Ilgas laukimas ėjo į pabaigą. Ir gerai, nes jau įgryso sėdėti apsirišus koją krepšio rankenom, tai benk kiek saugiau, nei palikti turtą prie savo kojų, nes galėjau bet kada užmigti. O aplink tiek daug, dar vis nepasitikėjimą keliančių, veidų iš pusapvalių mėnuliukų krašto, nors buvau girdėjęs, kad jie apgavikai, bet ne vagys, o vagys dažniausiai būna „Hispano“. Ėmiau rankioti akimis kiekvieno bendranakčio bruožus, nepastebėjau nė vieno, bent kiek panašaus į Pietų Amerikos gangsterį. Nusprendžiau, jog visi jie nusišneka, iš kurių buvau tai girdėjęs, nes išgirdau moterišką balsą kalbant telefonu ispanų kalba. Ji man visiškai nebuvo panaši į vagį, ji net krūtinę prisidengė skarele, kai išvydo mane spoksant.
Laukiau skrydžio, į Alicantę. Buvo pusė keturių ryto. Sumautas futbolo huliganų Londonas atėmė iš manęs aštuonis svarus, už vieną „Camel“ cigarečių pakelį. Oro uosto parduotuvės juodukas siūlė penkis pakelius už trijų kainą. Vis išeidavau laukan greitai maldelei, kai nutirpdavo sėdmenys, taip sušaldavau, kad grįžęs į vidų jausdavaus patenkintas, jog galiu šiltai sėdėt, tai kompensuodavo visą tą devinių valandų laukimą.
Pagaliau kažkaip atradau keturiasdešimt šeštuosius vartus, prieš tai atlikęs įprastinę registracijos procedūrą. Jie kalbėjo taip greitai ir taip neaiškiai, jog kartodavau nesupratęs. Jie išgabeno mano krepšį su drabužiais ir gitaros dėklą taip neatsargiai... Prisiekiu, mačiau, kaip vienas darbuotojas paskubomis mestelėjo mano instrumentą ant konvejerio ir net iš toli, mano ausyse suskambėjo užgautos bosinės Mi ir La natos. Nusikeikiau ant jo angliškai ir išraudau. Mano Mi ir La...
Rytas buvo tirštai mėlynas, galbūt virš Prancūzijos. Iki tol ramiai miegojau atrėmęs riebaluotą galvą į sieną, kuri atrodė panaši į baltosios duonos riekę, apteptą margarinu. Pamažu ėmė švisti, pasirodė Pirėnų kalnynai, Katalonija. Vieta, kur prancūzai ištekina savo dukteris už ispanų ir gimsta Andora. Paskui jūra, pirmą kart išvydau viduržemį. Ėmė gelsti Ispanija. Puskilometrinės kalvos apaugusios krūmokšniais nerodė noro bendradarbiauti su žaliais lapuočiais. Dantys ėmė kalenti piratų folklorą, kai išvydau daugybę jachtų prieplaukoje, mums besileidžiant. O nusileidus, kelios palmės norėjo, kad nusirengčiau.
Nutapsėjau lėktuvo laipteliais ir stryktelėjęs nuo paskutinės pakopos abiem kojom pasveikinau ispanišką asfaltą. Lengvas jūros vėjas lengvai nervino mano akis, jos šiek tiek sudrėko, turbūt lėktuve ventiliacija išsausino mano akis, kaip saulė Ispanijos tolius.
Atsiemęs savo turtus išėjau iš pastato. Pirmiausia patikrinau ar Mi ir La neklydo, pasirodo klydo, viskas gražuoliui juodaodžiui „Washburn'ui“ buvo gerai, jis liko sveikas. Tuomet išsitraukiau Alicantės žemėlapį, kurį atsispausdinau dar būdamas namie ir vėl garsiai nusikeikiau anglų kalba, šį kart neraudonavau. Iki miesto centro, nuo oro uosto, egzistavo toks dešimties kilometrų pusdykumės plotelis, kurį man reikėjo įveikti per porą valandų, nes buvau užsisakęs kambarį, turėjau atvykti iki dvyliktos valandos. Tuomet pirmą kartą išsiaiškinau, jog ispanai mėgsta dryžuotus marškinius, trumpomis rankovėmis, juodus ūsus ir jie nekalba angliškai. Norėjau autobusu atvažiuoti į Alicante, bet vairuotojas mikliai atkiško rankų kryžių, sakydamas: „No Alicante, Murcia, only Murcia y Almeria“.
Sumokėjau vienam taksi vairuotojui aštuonioliką eurų, kad šis mane nuvežtų į palmių alėją. Jis grubiai juos susikišo į savo drabužių skylę ir pakvietė mane į BMW automobiliu prasmirdusį SEAT'Ą. Įjungė ventiliatorių. Pakeitė radio dažnį, suskambo daina iš „Foresto Gampo“, tai sugražino mane atgal į kūną. Pastebėjau ant jo kaklo pakaruoklį pakabuką iš vario, kažkoks durklas, primenantis tas pasakas apie vienos nakties nuotykius ir seksualiąją vyrų žudikę. Jam, turbūt, pavyko išgyventi.
-Tu važiuoti į adresas? -išstūmė iš savės netaisyklingą sakinį vairuotojas su ūsais ir pakaruokliu. -Numeris namas.
-O ne, vežkite mane į centrą, tiesiog į centrą. Būtų gerai, jei staptelėtumėt netoli jūros, noriu pasivaikščioti.
-No problem.
Jis nudūmė plentu aplenkdamas visus mano akį žavinčius vaizdus. Jis nelaukė, kol įsižiūrėsiu į plikas smėlio valdomas kalvas, kol suvoksiu, jog čia neauga žolė, ar kol atsigrožėsiu datulių palmėm, į kurias, vėliau, net pažvelgti nebedrįsau. Kaktusai ir alyvmedžiai buvo nesvetingi ir neklausė ar jie man patinka. O vairuotojas su ūsais ir su durklu prašneko Ispaniškai per raciją. Viskas, čia lietuvių kalba nebetenka jėgos, hipišką dainą užtildė ispaniškas romantinis kledaras, su daugybe „... mi vida... „. Vairuotojas padėjo raciją.
-Tu atostogos? -vėl ėmė meginti jis, -Be draugai? Vienas?
-Nevisai, suprantat, aš čia dirbsiu.
-Working, -pamišėliškai nusikvatojo ūsuotasis ispanas, -gerai, tu būsi dirbti.
Jis mane išleido vietoje, kur pasak jo, buvo centras. Raudonspalviais vaškiniais akmenimis išklotos alėjos grindys, palmės lyg susimokiusios viena su kita, išaugusios iš abiejų tako pusių ir pataikaujančios saulei. O storapilviai baobabai palmių alėjos gale, matyt užsirūstinę ant pasaulio, kodėl jie tokie stori, slėpė, dengė visą parką nuo saulės spjūvio, tad toje vietoje galėjau ramiai prisėsti ir užsidegti cigaretę, nebijodamas, kad nuo karščio man prasidės migrena.