryniausi aplink viešbutį, paskambinau motinai ir šiaip dariau tai, ką visi žmonės daro kiekvieną dieną. Tik kalba šioje dalyje prastesnė, nors objektyvumo dėlei - vienas kitas žodis skamba autentiškai : arbūziniai ledai, nuogašiknės, Ispanija, kuri tokia graži ir taip greitai nusibodo.

Pati rašinio pradžia ypatingai atstumianti: žmogus pusę metų "kliedėjo" Valencija, nežino ir nesugeba paaiškinti kodėl, ir nuvažiavęs iškart žino, kad nusibodo. Tai gal dabar jis pradės "kliedėti" Ekvadoru, arba ypač jaudinsis dėl pandų Kinijoje? Ko vertos ir kam įdomios to žmogaus nuomonės ir siekiai, jeigu jis pats nežino, ką manys ir ko sieks už penkių minučių?

Taip, kiekvienas žmogus yra unikalus ir kiekvieno žmogaus gyvenimas ir patiretis yra vertybė.  Bet tų žmonių dabar šeši milijardai - kodėl turėtų būti įdomus būtent šitas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą