Rašyk
Eilės (72403)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10376)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tą pirmadienį prasidėjo mano paskutinis laikas. Neturiu omeny rimtų situacijų. Paskutinį kartą buvau Paryžiuje. Širdis taip jautė, mergaičių akys regėjo. Tada dar buvau menininkas. Menais neužsiminėjau, bet turėjau įgimtą grožio paieškos talentą.  O ir pavardė – Nekas (riestinis kirtis ant e) visus nuolat klaidindavo. Per daug į kalbas nesileisdavau. Atsakinėdavau tik teigiamai, o kad nereikėtų meluoti, tiesiog saldžiai nutylėdavau. Myliu Dievą, dėl to niekad nemelavau, tačiau jaučiau nepakaltinamą aistrą meluojančioms, šelmiškos fantazijos mergaitėms. Jų bamdymą slėpti tas žvėriškas nuodėmingas akis, raustelėjimus, jas pričiupus.
Verslininkas buvau nuo kokių septyniolikos. Įstojau į privatų „La Femis“ universitetą, nors teoriškai tai buvo galima padaryti tik po kelerių metų. Buvau vellniškai gabus, su savo manipuliavimo menu galėjau kino pramonėj prasimušti, juolab, kad kine tik pradėjo suktis kino juostos. Bet kuriuo atveju tai buvo pradžia. Dėstytojai, pastebėję mano talentą, o gal tiesiog po eilinio mano galvos apsvaiginimo, patikėjo manimi ir mano prodiuserio talentu. Būčiau galėjęs dabar turėti bet ką, bet nebeturiu nieko. Ir viskas per tas moteris, nes niekaip kitaip savo situacijos negalėčiau pateisinti. Cherche la femme. Niekad nebuvau įdomus, neturėjau jokių svaiginamų idėjų. Gal tik mano spontaniškas veržlumas žavėjo dėstytojus. Nors realiai būčiau metęs tą kino mokyklą, jei ne ten studijuojančios aktorės. Dėl nesenioniškos atminties pavardžių neprisiminsiu. Nežinojau, ko gyvenime siekiu, nes realiai man nieko nereikėjo. Kūnas visuomet buvo vienu žingsniu pajudėjęs į priekį, negu tik pasekmes gebanti suvokti galva. Deja, buvau visiškai neapdovanotas atsakomybės jausmu. Ir progresavau, jei galiu taip sakyti, tik todėl, kad nuolat stengiausi šokiruoti žmones, jiems įtikti. Tai turbūt pirmas debilumo požymis, kuris atsiranda iš ryškaus neturėjimo ką veikti.  Turėjau daug problemų. Kaip vaikinas net buvau užtenktinai kompleksuotas. Ne dėl fizinių dalykų, tiesiog visuomet ieškodavau pasiteisinimų. Pasitikėdavau kitais.  Studijavau studijavau ir numiriau. Manęs visai niekas nesvaigino. Gyvenau kažkokioj mažoj palėpėj. Lyg tikrai buvo atgimusi vienišo menininko, gal net poeto dvasia. Gyvenau Paryžiuj, dėl to ir vėl turėjau teisinti artimųjų lūkesčius. Gyvenau darbininkų kvartale, gatvėje Abesse, dabar ten yra pastatytas metro. Mane žavėjo vaizdas, kuomet senos moterys eina džiaustyti skabinių ir dėl savo susigūžusios laikysenos ir nuovargio po darbo kupinais veidais nė iš tolo nepriminė šabloninių paryžiečių. Buvau vieną jų net įsimylėjęs. Nors ji man visai netiko, buvo kokių 56 metų, turėjo dvi dukras. Jos baisios, traukdavausi nuo lango iškart, kai tik jas išvysdavau.
            Paryžių valdo bangos. Neveltui jis vadinamas madų sostine. Gyvenau toj savo palėpėj ir nors per lubas laisvai galėdavau stebėti žvaigždes, visiems, kaip ir jums, teisindavausi, kad esu meniškos prigimties. Kad esu visai ne genialus, aplinkiniai pastebėjko labai greitai. Iškart po pirmojo filmo, kurio, kaip ir daugelio dalykų,  mano gyvenime taip ir neatsirado. Ir vėl čia per tą Marie. Kuri tipiška prancūzaitė ne vien iš vardo. Dirbau savo darbą, turėjau surasti naivių akių, tamsaus gymio gražuolę. Ir suradau tikrai dalutę mergaitę, žinoma, pasirūpinau, kad iki filmavimo pradžios jos akyse įsižiebtų meilė (bijau sumeluot, bet lyg tai buvo nurodyta ir slaptuosiuose kino protokoluose). Jos aistra, kuri, po teisybei, buvo skirta tik man, pakerėdavo bet kurį, bet nei vienas iš komandos narių nesitikėjo, kad per didelis dėmesys ją išblaškys. Jau minėjau, kad visos mano mergaitės buvo lakios fantazijos. Marie neabejotinai tokia buvo. Ne dėl to, kad nuolat sugalvodavo naujų siužeto linijų, kurios bet kuriuo atveju būtų susilaukusios finansinės sėkmės, bet ir dėl to, kad vieną vakarą, ruošiantis naktiniam filmavimui prie Versalio rūmų, Marie, vaidinančiai Napoleono meilužę, dažant rausvu geiduliu lūpas, kažkoks latras, negebantis susilaikyti kostiumininkas, švelniai tariant, grybštelėjo už krūtinės. Marie prie nepatogaus dėmesio jau buvo pratus, tačiau tą vakarą ji neišlaikė, ir griebusi plaukų stilistės žirkles akimirksniu nusirėžė savo kaštonines garbamas ir, pareiškusi, kad niekuomet gyvenime daugiau nebebus moterimi, išlėkė iš kino aikštelės. Visi gerai supratom, kad merginoms visko pasitaiko: ir ne tų dienų, ir ne tų vyrų. Dėl to ramiai sau pasidarėm kavos pertraukėlę, kas netgi paskatino nerealių kūrybinių užmačių. Bet labai greitai, gal net po valandos, kuri nespėjo prailgti, atlėkė petit garcon ir pranešė mano savimeilę glostančią, tačiau realiai viską žlugdančią žinią, kad Marie, tardama savo žodžius, tikrai nemelavo. Įbėgusi į mėsininko krautuvę, nusipjovė abi savo sultingas krūtis, sakė, kad rankos net nesuvirpėjo, tačiau, iškart po to, dėl nukraujavimo, nualpo iki paskutinio atodūsio. Filmavimo komandą ši žinia suglumino, o mane iškart nušalino, atseit, dėl polinkio šizofrenikėms. Aš Marie gerai supratau, dėl to savęs nekaltinau ir buvau ramus. Turėjau didesnių realių bėdų. Kadangi buvau filmo prodiuseris ir visiems rėmėjams žadėjau nerealią finansinę sėmę, visą biudžetą, po nutraukto filmavimo, turėjau padengti pats. Suma milijoninė. Nurašiau save kaip žmogų iškart supratęs šį įvykį. Nors širdį kuteno ir geri jausmai. Pavyzdžiui tai, kad jaučiausi reikalingas. Reikalingas pasauliui. Nesvarbu, kad ryšį su juo palaikydavau pinigais.
