Rašyk
Eilės (72403)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10376)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 35 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tą akimirką nutilo lakštingalos tankioje lajoje, pro žaliuojančią veją sustojo kaltis trapus ūglis, tekėdami vandenys apglėbė želmens kupstą ir glostė jį gaivalinga vėsa – lūkuriavo gyvybė toje sekundėje, laukdama kitos gyvasties atėjimo. Ir, atrodo, delsia pati motina gamta sakralioje tyloje ir meilėje tik tam, kad pirmoji užuostų subtilaus ir kartu veržlaus deguonies įkvėpio trokštantį kūdikį, regėtų atmerktas akis, išskleistų pirmapradžio klyksmo atbalsį po dangišku žemės gaubtu.
Anapus trobesių langų rąžosi grakšti gyvybė. Prasibudinusi ji godžiai gers klevų sulą. Rodos, pati žemė iškaitintą saulės veidą prausia, delnais braukdama rasą. Amžinai jaunystei balose besiturškiant, ir naiviam juokui beskambant, patyrusi kaimo pribuvėja, preciziškai mažylę nupraususi, tvirtai įsukusi į vystyklus, įsupa vaiką lopšin. Namų sienos siurbte siurbia žmonių šneką: tarpduriuose giminės džiaugsmingas klegėjimas, pertraukiamas naujo į trobą atėjusio sukelto rūpesčio dygaus malonumo. Kiek atokiau nuo moterų liežuvių tėvo akys švyti narsiu laimės spindesiu žvelgiant į giliai, palengva, nuvargusiai kvėpuojančios savo moters besikilojančią krūtinę, rusvus ilgus plaukus, išsidraikiusius ir stambia sruoga užgulusius dešinį petį. Pasakiškas moterystės grožis išsiliejo jauno vyriškio kraujyje.
Baltuose nėriniuose kraipėsi mažas kūnelis. Pro vaikiškus rankyčių mostus naivios dvi gyvybės spingsulės žvelgė į aukštas, baltytėlaites, skliautuotas lubas, šalia stovinčius ir meiliu rūpesčiu besišypsančius žmones, keistai apsitaisiusį vyriškį, pro putlias lūpas barbenantį nesuvokiamus garsus, kurių aidas, atsimušdamas į akinančios šviesos aukštumas, it narve blaškėsi tarp šventumos erdvę sergstinčių dvylikos marmurinių, auksu puoštų kolonų. Brangus geltonis dar labiau sutvisko šventvandeniui pirmaisiais lašais palietus mergaitės kaktą. Toje sekundėje, vandens srovėje įsiamžino Šventos Mergelės atvaizdas, laimindamas monotonišką kunigo kalbą nutraukusį kūdikio riksmą. Ašaros pasirodė abiejų gimdytojų akyse. Vyginto motina, mažylės senelė, staigiu moju supynė rankas it plodama ir šūktelėjo: „Ai, Jonelė! “ – ir nuo nuaidėjusio pliaukštelėjimo susigūžė iš gėdos, jog taip paikai nesutramdė savo išsiveržusio jaudulio. Sūnus į ją pažvelgė su tokiu pasigerėjimu: rodės, nurijo seilę, jausdamas neapsakomą pergalės skonį - juk jo tėvai ilgai rodė nepasitenkinimą, kad į namus atsikrausčiusi samdinė tapo marčia, o pirmagimio meilės jai dar ankstyvoje stadijoje, paaugliško susižavėjimo virpulyje, net rūsčiai tėvo rankai nepavyko išmušti. Būtent mažoji Jonytė tapo bent trumpos vienybės, taikos, o gal ir neapčiuopiamos vilties šeimoje priežastimi, kai visi artimieji, jai vos gimus ir dabar, apsupti šventųjų, alsavo harmoningai, užmiršdami karčias kasdienybės šaknis, tikėdami tikru Dabar ir Čia prasmingumu, būties grožiu.
                            Netruko išsiskleidusio beržo pumpuras rudeniop sunykti, nusidažyti rusva nerimo atmosfera, tvyrojusia visame miestelyje. Ilgabarzdis kromininkas, atsirėmęs į parduotuvėlės kampą, žvelgė į gyvenvietės turguje dūzgiančią žmonių minią. Nukėlė kepurę, pasisveikindamas su ponia Kupriene, ir, kaip jam įprasta laisvu laiku, porą kartų paptelėjo pypkę, įtraukdamas melsvą dūmą į plaučius. Pasaulį matė jis it lengva pieno plėvele aptrauktą: apsunkusios nuo amžiaus vyriškio akys. Žilstelėję ir tankūs antakiai dengė dešimtmečių naštą vokuose. Nepaisant užgesusios ugnies akyse, jis labai aiškiai suvokė matąs nepaprastą davatkėlių liežuvių aršumą, ir ne tik, daugelis vyrų ir moterų buriavosi į negausias gretas, kurios pamažėl jungėsi į vienmintį, garsiai šūkaliojantį būrį. Kilusiame šurmulyje netrukus niekam neberūpėjo šviežūs Lauraitienės nuo Karklėnų sūriai. Pati gaspadinė pakilo iš vietos, patrynė sužvarbusias rankas į klubus ir mėgino išgirsti minios šnektą. Klausėsi įsitempusi, bet ir tai vos gebėjo atrinkti padrikus žodžius iš rėkiančių, pasipiktinusių žmonių keliamo triukšmo. Aiškiai išgirdo tik savo kaimyno Juozo, kuris su neapsakoma pykčio aistra, gestikuliuodamas tvirtai suspaustu kumščiu, pro griežiančius dantis rėkte rėkė: „Kazokai mums rožančiaus iš rankų neišplėš! “ – ir, rodės, spjaudėsi ugnimi.
Skalsus troškulys ginti žmonėse ruseno jau ne pirmus mėnesius: daugelis tvirtų vyrų ir moterų žvitriomis jaunystės akimis bei metais kitais išmintingesnieji godžiai meldėsi Madonai, sako, paties Leonardo tapytai, pasirengę kovoti prieš caro pasiuntinius šakėmis, lazdomis ar plikomis rankomis. Tarp jų viena koja prieš altorių priklaupdamas pasirodydavo ir Vygintas. Žmona kabindavosi savo žmogui į kojas jam išeinant, ašarotu veidu glostydama ir melsdama, kaip ji baiminosi, nepalikti jos ir mažylės be prielankumo uošvynėje, bet vyras jautėsi įsipareigojęs ir šaukiamas.
Tą lapkričio dieną turgaus būrys griausmingai pajudėjo link bažnyčios bokštų, kviečiančių anapus stogų ir sodų horizonto.
Ir tuomet... Gaivūs karčios rasos lašai teška sulėtintos akimirkos kine į dubenį. Ir, rodos, nuaidi sūri ašara, nusiritusi raudų vandenynan, įsisuka į viltingą riksmo sūkurį, grimzta ir nutyla. Čia pat minios raudonis veiduose išbąla. Ir plūsta į širdį šilima ir stingsta gyslose. Abi kariaunos klūpį prieš dangų. Žvilgsnis Viešpačiui į veidą ir mirtis juos suartina, išardo barikadas, sujungia į vienalytę baimę bei viltį. „Mes lygūs prasidėjime ir dulkėje. Mes – žmonės, kol tikime aukos prasme. “ - pabudo iš klaikios beprotybės Kotryna, rodos, miegančiomis lūpomis pakartojusi vyro jai ištartą maldą.
Vygintas, gynęs ir genamas žmogiško įniršio, kovoje buvo parblokštas stipraus smūgio. Jo kūnas nusirito upės skardžiu, o galva paniro į Kražantės vandenis.
Moteris su dukrele prisiglaudė motinos namuose: pas Jokimus po vyresnėlio, brangiausiojo, nei anūkei, nei tik samdinei Vyginto tėvų akyse vietos nebeliko. Pravėrus pamiškės trobelės duris abi moteriškaites pasitiko brolio Adomo glėbys. Močiutėlės Jonelei paglostyti jau seniai nebuvo gyvos. Dukra pasikūkčiodama ją apverkė dar būdama paaugliukė, suvokdama, jog neliko žmogaus, ją užtarsiančio ir nuraminsiančio. Galbūt todėl išėjusi tarnauti gražiai nuaugusi mergina nepabūgo, rodos, tik bėdų prišauksiančio šeimininko sūnaus palankumo. Norėjo Kotryna jaustis mylima ir bent kiek saugesnė svetimuose namuose. Tik po ilgo laiko, dabar, peržengusi brolio šeimos sušildytų gimtų namų slenkstį ji pajuto veidan plūstantį šiltą kraują, sunkiai nusakomą jaukumo ir ramybės dvasioje buvimą. Sėsdama prie vakarienės stalo, prie kurio Adomas dalija duoną su ypatinga pagarba, pagaliau įstengė natūraliai nusišypsoti ir pabučiuoti savo kūdikiui kaktą be ašarų akyse.
Atokioje ankštoje trobelėje kiek pasibaksnodamos šonais, bet tik pasijuokdamos iš to, neva, per putlios, kuo puikiausiai darbavosi dvi šeimininkės. Tiesa, kartais viena ar kita gaspadinė mosteldavo mazgote iš nesusitūrėjimo, kaip tuos ketvertą jaunųjų suvaldyti. Rodės, viesulais Adomo vaikigaliai po kambarius sukasi, o ir Jonelė netruko užaugti, ir septynetui sukakus, paleidusi mamos prijuostės kampą, lėkte lėkė paskui.
Kotryna mintyse dėkojo Vygintui už kantrumą ją slaptai mokant. Skaityti ji buvo pramokusi puikiai ir buvo pakankamai raštinga, todėl tapo reikliausia brolio atžalų ir savo dukters mokytoja. Su didžiausia atida sekė vaikų pažangumą ir širdyje džiūgavo, matydama nepaprastą Jonės imlumą, reiklumą ir žingeidumą, kurio motina po kiek laiko nebesugebėjo patenkinti. Gelbėjo tai, kad namuose nuolatos atsirasdavo ką naujo skaityti. Tuo pasirūpindavo Adomas. Nors Kotrynos brolis buvo mažaraštis, jis nuolat stebindavo seserį ir žmoną žodis žodin cituodamas varpininkų tekstus. Keletas „Varpo“ numerių, kuriuos Adomas į rankas gaudavo iš paties parapijos kunigo, saugiai užslėpti, sukeldavo tiek diskusijų ir aistrų, kad net sugulus nakčiai vyriškis negalėjo liautis karščiuotis, ir žmonai tekdavo, nepaisant jos romaus charakterio, griežtai nutraukti jo monologą: „Užsičiaupk, po galais! Ar velnias tave apsėdo!? “ – suriko moteris, sudrebindama namų rimtį. Kotryna į panašias batalijas nesikišo. Ji neturėjo tokios aistros, kurią, kalbant broliui, regėdavo jo veide. Galbūt būtent to, atrodo, nežemiško pašėlimo prote ji baiminosi, nes Adomui nenurimstant moteris atpažindavo tokią pat pražūtingą jėgą, jau matytą Vyginte, prieš jam paskutinį kartą paliekant namus.
***
Jonė, išlydima šeimynykščių, nebuvo sentimentali: apkabino, nuramino kūkčiojančią motiną, patikino neprapulsianti ir dažnai lankysianti. Perdavė širdies ir akių šypsnį broliams, Adomui bei dėdienei. Motina, matydama ją bauginusią ugnį dukters akyse, tą, kurioje sudegė jos vyras, vis dėlto paleido dailią merginos ranką tikėdama.
Jonė neišsigando iš pirmo žvilgsnio šaltos ir nesvetingos urbanistikos. Romiai pasitiko pirmuosius barjerus. Vienas iš sunkiausių – suprasti skubančius miestelėnus, nuolat besidairančius per petį. Ji juto, tai nebuvo elementariausias susvetimėjimas. Ore, prie kurio Jonė sunkiai pratinosi, rodės, tvyrojo tiršta baugesio migla. Tas įbauginto žvėries alsavimas, nuolat keisdamas būsenas, slūgdamas ir vėl augdamas, pasiekdamas euforijos kulminaciją ir čia pat atsiduodamas nepasitenkinimo tulžimi, labiausiai vargino Jonę kelis gyvenimo didmiestyje dešimtmečius. Galbūt todėl ji dar uoliau vykdė duotus pažadus: lankė gimtą pamiškės trobelę, glostė motinai veidą ir rankas, jai pasiligojus.
Tuos metus Jonė ilgai tvėrė sukandusi dantis – nepasidavė jokioms neracionalioms jausmų ekstazėms. Tačiau kuo toliau, tuo labiau ji ėmė pastebėti, kad, eidama miesto gatvėmis, prasilenkia su vis didesne ėriukų banda, o ir pati netrukus nudėbdavo žvilgsnį žemyn, jausdama, kad vilkų, kurie čia pat gali išplėšti vidurius, stebinčių kiekvieną žingsnį, gretos didėja. Ji pati pajuto, kad toji tėvo ugnis viduje vos rusena. Jonės aštrus protas  bodėjosi savęs paties.
Konsulo namuose netrūko jaukumo. Jonė mokėjo neapleisti savo namų, suteikti jiems šilumos. Grįžus studentei dukteriai, prie židinio šviesos buvo praleidžiami ištisi vakarai pokalbyje. Moteris džiaugėsi, jog bent namie nejaučianti to gatvės šalčio. Tačiau ir tai truko neilgai. Jos vyras vis dažniau konsulato patalpose priglausdavo besislapstančius šviesuolius. Keletas, pačiai Jonei leidus, porą naktų nakvojo jų namuose. Puikiai suprasdama riziką moteris visgi negalėjo atsakyti nei vyro susirūpinimui, nei savo pačios žmogiškumui dėl tų, kurie dienomis klaidžioja mieste, o naktis praleidžia svetimų sienų sargyboje, įbauginti ir nesudedantys bluosto dėl savo sūnų, žmonų ir motinų likimo, melsdami ramybės. Pagaliau, jos pačios duktė pasisakė dalyvavusi tautininkų susirinkime ir už tai institute viešai pažeminta. Jai buvo pažadėta atnešti Smetonos pamautą galvą. Motina sunkiai suvokė tokią kvailumo narsą, degė pykčiu, o dukra, prieš užtrenkdama duris, tik tėkštelėjo ant stalo atverstą knygą, kurioje vienas iš lapų buvo užlenktu kampučiu.
Rodės, knyga bus dar kartą nusviesta velniop, tiesiog židinin. Sulaikė iš vaikystės paveldėta meilė rašytam žodžiui. Romano pirmasis tomas prisiglaudė virš židinio, šalia dukters, vasarojančios jūros vėjyje, nuotraukos. Jonė ore mintimis paišė magiškus ženklus, nesuvokdama, ko toliau imtis, jausdama šaltą vienišumą namuose, uosdama, regis, dar šaltesnį orą. Pašoko įmesti keleto malkų į ugnį. Žvilgsnis užkliuvo už rusvo knygos viršelio. Nejučiomis lūpose suspurdo: „Jonas Marcinkevičius. Kražių skerdynės“. Moteris pirštais čiuopė ruplėtą įrišimą ir su nuoganda atsivertė pažymėtą lapą. Ji tvirtai sukando lūpas ir sekė akimis pažymėtas eilutes: „... jautė, kad aplink jų galvas, aplink jų sodybas skraidyte skraidė kažkokia neapčiuopiama, gaivalinė ir amžina jėga, juos drąsinanti, rodanti kelią eiti į pergalę drąsiai per kraują ir visišką išsižadėjimą. „ Jonės akyse suspindo ašaros. Šią akimirką ji suprato visus: motinos liūdną žvilgsnį, tėvo, brolio ir dukters liepsningą dvasią – tik ne save ir ne sau pačiai atleisti galėdama. Kartų skonį burnoje Jonė nuo šios akimirkos juto dešimtis metų.
***
- Dukra, - slydo lūpomis, - sapnavau. Tėvą savo. Nemačiau veido, neatsigręžė jis į mane. Kruvina žemė. Jo rankos kruvinos. Dievaži, jis plikomis rankomis prieš... – skaudus kosulys nutraukė šneką. Viešpatie, kaip juoda akyse! ... tankus. Kodėl motina į Nukryžiuotąjį pirštu duria? Paklaikusi blaškosi minioje, rėkia: „Nutilk, laivės himne! Tave sušaudys! “ – ir krinta ant žemės, pakirsta ilgesio kulkų. Virš betono sodų šviečia tolimos viršūnės.., - stipriau sugniaužė senolė rožančių delne. Dukra, žvelgiu Dievui į akis...
- Motina!
Su lengvu atodūsiu užgeso Jonė devyniasdešimt aštuntame pavasaryje.
2011-01-26 10:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-27 09:43
Mylista sutinka su viskuo
Pradėjęs skaityti, pagalvojau, kad čia kažkokio kito kūrinio parodija. Bet ne, pasirodo, čia tas kūrinys toks - sviestas sviestelaitis sviestinai sviestu sviestuotas. Tiek perkrautas stereotipiniais epitetais, nereikalingais suasmeninimais, nevykusiais palyginimais ir laužiamom metaforom, kad beveik neįmanoma skaityti. Emišpei, atidžiai paskaitykite tokias frazes iš savo teksto:

"subtilaus ir kartu veržlaus deguonies įkvėpio"
"pirmapradžio klyksmo atbalsį po dangišku žemės gaubtu"
"Amžinai jaunystei balose besiturškiant"
"grožis išsiliejo jauno vyriškio kraujyje"
"akinančios šviesos aukštumas"
"Dabar ir Čia prasmingumu, būties grožiu"

Jūs stengiatės rašyti "gražiai", ir tikiu, kad ta pastanga yra nuoširdi (už ką jus reikia pagirti), bet šitas "gražumas" absoliučiai daugumai skaitytojų nėra nei įdomus, nei gražus, tik erzinantis. Tarsi tai būtų tortas, ant kurio aštuoniais aukštais pridėta rožinių cukrinių gulbių ir melsvų angeliukų, bet pats tortas - tai margarinu pertepta bulka.

Pabandykit rašyti paprasčiau, daug daug paprasčiau, gal būt, kažką iš savo patirties, kažką, kas jus giliai jaudino. Tada yra šansas, kad tai sujaudins ir duomins skaitytoją.

Aišku, jeigu rašote tik pati sau, tai galit visiškai ignoruoti mano komentarą. Jeigu jums malonu rašyti ir pačiai gražu tai, ką parašėt - tai jau visai neblogai.


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą