Malda saulės spjūviui

Ryte išsišiepęs spindulys
Paglostė mažo vaiko galvą.
O kad neliktų nuošaly
Liepė saulei sukalbėti maldą.

Vėliau jis tapo aršesnis
Ir svilino klampiuosius molius.
Kuo toliau-labiau grėsmingesnis
Saulės spjūvis išdžiovino gaivią žolę.

Kai nebuvo kam išdžiūti,
Žudikas virto plevenančia liepsna
Ir gal degtų, jei ne užpūtęs
Senatvės vėjas ir skausmo aimana.

Naktį priplėkęs niekšas spindulys
Atsargiai palaižė žilo senio galvą,
Kurioj vienintelis tik geidulys-
Įšliaužt į vietinę Olimpo kalvą.

(Iškošus pro dantis tą pačią maldą)

2003 m.