                Po šių įvykio teko persikrausti į tą palėpę iš Champes Elysees teritorijos. Naujasis būstas buvo net ne Paryžiuj. Tai tebuvo Paryžiaus priemiestis. Dėl mane slengiančių skolų gyvenau savo siaubingiausius metus, retkarčiais veide uždegdavo viltį mano senoji darbininkė. Ačiū Dievui, turėjau pianiną. Senas jis, bet man patiko, nes šiaip buvau neraštingas, dėl to nesuprasdavau net natų, nors ir turėjau puikią iškalbą. Toji mano poezija ir buvo muzika. Tuomet mylėjau muziką. Ir šiaip tuo metu mano gyvenime meilės iš ne vilties buvo daug. Ji kažkur mane vedė. Kelias buvo klotas pinigais, bet pasišokdama pirmyn judėjo siela. Grodavau ir grodavau. Tiesiog bijodavau išeiti laukan. Tuoj pat prisistadydavo kokie nors skolų reketuotojai. Jie ir buvo mano grojimo priežastis. Šitaip apsimesdavau, kad negirdžiu jų beldimo į duris. Ne visuomet, bet suveikdavo. Bet rudenį viduj atsirado tuštuma. Jausmas kaip prieš pasaulio pabaigą. Bet dabar mąstau, kad tiesiog esu sezoniškas žmogus ir gyvenu statistinėmis būsenomis. Skalbėjos nebedžiaustydavo skalbinių, o ir šiaip pradėjo nebeiti į darbą. Ore tvyrojo kažkoks nerimas. Bet jau labai greitai, praėjus žiemai, kurią dėl sveikatos problemų, sunkiai išgyvenau, kartą, pakilęs iš patalo, ir pažvelgęs pro langą negalėjau patikėti savo akimis. Medžiai jau žydėjo, o prie pastato rinkosi būrys žavių mergaičių. Nesusilaikiau ir galvą iškišęs pro langą šūktelėjau: „Salut, petites! “. Mane pastebėjusios paaugliškai sukrykštė ir toliau tęsė savo mergaitiškas diskusijas. Akimirksniu nuskuodžiau pas Luisą ir nusipirkau keliolika cigarečių už maistui skirtus pinigus.
- Norit, pavaišinsiu?
Visos vėl nusikvatoja, išvadina mane senu žilabarzdžiu, nes iš tiesų, nors ir nebuvau žilas, bet visą žiemą nesiskutau. Tačiau ta pati žaviausia, vilkinti keistos romantiškos spalvos sunute, mergiotė kukliai nuleidžią galvą. Nagi, pažvelk į mane. Tu negirdi, bet tavo akys daug šneka. Tu moki meluoti. Ji nukreipia nieko gyvenime nemačiusias akis į mane ir tyliai paklausia:
- Galima?
Merginos vėl nusikvatoja, viena gal net nusišaipo.
Aš kaip tikras atsakomybės kupinas jaunuolis taip pat jos paklausiu:
- O kiek panelei metų?
Ji slepiamai šypteli ir vos pastebimai nurausta.
- Penkiolika.
Mano širdis suvirpa kaip pašėlus, išsigąstu, kad niekas neišgirstų jos dūžių. O Viešpatie, ji melagė! Daugų daugiausiai joms dvylika. Na, gal jai ir trylika, nes figūra tai jau penkiolikmetės, bet aš gi tokias žinau. Ji vėl nedrąsiai prasižioja:
- Aš paskutinį kartą.
Mano širdis puola kvatoti iš nuostabos kaip pasiutus. Ji dar teisinasi! O mergaite, kad tu žinotum, kaip tu man kritai į akį. Turbūt ne man pirmam ir, nors ir sau nenaudai, meldžiausi, kad ne paskutiniam.
Jos visos buvo siuvėjos.  Paryžių, iškart po kino bangos, užplūdo suknelių ir kitokių puošmenų užgaidos. Pavasaris kvepėjo pačiu tikriausiu pavasariu. Tapau tikru liuriku. Per pertraukas, jei tik pavykdavo gauti pinigų, lėkdavau mergaitėms pirkti cigarečių, dėl ko ne kartą baudė siuvimo cecho šeiminkas. O joms siūvant, skambindavau savo neritmišką, bet iki skausmo nuoširdžią kūrybą. Nors manoji trylikametė visiems meluodavo, kad yra prancūzaitė, iš akių mačiau, kad žydaitė, o kartą per atsitiktinumą jos darbo pase perskaičiau, kad mergaitės vardas – Lėja. Vardas man nelabai patiko, nes jai visiškai netiko, dėl to ją pravardžiuodavau tiesiog: „mano žydaite“. Labai greitai užsiauginau nuostabią merginą. Nors ir buvau nevykęs, iš darbo kino studijoje atsinešiau begales moteriškų gudrybių, kurias jai palaipsniui atskleisadavau. Ji tapo standartiška, bet pačio aukščiausio standarto. Vyrus tokios ir tik žavėjo - ilgi tamsūs banguoti plaukai, tamsios juodos akys, prancūzų kalba su akcentu, dailios kūno linijos, begalės suknelių ir fantazuojančios melagės talentas. Ji mane mylėjo, bet jaučiau, kad jai kažko dar negana, gal ji dar net nejautė pradžios. Gilinausi į ją nuolat, bet labai greitai savo nežmoniškais dvasinio augimo tempais mane aplenkė ir pats didžiausias jos melas tapdavo pačia tikriausia tiesa. Ji kaip ir aš nežinojo, kur eina. Dėl to ir pasitikėjo manimi, nes aš skubėjau ją vesti keliais, kurie tebebuvo kloti pinigais, kurių skolų takas vis ilgėjo. Jai apie tai nepasakojau, bet kai jos jaunosios kolegos, kadangi buvo apsukrios, retkarčiais būdavo apipilamos deimantais ir kitais prabangos elementais, maniškei sukildavo aistringas pavydas. Giliai mąstyti ji nemokėjo, bet per mano prakeiktą meilę, žydaitė stūmė dugnan mus abu. Niekas nežino, kur yra dugnas, todėl atrodė, kad jos gyvenimo tikslas ir buvo surasti kelią tenai ir norėdama tai padaryti, privalo pasiekti viršūnę, o tuomet leistis simetriško dugno link.
Turėjau įprotį vaikščioti į bažnyčią. O kunigas turėjo įprotį prieš kiekvienas pamaldas pakartoti dešimt Dievo įsakymų, nes tikėjo, kad tai yra pirmasis žingsnis tobulos visuomenės link. Naviai tikėjau tobula visuomene, dėl to kruopščiai laikiausi visų Dievo įsakymų, t. y. vis bandžiau rasti juose spragų, kurių dėka galėčiau praslįsti ir kurti kokį nors verslą, kuris be abejonės, būtų sėkmingas, nes dėl karšto žmonių dievobaimingumo, rinkos niša nėra užimta ir manęs laukia finansinis pasisekimas. Dabar neprisiminsiu, kurį tiksliai aš ten įsakymą pasirinkau, nes jau seniai nebebuvau bažnyčioj, bet lyg devintą ar dešimtą. Būtent tą, kuris liepia nesvetimauti. Ar dėl savo karštligiškumo, ar vaikiško naivumo ir ten sugebėjau rasti klišių. Degdamas nuo minčių, naktimis slampinėdavau po miestelį, kaitinamas pragariškos aistros ateičiai. Visi aplink atrodė silpni, o aš vienas buvau galingas. Jei kalbėčiau tiesiai šviesiai, sakyčiau, kad tapau suteneriu. Ne, savo žydaitės nepardavinėjau, viską dariau tik dėl jos, nors neslėpsiu, auklėjamieji principai susiformavo ją bemokant. Lėja buvo konkretus pavyzdys, idealas. Ji pati apie mano veiklą nieko nežinojo. Klientai mane susirasdavo patys, o merginų ieškodavau aš. Auginau jas tarsi mažąsias geišas. Visos josbuvo angeliškų veidų, psichologiškai išsilavinusios. Naudojausi jomis, bet tuomet sau tik pasiteisindavau, kad jos gauna maksimalią naudą. Manoji žydaitė vakarais man prinešdavo krūvas dailių suknių, kurias po to vilkėdavo mano mergaitės. Žinau, kad skambės juokingai, bet sakydavau, kad užsiiminėju labdara, nes esu geras žmogus. Žinoma, kad ji netikėjo, bet per daug viso to nesureikšmino. Matyt, pasitikėjo savimi. Labai greitai viskas ėmė judėti pirmyn. Pradėjau nuomuotis patalpas. Viskas tapo daug paprasčiau, kai buvo vienoje vietoje. Rezultatai tik didino azartą. Iš užsienio atsiveždavau egzotiškas kitatautes, tekdavo net samdyti prancūzų kalbos mokytoją. Mano veikla tapo populiariausia pogrindyje, bet tai skatino ne vien teigiamus dalykus. Labai greitai mane ėmė sekti žandarai. Bet tuomet žandarais būdavo arba turtingų tėvų vaikai,  nepagalvoję apie mokslus, arba šiaip intelekto nesužalotos personos.
- Ei, kur jūs vedatės šią merginą?!
- Šiandien jos gimtadienis, ruošiu jai staigmeną.
- A, gerai tada. Nes būna čia tokių, kur ir parduot gali.
- Ne, baikit.
Iš pradžių tokie nevykę dialogai praskaidrindavo vakaro nuotaiką, tačiau, didėjant kapitalui, supratau, kad tarp tokių darosi pavojinga. Turėjau sugalvoti, kur laikysiu pinigus. Jie įtarimą būtų sukėlę bet kam. Bet ir šįkart man padėjo Dievas.

Naktis. Miestas tuščias, nes savaitės pradžia. Nešuosi nedidelį ryšulėlį. Atliksiu nedidelį eksperimentą. Prieš mano akis atsiveria Sacre Coeur. Nors bažnyčia aptverta milžiniška tvora, jos vartų niekas nerakina. Niekas ir šiaip nesaugo. Randu atlenktą tvoros strypą. Įsliuogiu į vidaus teritoriją. Lyg tarp kitko nueinu iki bažnyčios vartų ir, kilstelėjęs galvą viršun, juos praveriu. Prieš mane atsiveria kažkas neapsakomai didingo. Viskas skendi prietemos tyloje. Bažnyčia apšviesta tik tiek, kiek pro vitražus praeina lauko žibintų šviesos. Bet neturiu daug laiko. Akys užfiksuoja Marijos skulptūrą. Gal metro dydžio. Einu tiesiai link. Apsidarydamas kilsteliu ją. Ir man vėl pasisekė. Skulptūra tuščiavidurė.  Sumetu savo pinigus, būtinai padėkoju Dievui ir skuodžiu lauk.

Dabar galėjau būti ramus. Jei ir užklysdavo į mano patalpas netyčia koks žandarmeras, sakydavau, kad rengiu vakarėlius kokia nors proga. O kiekvieną pirmadienį nešdavau uždirbtus pinigus į Sacre Coeur. Aišku, kiek likdavo, nes jie buvo mano žydaitei, kuri jau galėjo mėgautis paryžietiška prabanga.

Praėjus keliems darbo sezonams, kai jau buvau užsidirbęs pakankamai pinigų ir tapome atpažįstami gatvėje,  nusprendėme persikelti į padoresnį būstą. Todėl pirmąkart turėjau padaryti kažką atvirkščiai. Kupinas naivaus ateities džiaugsmo lėkiau pas Mariją. Lįsdamas per tvorą šiek tiek susižeidžiau koją. Bėgau keliaklupsčiaudamas, nes bėgti reikia į statų kalną, bet net nepastebėjau kaip atsidūriau prie vartų, o po to ir prie Marijos. Jaučiausi kažkaip nepatogiai imdamas iš jos pinigus. Lyg vočiau iš žmogaus su negalia. Užteko visai nedidelės dalies palyginti su tuo, kas dar liko jos viduje.

- Ei, kas čia vyksta?!!
Lėtai pasisukau į altoriaus pusę, nes iš ten sklido balsas. Visą kūną užplūdo stingdanti šiluma. Žaibiškai mąsčiau, ką daryti. Pričiupo net ne diakonas, o pats kunigas. Iš jo akių matėsi, kad ir pats nelabai žino kaip elgtis. Matyt, Dievas nepyko, kai nešiau jam pinigus, gal net priėmė tai kaip auką, bet kai nusprendžiau juos susigrąžinti... Stvėriau Mariją ir pasileidau skuosti. Vartus buvau palikęs pravirus, dėl to nesugaišau daug laiko. Kunigas mane vijosi. Reikėjo bėgti nuo kalno, ridenausi kūlversčiais. Daugybė pinigų išsprūdę išskrido veltui. Lįsdamas per tvorą dar labiau susižeidžiau koją, dėl to nebegalėjau taip greitai bėgti. Užplūdo jausmas, kad jau viskas aišku, bet dar ne pabaiga. Pradėjau įžūliai dairytis ir fiksuoti viską, tarsi matyčiau paskutinį kartą. Per tas keliolika sekundžių spėjau įsimylėti  viską, kas sukosi aplink mane.

Sacre Coeur. Laukiau nuosprendžio lyg būtų paskutiniojo teismo diena. Rizikavau melagingai susitardamas, bet neturėjau iš ko rintis. Kunigas žinojo manąją žydaitę. Ji dažnai lankydavosi šioje bažnyčioje, nes čia vykdavo kitataučių pamaldos. Leido man pasiimti milijoninės vertės Mariją, su sąlyga, kad atvesiu Lėją nakčiai. Tokia mintis net nupurtydavo, bet neturėjau kito pasirinkimo. Kad pažadas būtų tikrai ištesėtas, liepė jam palikti nedidelę dalį pinigų sumos kaip užstatą.

Bėgu namo ir tikiuosi ten ją rasti. Neįsivaizduoju kaip apie visa tai reikės papasakoti. Ji apie mano veiklas net nenutuokia. Tekinas įlėkiau pro duris ir radau, ko ieškojau. Įtartinai sėdėjo ant lovos. Atrodė apsiverkusi. Prasidėjo nepatogių, akis atveriančių pokalbių laikas. Atsiprašinėjau jos ir maldavau, kad atleistų, nes viskas tik dėl jos. Prisipažino, kad kunigas yra ir anksčiau šnekėdavęs dviprasmiškai. Nebeįsivaizdavom, ką daryti. Kampe pastatyta Marija atrodė apgailėtinai. Nusišypsojau. Prieš pabaigą būna liūdna. Aš pirmą kartą iš tiesų pamilau. Pamilau prieš pat pabaigą.


Po to viskas įvyko labai greitai. Žiuljenas su Lėja neišeidami iš savo palėpės iš nevilties nusilpo ir dabar jau tik laukė. Ir sulaukė. Maždaug spalio 27 d., kuomet Paryžių jau valdė rudens vėjai, į duris pasibeldė viską išsiaiškinęs kunigas. Gal jau ne dėl Lėjos, gal dėl Marijos. O gal dėl abiejų. Kadangi kunigas buvo ne vienas, o Žiuljenas nusilpęs ir šiaip smulkus iš prigimties, abu puikiai galėjo suprasti situacijos beviltiškumą. Kažkoks vyrukas stvėrė Lėją, kas bylojo bet kokios istorijos pabaigą. Žiuljenas dar bandė pribėgti prie abiejų, bet trečias tuoj pat jį atitraukė. Lėja, prieš ją išsivedant, dar spėjo Žiuljenui į ausį pakuždėti:  „Pažadėk, kad neužmirši. “ Kunigas nukreipė žvilgsnį į Mariją, kilstelėjo galvą į viršų ir persižegnojęs ketino ją pasiimti. Tačiau Žiuljenas stvėrė Mariją, pro ašaras pribėgo prie praviro lango ir paleido ją žemyn. Pasigirdo baisūs keismai, ore sklandė pinigai. Žiuljenas pats užšoko ant palangės, atsisuko į kambario pusę, spėjo užfiksuoti atlekiantį įsiutusį kunigą ir jo parankinį, kažką verksmingai sušuko, ko pats jau nebesuprato ir iššoko.

Pabaiga
2011-01-26 22:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-27 09:58
Mylista sutinka su viskuo
Jeigu tai yra jumoras, tai visai nejuokinga. Na, o jeigu tai parašyta rimtai, tai jūs turite didžiulį, stulbinantį talentą mylėti save patį ir tikėti savo didybe. Tekstas tikrai labai prastas, bet autoriaus asmenybė - įdomi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą