Gynejas - Naujieji Herojai(1d.)

Manau, kad man reikėtų prisistatyti – esu GYNĖJAS. Tikriausiai nesupratote, kas tai yra. Aš manau, kad toks vardas man suteiktas be reikalo, tačiau spręsti – ne man. Mano “funkcija”- palaikyti gerų ir blogų jėgų pusiausvyrą žemėje... Bet apie viską iš pradžių…
  Tai prasidėjo man dar einant į mokyklą. Nesvarbu kuriais metais tai įvyko, galiu tik pasakyti, kad tai buvo paskutiniai mano metai mokykloje… Vieną  ankstyvo rudens vakarą išėjau į lauką. Staiga pajutau, kad pro mano kūną pereina oras. Aš skaidžiausi! Man dar nespėjus nusigąsti viskas grįžo į ankstesnę padėtį - vėl pasijutau “pilnas”, tačiau vieta buvo kita… Aplink buvo tamsu, tačiau jaučiausi visiškai ramus. Aš stovėjau ir laukiau, kas bus toliau… Prieš mane ėmė keistis spalvos. Tuo pat metu išgirdau moterišką balsą (spalvos, beje, keitėsi nuo kiekvieno balso pokyčio). Jis (ji?) kalbėjo:
- Labas. Ar perkėlimas nesukėlė nepatogumų ?
- Ne. Kaip suprasti “perkėlimas”?- aš truputį pasimečiau.
- Šiuo metu tavo sąmonė su visu kūnu yra pusės kilometro gylyje po žeme Antarktikoje.
- KUR ?!
- Girdėjai. Nuo šiol tu čia lankysiesi pakankamai dažnai.
- Kodėl ? Ar aš kuo nusikaltau, ar ką ?
- Nieko panašaus. Nuo dabar tu esi Gynėjas, o čia tavo būstinė.
- Gynėjas? Kas tai yra? Kodėl aš?
- Atsakau į visus klausimus iš eilės. Gynėjas palaiko jėgų pusiausvyrą planetoje, šiuo atveju - žemėje. Negalvok, kad tu toks vienintelis kitose gyvenamose planetose yra tokių kaip tu. Kodėl tu? Tave parinko Galaktinė Taryba.
- Galaktinė Taryba? Kas tai per velnias? Ir kodėl būtent aš?
- Galaktinę Tarybą sudaro dešimties žvaigždžių sistemų, kuriose yra gyvenamos planetos, aukščiausi vadai. Tu pasirinktas todėl, kad esi beveik nebe žmogus.
- Aš ne žmogus?
- Beveik. Tavyje yra savaime įvykę genetiniai pakitimai, leisiantys patobulinti tavo kūną. Tavo komandai šiuos pakitimus reiks padaryti dirbtinai. Ir dar - tavo mąstymas kitoks. Todėl morališkai tu esi daug stipresnis už daugelį kitų Žemės žmonių.
  Staiga man iškilo klausimas:
- Minėjai, kad Galaktinę Tarybą sudaro planetų aukščiausi vadai. Kas atstovauja mūsų planetai?
- Tas žmogus nėra įžymus. Jis yra valkata, gyvenantis Londone. Kol kas jo tapatybės tau žinoti nereikia.
- Valkata? Nejaugi ta Taryba nesugeba išlaikyti savo narių?
- Savo gyvenimo būdą jis pasirinko pats. Taryba suteikia jam viską, ko reikia norint išgyventi. Mainais į tai jis suteikia Tarybai žinias apie įvykius Žemėje ir pasiūlė kelius kandidatus į Gynėjo postą.
- Nejaugi jis mane pažįsta?
- Ne visai. Informaciją apie visus žemės gyventojus jam suteikė Taryba. Vadas atrinko, jo manymu, tinkamiausius. Tarp tų buvai ir tu. Taryba išrinko tave.
- Tarp kitko, negi aš esu pirmasis Gynėjas?
- Ne. Kiekvienas amžius turi Gynėją ir jo komandą. Dabartinis Gynėjas turi pasitraukti, nes jau laikas.
- Jei dabartinis Gynėjas čia nuo amžiaus pradžios, tai jam turėtų būti virš šimto metų!
- Na ir kas. Jo kūnas beveik tokios pat būsenos kaip ir tavo.
- Kur jis pasitrauks? Numirs?
- Paprastai Gynėjai pasitraukia į kitas planetas. Ten jie gyvena ir miršta kaip paprasti gyventojai. Jei ta rūšis mirtinga, žinoma.
- Ką tu turėjai galvoje "tampa pažeidžiami ir mirtingi"? Nori pasakyti, kad aš nepažeidžiamas ir nemirtingas?
- Taip. Tokia bus ir tavo komanda.
- Geras!
- Tai tik pradžia. Kuo toliau, tuo daugiau tu sužinosi apie savo galimybes.
- Kokias galimybes?
- Anksčiau tai būtų pavadinta magija. Daugelis ir dabar taip pasakytų.
- Aš būsiu burtininkas?
- Panašiai… Sąvoka "burtininkas" čia nenaudojama. Tu naudosiesi savo protu. Juo iššauksi kosmines jėgas, kurių tau ne visada, bet prireiks. Apie visa tai tu sužinosi vėliau.
- Kada vėliau?
- Poryt. Čia atvyksi jau su kitais nariais. Jiems bus išaiškinti jų vaidmenys komandoje ir padaryti genetiniai pakeitimai, kurie pas tave yra įgimti arba daromi dabar.
- Kaip tai "dabar"?!- man pasidarė keista: aš čia kalbu, o man daroma kažkokia operacija.  Keisčiausia buvo tai, kad aš nieko nejutau!
- Nėra ko jaudintis. Tai jau vyksta visą mūsų pokalbį, o nieko nejauti todėl, kad tavyje esantys atomo dydžio robotai yra užprogramuoti taip, kad nepadarytų nė klaidelės.
- Kas per robotai?! Kaip jie į mane pateko?
- Kai tik įkvėpei oro, esančio čia jie įsiskverbė į tave, o kai baigs savo darbą, jie savaime išnyks.
  Dabar nusiraminau. Gal nieko čia blogo?
- Sakei, kad poryt atvyksiu čia jau su komanda. Kaip man ją surinkti?
- Pradžioje į komandą įeis du nariai vėliau ji plėsis, nes tūkstantmečio pradžioje visada jaučiamas įvairių jėgų suaktyvėjimas. Jums trims tai būtų neįveikiama užduotis. Poryt atvyksite tik jūs trys.
- Kaip man juos atrinkti?
- Tu jų nerinksi. Jie jau yra paskirti. Tie asmenys tau yra pažįstami.
- Ne su visais pažįstamais žmonėmis norėčiau dirbti vienoje komandoje.
- Su šiais norėsi. Juos galima laikyti tavo draugais.
- Kaip aš žinosiu, ką pakviesti?
- Tu pajusi, o tada betrūks fizinio kontakto.
- Kam?
- Niekas neturi girdėti jūsų pokalbio. Kadangi šioje erdvėje tai neįmanoma, fizinis kontaktas perkels jus į psi erdvę. Ten neegzistuoja jums įprasta erdvės ir laiko sąvoka, kitaip vyksta ir informacijos mainai.
- Kitokia erdvė ir laikas?
- Taip. Psi erdvėje laikas skaičiuojamas nuo to, kaip to nori ten patekęs asmuo. Gali šioje erdvėje praeiti tik sekundės dalis, o ten -  valanda ar daugiau. Galima ir atvirkščiai…
- Čia suprasti kaip…
- Kaip nori.
- Viskas aišku. Beje, kaip aš dabar parsigausiu namo, juk tu sakei, kad mes esame Antarktidoje.
- Turėtum suprasti, kad taip, kaip atsiradai čia, taip parsirasi ir namo.
- Teisingai! Kaip aš nepagalvojau! Palauk! Kaip aš turėsiu pasiaiškinti tėvams, kur buvau.
- Niekas net nepastebės tavo dingimo.
- Niekas nepajus, kad manęs nebuvo dvi valandas, kai išėjau penkioms minutėms?!
- Čia laikas skaičiuojamas truputį kitaip. Išoriniame pasaulyje praėjo tik viena valanda.
- Nemanau, kad tai ką nors keistų.
- Klaidingai manai. Tau niekas neskambino, todėl šeimos nariai nebuvo priversti tavęs ieškoti, o patys jie galvojo, kad tu esi savo kambaryje. Beje, ten tu dabar ir atsirasi.
  Su tais žodžiais vėl pasijutau besiskaidąs…
  …Sėdėjau savo kambaryje ir mąsčiau: atrodo, kad nebuvau užmigęs, bet iš kur toks realistiškas sapnas?
  Miegoti tą vakarą ėjau su klausimu galvoje.
  Kitą dieną, kaip visada, ėjau į mokyklą. Eidamas galvojau, kad kai kam papasakosiu savo vakarykštį "sapną", bet kažkodėl mokykloje pamiršau apie tai…
  Per vieną pertrauką prie mūsų priėjo mokinys iš kitos klasės, taip pat abiturientas. Jam artėjant prie mūsų, man galvoje suskambėjo: "jis yra išrinktas į komandą". Labai nustebau, bet išore to neparodžiau.
  Jis su visais pasisveikino. Taip atsitiko, kad man ranką davė paskutiniam. Vos tik tai atsitiko, aš pajutau, kad dideliu greičiu kylu… Atsiradau kažkur virš kalnų. Prieš mane ore pleveno ir tas mokinys (jo vardo neminėsiu). Galvoje išgirdau žodžius: "nuo dabar jį vadink Lietumi". Staiga pasigirdo:
- Kas čia dabar? Nieko nesuprantu?..
- Raminkis Lietau. Tuoj viską paaiškinsiu…
- Kaip tu mane pavadinai? Lietumi? Nusišneki, bičas, visiškai, mano vardas visai kitas.
- Nuo šiol aš taip į tave kreipsiuosi, nes tu tapsi Gynėjo komandos nariu.
- Kieno komandos?
- Gynėjo.
- Kas tai per velnias?
- Sužinosi vėliau.
- Kada "vėliau"?
- Rytoj. Neišsigąsk, kai pasijusi kitur negu buvai. Rytoj tau bus suteiktos galios ir tu būsi su jomis supažindintas.
- Ne, bet tu nusišneki! Rimtai nusišneki!
- Jeigu aš nusišneku, tai kaip tau atrodo, kur tu esi?
- A, rimtai. Kur mes esame?
- Tai vadinama psi erdve. Rytoj tu apie ją sužinosi daugiau. Tiesa, apie šį susitikimą niekam nieko. Aišku?
- Aha.
  Mes vėl atsidūrėme mokykloje… Tą dieną daugiau nesutikau nieko, kas būtų tikęs į komandą, nors prie kai kurių žmonių kažką jaučiau, bet įspėjimo, kad jie tinkami, negavau…
  Kita diena buvo šeštadienis. Aš pradėjau nerimauti, kad laiku nesurinksiu komandos, bet prisiminiau, kad dar vieno žmogaus "nepatikrinau". Tai buvo mano draugas, su kuriuo mes kažkada buvome klasiokai, bet jis baigė tik pagrindinę mokyklą ir dabar mokėsi kitur. Kiekvieną savaitgalį jis grįždavo namo. Kadangi aš į šokius nevaikščiojau, penktadienį jo nesutikau, o šeštadienį jis beveik visada važiuodavo pas savo merginą. Pagalvojau, kad to "kandidato" jau nebepatikrinsiu…
  Netikėtai suskambo telefonas. Išgirdau pažįstamą balsą:
- Ką veiki?
- Nieko ypatingo, o kaip čia atsitiko, kad tu namie?
- Mano pana atvažiuoja čia, tai kokio velnio važiuoti ten, pas juos.
- Tai ateisi?
- Aišku!
- Dabar iš karto varai pas mane. Supratai?
- Kaip pasakysi…
  Ne be reikalo jam liepiau ateiti pas mane- pokalbio metu išgirdau frazę "jis tinkamas"…
  Po kokio pusvalandžio Blyksnis (taip man buvo pasakyta jį vadinti) atsirado pas mane. Mes pasisveikinome ir nusikėlėme į psi erdvę. Ten aš jam paaiškinau, kad nuo šiol jis vadinsis Blyksniu ir, kad greitai jam bus suteiktos ypatingos galios.
  Grįžome iš psi erdvės… Maždaug po valandos atsiradome būstinėje. Kartu su mumis ten atsirado ir Lietus. Balsas pasisveikino su mumis ir pasakė:
- Gynėjau, dabar pasisuk į kairę ir eik ten. Lietau ir Blyksni, pasilikite čia.
  Aš nuėjau, kur man buvo liepta… Atsidūriau kažkokioje patalpoje. Ten buvo ne tamsu, kaip anksčiau, o šviesu, tiesiog akinančiai balta. Tas pats balsas kalbėjo:
- Dabar tau bus implantuoti keli prietaisai.
- Kokie dar prietaisai?
- Nereikia bijoti. Jie tik suteiks tau ypatingų sugebėjimų. Tokių kaip galimybė skraidyti  materializuoti kokį nors daiktą ar net reiškinį ir panašiai.
- Maniau, kad visa tai bus atliekama tik proto pagalba.
- Ne visai. Jei viskas būtų atliekama tik smegenimis, jos, paprastai tariant, perdegtų. Šie prietaisai padidins proto "talpą".
- Tai kodėl jų ne vienas, o keli?
- Kiekvienas atlieka savo funkciją.
- Na gerai, pradedam. Palauk! Juk tai svetimkūniai! Ar mano organizmui jie nepakenks?
- Šie "svetimkūniai" yra organiniai. Vos tik implantavus, jie nuskaitys tavo DNR ir prie jos prisitaikys. Jie taps tavo organizmo dalimis.
  Mūsų pokalbio metu atsirado stalas (nesugalvojau, kaip kitaip tai pavadinti- jis pleveno ore). Ant jo gulėjo penki neaiškios formos prietaisėliai… Staiga pajutau, kad esu horizontalioje padėtyje, bet negulėjau, nes nebuvo ant ko. Aš plevenau ore kaip tas stalas… Pamačiau, kad tuos prietaisus apėmė raudonos spalvos spinduliai. Mano akyse jie tapo ne didesni už skruzdėlę. Po to tie patys spinduliai juos pakėlė ir pajudėjo manęs link. Norėjau bėgti iš ten, bet negalėjau pajudinti nė raumens- nebuvo jėgų… Visi spinduliai pasiskirstė taip: po du nusitaikė į mano pečius, o vienas- į kaklą… Pajutau į tas vietas tarsi vėjo dvelktelėjimą. Vėl išgirdau pažįstamą balsą:
- Viskas, o tu bijojai…
- Aš tiesiog negaliu pakęsti skausmo, o tie spinduliai atrodė pakankamai grėsmingai.
- Kodėl tu bijai skausmo? Juk nebejauti jo.
- Nuo kada?
- Nuo tada, kai pirmą kartą čia apsilankei.
  Dabar pasidarė neramu, dėl mano draugų- kas su jais dabar daroma?
  - Nusiramink. Jiems ką tik buvo paaiškinta, kokį vaidmenį jie atliks tavo komandoje. Dabar jie turėtų ateiti čia.
  Sulig tais žodžiais prieš mane atsirado Lietus su Blyksniu. Paklausiau:
- Kaip savijauta? Pasiruošę?
  Lietus:
- Normaliai. Palauk. Kam pasiruošę?
- Tai jūsų neįspėjo? Dabar jums bus atlikta šiokia tokia operacija.
Blyksnis sušuko:
- Eikit jūs na…! Aš neleisiu, kad mane pjaustytų!
- Niekas tavęs nepjaustys - bandžiau jį nuraminti.
- Vis tiek neleisiu, kad man būtų atlikta kažkokia operacija!
- Ji yra būtina. Tau bus implantuoti keli prietaisai.
- Ką!? Juo labiau neleisiu!
- Tie prietaisai praplės tavo galimybes.
- Man po…! Aš stiprus ir be to!
- Ne fizines, o protines.
- Na ir kas. Aš nenoriu, kad mane keistų.
Čia įsijungė Balsas:
- Štai čia tai jau per vėlu! Tu buvai pradėtas keisti tik atsiradęs šioje būstinėje.
- Kaip tai!? Man juk niekas nieko nedarė!
- Tau taip atrodo. Iš tikrųjų buvo keičiama tavo genetinė informacija.
- Kas? Kaip?
- Labai maži robotai. Tu juos įkvėpei vos tik atsiradęs ten, iš kur ką tik atėjai.
- Bet tai nesąmonė.
- Kai kuriose planetose medicina yra labai aukštame lygyje. Ten kuriama technologija galinti be skausmo atlikti bet kokią operaciją ir netgi pakeisti organizmo DNR struktūrą.
- Vis tiek tai turėtų būti nemalonu.
- Nieko nepajusi. Tikrai. Tiesa, Lietau?
  Pasirodo, kad kol mes įtikinėjome Blyksnį, Lietui buvo atlikta ta "baisioji" operacija. Jis pats nustebo:
  -Ką? Jau? Net nepastebėjau. Klausiausi čia jūsų… Palaukit… Rodos, kad buvau horizontalioje padėtyje, bet man buvo įdomu klausyti jūsų todėl nekreipiau dėmesio.
  Pagaliau ir Blyksnis sutiko…
Galiausiai, kai buvome "sutvarkyti" man iškilo klausimas - kokie gi Lietaus ir Blyksnio vaidmenys komandoje? Balsas (vėliau pats (pati?) liepė taip vadinti) kaip visada atspėjo mano mintis ir pasakė:
- Tu gali valdyti atomus bei jų daleles, bet ne visada tavo galios užteks. Taigi - Lietus turės galią valdyti orus. Kitaip sakant - jam suteikiama visiška vandens molekulių ir temperatūros kontrolė. Blyksnis galės sukelti įvairius elektros išlydžius - jam pavaldūs elektronai.
- Gerai. Dabar prašyčiau paaiškinti, kam buvo įstatyti tie aparatai.
- Pasakysiu apie pirmus tris, kuriuos turite visi. Kairiajame petyje yra minčių siųstuvas. Jo funkcijos: nuo telepatinio bendravimo vienas su kitu, iki masinės haliucinacijos sukėlimo ar minios atminties pakeitimo. Dešiniajame petyje yra prietaisai, kuriais jūs iššaukiate savo galias. Tarp kitko - Gynėjo galia - kuriam laikui materializuoti ar skaidyti į daleles daiktus. Pagaliau kakle yra teleportacijos prietaisas. Jo pagalba įmanoma atsidurti bet kurioje Žemės ar net Galaktikos vietoje, bet kol kas toli keliauti nepatariu, nes tai labai vargina ir dar nėra tikslo. Daugiau jūs neturite bendrų prietaisų. Gynėjas apie savo du papildomus aparatus sužinos vėliau.
Po to mes atsidūrėme vėl kitoje patalpoje. Kaip ir kitur, iš pradžių ten buvo tuščia. Staiga pastebėjome, kad viršuje atsivėrė skylė. Matėsi dangus. Turėjo atšalti, bet net nepasidarė vėsu. Dabar pažvelgėme vieni į kitus ir nustebome- mes buvome kitaip apsirengę! Atrodėme maždaug taip (žiūrint nuo apačios į viršų): sportinio stiliaus juodi batai; tamsios kelnės (panašios į odines); tamsus lietpaltis, siekiantis žemiau kelių (atrodė kaip odinis); ant veido- tamsūs stilingi akiniai. Balsas pasakė:
- Tai yra jūsų uniforma. Vykdydami užduotį jūs atrodysite taip. Žinoma, su šia apranga galėsite pasirodyti kada panorėsite- jos nereikės persirengti. Ant jūsų ši uniforma atsiras kada tik jums reikės. Trumpai apie kiekvieną detalę: apavas - gali naikinti gravitaciją; kelnės bei lietpaltis pagaminti iš medžiagos, kuri ne tik yra nepažeidžiama, bet ir gali jus padaryti nematomais; apyrankėje įmontuotas ne tik laikrodis, bet ir kompiuteris bei ryšio priemonė; akiniai yra ir žiūronai, kompiuterio, esančio apyrankėje, ekranas, vaizdo siųstuvas bei ginklas, galintis skaidyti į atomus. Klausimų bus?
- Kaip visais šiais patogumais naudotis?- paklausė Blyksnis.
- Suprasite patys, kai reikės.
Dabar išgirdome kažkokį garsą, panašų į bičių spiečiaus ūžimą. Mūsų akyse susiformavo trys objektai. Net nežinau, kaip juos reikėtų pavadinti. Tai buvo panašu į motociklus, bet be ratų. Balsas vėl pradėjo kalbėti:
- Štai jūsų transportas. Jis vadinasi Kroitas. Tai yra gynėjų bei jų komandų transportas. Šie modeliai yra naujausi ir pritaikyti Žemei.
- Kuo gi jie ypatingi?- pasidomėjo Lietus.
- Pirmiausia- greičiu. Jie gali judėti pažeme penkiskart didesniu nei garso greičiu. Kosmose galima išvystyti ir šviesos greitį. Jie juda greitai planetos paviršiumi, nes neturi ratų - ten naikinama gravitacija. Kosmose Kroito viduje palaikomos normalios sąlygos keliautojui. Dar jis gali keisti išorę. Tokia forma, kokią matote dabar, yra natūrali. Jis taip pat gali būti panašus į paprastą motociklą bei tapti nematomu…
  Lietus susidomėjo:
- Gerai. Bet tai kur mes jį laikysime? Tokio dalyko sunku nepastebėti, be to - nors ir nematomas, jam reikės vietos. Kaip reikės paaiškinti žmonėms, kodėl garaže, ar kur kitur turi būti daug tuščios vietos?
- Su tuo problemų nebus. Nenaudojamas Kroitas susiskaidys į atomus ir visada bus netoli jūsų. Nebijokite, vėjas jo nenupūs. Atomai turi tarpusavio trauką. Jums panorėjus, Kroitas susiformuos tarsi iš nieko. Beje, uniforma taip pat bus tokioje būsenoje… Taigi- tolesnės transporto savybės… Vairuoti jo nebus būtina, nebent patys norėsite. Kroito navigacijos sistema pakankamai tobula- koordinates galima nustatyti milimetro tikslumu ir jis atvyks kaip tik ten. Viduje įmontuoti visi būtini atributai: ryšio priemonės, kompiuteriai ir taip toliau… Išorėje yra keletas įvairaus veikimo ginklų, bet stenkitės jų dažnai nenaudoti.
  Blyksnis sušuko:
- Kodėl gi dabar?!
- Ginklai palieka pėdsakus, be to, dažniausiai teks viską spręsti taikiai. Ginklai - tik ypatingais atvejais. Taigi - dabar jūs žinote, ką reikia. Žinoma, toliau duomenų daugės. Beje - ar minėjau, kad tik jūs, ar kiti Gynėjai gali paveikti vienas kitą.
- Tai tik mes galime vienas kitą užmušti?- paklausiau aš.
- Taip, bet to daryti negalima, nes jei kas nors iš jūsų nužudys Gynėją ar jo komandos narį, nesvarbu kurios planetos, Žemė neteks Gynėjo, o tai reikštų žmonijos galą… Dabar jūs gausite pirmąją užduotį…
- Jau? - nusistebėjo Lietus - Nebus jokių apmokymų?
- Tai, ko reikia, jau mokate, o svarbesnės pratybos bus vėliau. Ši užduotis neatidėliojama ir nereikalaus ypatingų sugebėjimų. Klausykite - kitą šeštadienį įvyks Galaktinės Tarybos susirinkimas. Jūsų misija - nugabenti ir apsaugoti Žemės vadą. Ten bus ir kitų planetų Gynėjai - galėsite susipažinti.
  Tai bent užduotis! Taip - ji nereikalavo ypatingų sugebėjimų, bet buvo tikrai svarbi. Balsas vėl prabilo:
- Galite išbandyti savo kroitus. Skriskite su jais namo. Darykite ką norite čia Antarktidoje, bet ten, kur gali būti žmonių, kroitai taps nematomi.
  Visi šokome prie transporto. Žinojome, kuris kieno, nes ant jų buvo ženklai ir mes žinojome, kuris kieno. Staiga mane kažkas sustabdė. Balsas tarė:
- Gynėjau, palauk. Tau dar skiriama ir antrinė užduotis.
- Kokia dar antrinė užduotis?
- Kadangi ši užduotis bus vykdoma pakankamai ilgai, ji nėra pirmo svarbumo. Tau reikės stebėti vieną žmogų- merginą. Ji yra viena iš nedaugelio žmonių, kurių gyvenimas dar nėra galutinai nuspręstas. Ji gali tapti "blogio genijumi" arba prisijungti prie tavęs. Tai priklausys  nuo kelių jos sprendimų. Šiais mokslo metais ji privalės juos padaryti.
- Aš tą merginą pažįstu?
- Galima sakyti. Rinkdamas komandą, tu prie jos kažką jautei. Tas jausmas kitoks nei kiti- pažinsi. Kol kas tu negali kaip nors paveikti jos sprendimų, nebent kas nors nuspręs kitaip. Mes tarpusavyje tą merginą vadinsime Objektu GPJ 13. Tolesni nurodymai bus duoti vėliau. Dabar gali vytis savo draugus.
Šokau ant kroito. Jis lėtai pakilo. Tada staiga šovė į viršų, iš kur sklido šviesa. Man tereikėjo laikytis už vairo (o kaip kitaip pavadinti?). Pastebėjau, kad atsidūriau virš kažkokio kalno. Ekrane, kuris buvo priešais mane, mačiau, kur yra Lietus su Blyksniu. Kroitas pats pradėjo juos vytis. Kai priartėjau prie jų, mes visi sustojome… Susitarėme išbandyti savo transportą. Kadangi buvome Antarktidoje, aplink beveik nebuvo žmonių. Be to- ko mums bijoti! Vis tiek tapsime nematomi. Sutarėme surengti kelias rungtis. Pirmoji- "slalomas" iki pietų ašigalio. Sąlygos tokios: mes kroitų žemėlapyje padėjome taškus, kuriuos turėjome aplenkti; pasiekę ašigalį, jį apskrendame ir grįžtame į pradinę padėtį. Taip norėjome išbandyti išgirtąją navigacijos sistemą. Viską sutarėme, sėdome, ir…
Iš karto į priekį išsiveržė Lietus. Antras lėkė Blyksnis, o aš likau paskutinis, bet aš ir nenorėjau pirmauti… Kaip pradėjome, taip ir baigėme…
Antroji rungtis- greičio išbandymas. Turėjome įveikti 9000 km ilgio ratą. Jį nubrėžėme žemėlapyje. Šį kartą laimėjo Blyksnis.
Paskutinė rungtis- mūsų pačių mąstymo pasireiškimas. Nuo Pietų ašigalio turėjome parsigauti namo. Kiekvienas galėjome pasirinkti, kuriuo keliu keliauti. Susitarėme susitikti prie mūsų miestelio bažnyčios, tiksliau - virš jos…
Pasirinkau kelią per Atlanto vandenyną, kirsdamas Afrikos žemyne kelias šalis. Toliau - per Viduržemio jūrą, Jugoslaviją, Vengriją, Slovakiją ir Lenkiją… Šį kartą aš buvau pirmas. Kitų reikėjo dar palaukti bent dešimt minučių…
Visa kita savaitė nebuvo niekuo ypatinga. Pradėjau stebėti Objektą GPJ 13 ir nekantriai laukiau penktadienio. Vakare mes turėjome išvykti…
Pagaliau ta lauktoji diena atėjo…
Kai visi susirinkome, patraukėme į Londoną. Nuvykę ten, gavome pranešimą, kur pasiimti mūsų keleivį - jis buvo prie žymiojo Big Beno. Turėjome važiuoti ten kaip su paprastais motociklais - tas žmogus pats mus pasikvietė. Mes priėjome prie jo… Pasisveikinome. Ir, mūsų nuostabai, žmogus prisistatė mūsų gimtąja kalba:
- Mano vardas - Šonas Džeremis. Jūs esate Gynėjas ir jo komanda?
- Taip, mums prisistatyti?
- Nereikia, aš jus žinau. Užtenka kalbėti, reikia keliauti.
Jis sėdo ant mano kroito. Mes tapome nematomi ir staigiai pakilome į orą… Po minutės jau buvome kosmose. Tik dabar pastebėjau, kad Šonas sėdėjo ne už manęs, bet šalia. Pasirodo, kad kroitas pakeitė formą, kad keleiviui būtų patogiau. Pasiekėme šviesos greitį… Juo turėjome tik nutolti nuo Žemės. Ten mes turėjome padaryti šuolį erdvėje, nes susirinkimas vyko už 15 šviesmečių nuo mūsų namų. Taigi, kol atliksime šuolį, aš užmezgiau pokalbį su keleiviu:
- Tai jūs esate mūsų planetos vadas? Kaip gi juo tapote?
- Matai, aš buvau pirmasis žmogus, kuris nemirė.
- Kaip tai? Jūs ką nemirtingas?
- O tu galvojai, kad aš paprastas žmogus?
- Kada tapote nemirtingu?
- Maždaug prieš tris tūkstančius metų kažkur Tibete atskleidžiau sau nemirtingumo paslaptį. Supratęs, kad žmonės tam dar nepasiruošę, formulę sunaikinau. Ten, Himalajuose, dabar vienuoliai žino, kaip išgyventi labai ilgai, bet paslapties jie neišduos. Tapęs nemirtingu panorau daugiau sužinoti, todėl pradėjau keliauti… Keliai atvedė į Eladą - Senovės Graikiją. Tai buvo graži šalis, bet ją nukariavo romėnai. Štai tie žmonės man patiko mažiau. Tais laikais pažinojau daugelį įžymių žmonių. Bendravau su Sokratu, Platonu, kitais žymiais žmonėmis, netgi su Jėzumi bei apaštalais… Romoje vėliau žinojau kelis imperatorius. Pasakysiu atvirai - kai kurios legendos apie juos labai perdėtos, bet šiaip jie buvo tikri pasileidėliai. Po imperijos žlugimo, pasitraukiau į Afriką. Ten Taryba man pasiūlė būti pirmuoju Gynėju. Neilgai aš juo tebuvau - gal kokius dvidešimt penkis metus. Po to, kai suradau naują gynėją, buvau paskirtas planetos vadu… Keliavau po visą pasaulį. Kartais galima rasti rašytinių žinių apie mane. Prancūzijoje, pavyzdžiui, buvau žinomas kaip grafas Sen Žermenas…
- Buvote netgi grafu? Kaipgi tapote valkata?
- Valkata aš tik kokius dešimt metų. Noriu išbandyti gyvenimą visuose socialiniuose sluoksniuose.
- Pažinojote Einšteiną, ar kitus mokslininkus?
- Žinoma! Niutonas, Einšteinas ir dar keli mokslininkai kūrė savo žymiąsias teorijas su mano užuominomis. Visų jų prašiau neminėti mano vardo. Nenorėjau, kad į mane atkreiptų dėmesį.
- Kalbant apie reliatyvumo teoriją. Ar šis šuolis, kurį tuoj atliksime, neprieštarauja jai?
- Ne visai. Mes įveiksime erdvės išlinkimą skrisdami sigma erdve.
- Kas tai yra?
- Ypatinga erdvė, kurioje pakitęs laiko ir erdvės tęstinumas.
- Beje, ar daug laiko praeis žemėje, kol mes grįšime?
- Normaliai keliaujant, turėtų praeiti koks tūkstantis metų.
- Kiek?!
- Nebijok. Sigma erdvėje viskas kitaip.
- Beje, iš kur jūs mokate mūsų kalbą?
- Per tiek metų aš išmokau visas pasaulio kalbas ir perpratau visus mokslus. Jūsų kalbą išmokti buvo nesunku. Kai gyvenau Indijoje, kalbėjau kalba, kuri nuo jūsiškės nelabai kuo tesiskiria.
- Jums teko gyventi Lietuvoje?
- Žinoma! Buvau Žalgirio mūšio liudininkas, kvietė mane į taip ir neįvykusį Vytauto Didžiojo karūnavimą.
- Gerai. Užtenka apie jūsų praeitį. Kas kiek laiko vyksta tas susirinkimas, į kurį vykstame?
- Tai kasmetinis renginys.
- Tai ir kitais metais vyksime ten?
- Žinoma.
- Kokia dienotvarkė?
- Mes, vadai, eisime į visos dienos pasitarimą, o jūs, Gynėjai, galėsite daryti ką norite. Galėsite pabendrauti su kolegomis.
Kaip tik dabar atėjo laikas atlikti šuolį, todėl mes nutilome.
Prieš mus susidarė kažkas panašaus į sūkurį. Mes įskridome ten… Po kokių poros minučių išlindome iš tokio pat sūkurio… Greitis pastebimai sumažėjo ir prieš mus atsivėrė nuostabus vaizdas: didžiulė kosminė stotis, maždaug pusės mėnulio dydžio. Ten iš visų pusių skrido maži aparatai. Tai buvo kroitai, bet beveik nebuvo panašių į mūsiškius. Kai kurie vadai atvyko su savo laivais, tik lydimi Gynėjų…
Viduje mus pasitiko kažkoks androidas. Jis mus nuvedė į kambarius. Gynėjų kambariai buvo kitame stoties gale, nei vadų.
Pastebėjau, kad ten buvo rytas. Nors mes turėjome norėti miego, bet jautėmės ypatingai žvaliai.
Jau eidamas pastebėjau bent penkių skirtingų rūšių ateivius (tiesą sakant- visi mes buvome ateiviai). Man labai norėjosi su jais pabendrauti, bet bijojau, kad nežinosiu jų kalbos. Pamaniau, kad vėliau bus laikas tinkamesnis…
Mano kambaryje buvo visi patogumai, kurių galėjo reikėti: gultas (lova to nepavadinsi); šiek tiek maisto (priminė žemiškąjį); tualetas, aparatas, atlikęs televizoriaus funkciją, bet erdvinius vaizdus projektavęs ore. Iš kažkur pasigirdo balsas:
- Prašau atsigulti, nes dabar jums bus įdiegta bendroji kalba. Ja galima bus susikalbėti su visais čia esančiais.
Tas kalbos įdiegimas truko gal dvi minutes. Visą tą laiką ore sklandė malonūs garsai… Po to aš apžiūrėjau erdvinį stoties planą. Sužinojau, kur yra susirinkimų salė, kur galima pasilinksminti, pavalgyti bei kitas smulkmenas… Išsiaiškinęs, kur renkasi visi Gynėjai, pasikviečiau savo draugus (jų kambariai buvo šalia) ir mes ten nuėjome.
Ten pamatėme daug įvairių rūšių padarų. Prie mūsų prisiartino kažkoks robotas ir pasiūlė gėrimo. Nesigailėjome, kad priėmėme pasiūlymą - gėrimas buvo labai skanus. Staiga prie mūsų priėjo trys ateiviai. Jie turėjo žmonių kūnus, bet galvos panašėjo į kačių. Pirmasis(-oji) prakalbo vienas(-a) iš jų:
- Sveiki. Aš esu Menko planetos Gynėja, o čia mano komanda. Jūs turbūt naujasis Žemės Gynėjas su komanda?
- Taip. Iš kur žinote?
- Su žemiečiais visada palaikome gerus santykius, todėl pažįstame juos. Matau, kad jaučiatės truputį nejaukiai. Mano komandos nariai pasirūpins tavo draugais, o aš supažindinsiu tave su kitais čia esančiais.
Lietų ir Blyksnį nusivedė menkiečiai. Mano naujoji pažįstama pradėjo vedžioti mane tarp visų tų padarų, trumpai apie juos papasakodama:
- Matai tuos, su sparnais? Juos vadiname angelais. Jie iš Sezos. Tai, ko gero pati taikiausia galaktikos rūšis. Gynėjai ten labiau dirba mokslinį, nei ginantį darbą. Didelė dalis mūsų naudojamos technikos sukurta jų. Štai šie, su pelekais ant galvos, iš Mantaro. 90 procentų jų planetos paviršiaus - vanduo. Šitie, keista kūno forma, iš Amros. Tai paslaptingiausia rūšis. Matai ten, toliau, su keturiomis rankomis, atvykę iš Limpos. Šalia jų stovi vienintelė sukurta rūšis. Jie iš Habos. Visi habiečiai yra kiborgai. Jie turi organines smegenis, bet kūnas - metalas. Juos sukūrė anksčiau Haboje gyvenusi rūšis. Tai buvo į jus, žmones panašūs padarai. Kadangi sąlygos planetoje pasidarė netinkamos jiems gyventi, jie sukūrė robotus ir ten perkėlė savo smegenis. Kiborgai evoliucionavo tiek, kad patys galėjo gimdyti tokius, kaip jie. Dabar pažiūrėk ten, prie baro. Ten stovi trys Gynėjai. Jų rūšys labai karingos. Tai atvykėliai iš Plato, Krimos ir Erklaso. Praktiškai šios trys rūšys ir kariauja, jei kas puola mūsų Galaktiką. Su jais reikia kalbėti labai atsargiai, nes, kaip pas jus sakoma “ugningi žmonės”. Juos tik po ilgų debatų priėmė į Tarybą. Gynėjai ten dažnai turi raminti įsiliepsnojusius konfliktus.
- Man pasidarė įdomu, kuo ypatinga jūsų rūšis.
- Mes stengiamės su visomis rūšimis palaikyti gerus santykius, bet prireikus, galime labai aršiai ginti save, ar savo draugus. Jei tau prireiks pagalbos, mes atskubėsime akimirksniu.
- Labai malonu.
- Mes esame viena iš seniausių rūšių. Nors mūsų planetos amžius panašus į jūsų, mes atsiradome daug anksčiau už žmones. Pas mus nebuvo tokio dalyko kaip dinozaurai. Iš karto atsirado žinduoliai. Evoliucionavo ne primatai, kaip pas jus, bet katės. Be to – nebuvo kataklizmų, sunaikinusių visą žmoniją, kaip tai buvo pas jus. Taigi - kai pas jus tik kūrėsi civilizacijos, mes sugebėjome pas jus nuskristi. Ne taip jau toli ir esame…
- Tai štai iš kur egipte tos legendos apie dievus žvėrių galvomis!
- Ne. Mes kalti dėl to, kad Egipte buvo garbinamos katės. Prieš mus ten buvo apsilankiusios kitos rūšys. Yra rūšių, apie kurias net mes ne viską žinome. Net neaišku, iš kur jos.
- O kas ir kada įkūrė Tarybą?
- Prieš tris tūkstančius jūsų metų susitikome mes, angelai ir amriečiai. Visi nutarėme, kad reikia sudaryti sąjungą. Taigi - pradžioje buvo tik trys rūšys. Vėliau pastebėjome, kad kai kurios kitos gali būti priimtos į Tarybą. Priėmėme mantariečius, vėliau habiečius. Supratę, kad reikia daugiau jėgos, narystę pasiūlėme krimiečiams. Po to šiaip ne taip prisijungė platiečiai bei erklasiečiai.
- Kada priėmėte mus?
- Prieš du tūkstančius metų pastebėjome, kad mažiausiai vienas žmogus nemirtingas. Tada supratome, kad jūsų planeta gali būti nare. Tris šimtmečius galvojome, ar priimti jus.
- Kodėl taip ilgai?
- Buvo kitų problemų. Kartais užmiršdavome apie jus. Be to nė viena rūšis nebuvo priimta per trumpą laiką. Taigi - pirmiausia padarėme dabartinį jūsų vadą Gynėju. Greitai jis rado sau įpėdinį, o patį mes paskyrėme vadu.
- Nesakei kada limpiečiai tapo nariais.
- Jie jauniausi nariai. Priimti tik prieš tūkstantį metų.
- Sakei, kad sudarėte sąjungą. Tai kitas Tarybos pavadinimas?
- Ne. Po kokių dviejų šimtų metų, o gal greičiau ir jūs tapsite sąjungos nariais. Tada visi planetos žmonės žinos apie Tarybą bei sąjungą. Dabar žino tik išrinktieji. Visiems kol kas per anksti…
- Ką duoda mums ir jums narystė Taryboje?
- Kai tapsite sąjungos nariais gausite daugiau. Kol kas iš jūsų mes tegavome teologinių žinių ir meno. Šiaip - kiekviena rūšis atsakinga už ką nors.
- Tikrai?
- Taip. Kai kurių funkcijas sakiau. Mantariečiai ir habiečiai atsakingi už mediciną. Jūs ir limpiečiai dar neturite konkretaus vaidmens. Kaip minėjau, jūs suteikėte teologinių žinių, šiek tiek naujų mokslinių idėjų bei meno.
- Kokių gi teologinių žinių mes jums suteikėme?
- Biblija ir Koranas. Mes tokių knygų neturime.
- Niekuo netikite?
- Tikime. Tik mes kitaip įsivaizduojame Dievą. Mums jis kaip visuotinė informacija. Kaip jūsų kompiuteris, tiksliau - kompiuterių tinklas - Internetas. Jūs Dievą pateikėte kaip dvasią. Mes susiejome šias dvi teorijas ir pateikėme naują idėją: Dievas tai dvasia, turinti savyje informaciją apie kiekvieną Visatos atomą, žinanti ateitį ir praeitį… Beje - mes neturime vieningos religijos. Visi laikomės tos idėjos, bet kiekvienas ją savaip perteikiame… Kaip minėjau, dar nenuspręsta, ką galėsite duoti sąjungai, bet manoma, kad tai bus menas.
- Koks menas konkrečiai?
- Greičiausiai visoks. Pradedant daile, baigiant kompiuterine grafika. Bėda ta, kad kai civilizacijos pasiekia aukštą technologinį lygį, valdžia dažnai nutaria, kad neverta prasidėti su menu – reikia daugiau jėgų skirti ginkluotei bei mokslo pažangai. Todėl iš pradžių nebeskiriama lėšų, o po to netgi pradedami persekioti tie, kurie laiko save menininkais. Daug kur tai įvyko prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų. Pas mus irgi... Taigi mes nebemokame nei piešti, nei groti...
- Nemokate net groti?
- Tiesą sakant - ne. Bet mes kasmet per šį susitikimą, žemiečių padedami, rengiame pasilinksminimą. Jūs nauji Gynėjai, todėl nespėjote pajusti to įtempto darbo. Mums jau būtina atsipalaiduoti.
- O ar naudojate kvaišalus atsipalaidavimui?
- Na jau ne! Sugebame ir be to. Be to kvaišalai kenkia smegenims, o tai jau tikrai blogai.
- Gerai. Jeigu reikia, mes galime jus palinksminti. Palauk! Iš kur mes gausime muzikos vakarėliui. Viskas juk žemėje.
- Nesijaudink. Per kroitus galima bus prisijungti prie jūsų Interneto. Girdėjau, kad ten galima rasti visko.
- Gerai, bet nėra nieko geriau, kaip vesti diskoteką "gyvai". Tam reikia aparatūros.
- Viskas tvarkoje. Blyksnis papasakojo ko reikia, ir kaip tai atrodo. Viskas bus padaryta laiku.
- Iš kur žinai?
- Man telepatiškai buvo perduota.
- A… Tada gerai. Ruoškitės vakare gerai “pasitūsinti”. Dabar grįžkime prie mūsų pokalbio. Ką gi gali duoti limpiečiai?
- Aš net nežinau. Kadangi limpiečiai yra jauniausia rūšis, esanti taryboje, dar neaišku, ką jie gali duoti. Galimas dalykas, kad tai bus darbo jėga. Jiems svetimas tingumo jausmas. Taip pat jie puikiai valdo antgamtines jėgas - tikrąją magiją. To kol kas sąjungoje nesugeba niekas.
- Sakei "jauniausia rūšis". Tai jie atsirado vėliau už mus, žmones?
- Taip. Dabar jų išsivystymo lygis toks, koks pas jus buvo prieš kokius du - tris šimtus metų, bet jie greitai vystosi.
Kaip tik tuo metu prie mūsų prisiartino habietis. Tiesą sakant, habietė. Tai matėsi iš išorinių kūno požymių. Galiu pasakyti, kad kaip robotas, ji buvo pakankamai patraukli. Man kilo klausimas: nejaugi kitų planetų Gynėjai vien moteriškos lyties? Menko Gynėja mane pristatė tai habietei. Norėjo man pristatyti ją, bet buvo pertraukta:
- Aš pati… Labas. Aš Habos Gynėjo komandos narė Jausmų Valdovė.
- Kaip tai "Jausmų Valdovė".
- Ką, pas jus nėra tokio nario?
- Ne, o ką jis daro?
- Dažniausiai tai būna ji. Ji valdo aplinkinių jausmus. Gali sukelti bet kokią emociją.
- Aišku… Palauk… Jūs gi robotai, argi jie turi jausmus?
- Neįžeidinėk. Mes kiborgai ir turime emocijas.
- Atsiprašau.
- Na va. Taip geriau. Kalbėk atsargiau, o tai dar pradėsi man nepatikti.
- O kuo tai gresia?
- Tuo, kad per vakarėlį liksi vienas.
- Na ir kas? Vis tiek aš būsiu prie vedėjų.
- Tai nieko nereiškia, visi turės būti po du…
- Aišku.
- Na va. Tai sutarėme. Aš tave susirasiu prieš vakarėlį.
- Gerai…
Buvau nustebęs. Mane ką tik "pakabino" kiborgė! Šalia buvusi menkietė pasakė:
- Ko čia stebiesi? Daug kuriose planetose iniciatyvą rodo moteriškoji lytis.
- Tai dėl to tiek daug Gynėjų- moterys?
- Ne vien. Gynėjų turi būti po lygiai vyrų ir moterų. Kai kur komandose daugiau vyrų, kai kur- moterų.
- Ką ji ten minėjo apie Jausmų Valdovę?
- Kol kas jūsų komandai ji nerasta. Tau niekas nesakė, kad visų planetų Gynėjų komandos sudarytos iš tokių pat narių? Pas mus taip pat yra Lietus, Blyksnis…
- Aišku… Tai kada gi prasidės tas vakarėlis?
- Po kokių trijų valandų.
- Tada man reikia paskubėti.
- Kodėl?
- Reikia surasti Blyksnį ir pasiruošti.
- Blyksnį rasi salėje, esančioje šalia šios. Dabar eik pro barą, ir pateksi ten. Jei tau reikia Lietaus, tai jis ten…
Ir ji parodė į kitą salės galą. Lietus ten stovėjo su vienu angelu, dviem platiečiais ir vienu krimiečiu. Jie gyvai kažką aptarinėjo…
- Ne. Apsieisime ir be jo.
Patraukiau ieškoti Blyksnio…
Nuėjau, kur man parodė. Ten radau Blyksnį, kažką aiškinantį menkietei, kuri jį nusivedė:
- …Pultas turėtų stovėti čia. Gausi vinilinių plokštelių grotuvą?
- Kaip nors… Tavo kroite turėtų būti informacija apie tokį daiktą.- pasakė menkietė.
- O kaip su šviesomis?- įsiterpiau aš.
- O! Ir tu atsiradai! Padėsi viską suplanuoti.- atsiliepė Blyksnis.
- Gerai. Tai kaip dėl šviesų?
- Sutariau. Bus trys holografiniai ir du paprasti lazeriai, dvi neoninės lempos ir pora paprastų "švieskių".
- Kam tau paprastos?
- Šiaip sau, dėl grožio.
- Galėtų būti specialios grindys, atspindinčios šviesą.
- Nebloga idėja. Gausi?
- Žinoma - užtikrino menkietė.
- Gerai. Dabar klausyk: holografiniai lazeriai turi kabėti taip, kad projektuotų vaizdus į salės centrą. Geriausia būtų taip, kad jų pozicijos sudarytų lygiašonio trikampio kampus. Paprasti lazeriai tegu kaba už pulto kokių trijų metrų atstumu. Kampuose nepakabinsi - salė juk apvali. Paprastos "švieskės" tegu būna pulto priekyje. Tegu jos būna baltos. Grindys turėtų išskaidyti jas į visas vaivorykštės spalvas…
- Mums dar reikės kokio kompiuterio, kad galėtume patys valdyti visas šviesas.- pridėjau aš.
- Būtinai!- pritarė Blyksnis.
- Mes einam ieškoti muzikos. Likus pusvalandžiui iki pradžios mes ateisime ir viską patikrinsime.- tariau aš.
- Gerai. Tuo laiku viskas jau bus čia.- pasakė menkietė ir išėjo…
Mes su Blyksniu ėjome link savo kambarių. Aš paklausiau:
- Na, tu radai su kuo eisi į tą vakarėlį?
- Aš būsiu vedėjas. Kam man pora?
- Tam, kad visi bus ne vieni. Aš juk būsiu prie tavęs, bet mane irgi "pakabino" viena habietė - Jausmų Valdovė.
- Kas?
- Tokia kiborgė.
- Tu šoksi su robote? Geras! O ji bent judėti sugebės?
- Ko čia stebėtis? Pasakysiu atvirai - nors ji ir ne visai žmogus, bet visai patraukli, o juda net geriau už tave.
- Iš kur žinai?
- Mačiau, kaip ji vaikšto… Tai sakai, kad neradai, su kuo eisi.
- Pala… Ta katė, su kuria aš buvau… Ji kažką minėjo, kad susiras mane prieš vakarą.
- Viskas aišku - tu būsi su ja.
- Tada gerai, nes ji man pradėjo patikti. Labai maloni… mergina. Kažkuo panaši į mane.
- Turbūt Blyksnė.
- Iš kur žinai?
- Man pasakė, kad visos komandos sudarytos iš tokių pat narių.
Kaip tik priėjome mano kambarį. Pasiūliau Blyksniui užeiti pas mane, kad galėtume kartu ieškoti muzikos juk dvi galvos - geriau…
Po pusantros valandos įtemptų ieškojimų, Internete radome tiek gerų kūrinių, kad nekartojant būtų užtekę kokioms keturioms valandoms. Pririnkome įvairių stilių, bet stengėmės parinkti kuo daugiau progresyvios klubinės muzikos - tokios, kokia patiko mums… galiausiai Blyksnis tarė:
- Užteks…
- Gerai. Dabar reikia perkelti tai į laikmenas. Kokias tu pasirinkai?
- Vinilines plokšteles, mp3 ir dar dėl viso pikto kompaktinius diskus.
- Manau, kad tokių laikmenų mums užteks. Tik kaip dabar "gabalus" perkelti ten?..
Prieš mus atsirado kažkoks aparatas. Iš ten sklidęs balsas pasakė:
- Aš perkelsiu visą tai į jūsų pasirinktas laikmenas.
- Gerai. Matai sąrašą ekrane? Visus tuos kūrinius perkelk ten, kur reikia.
- Po pusvalandžio viskas bus pasilinksminimų salėje.
Tai pasakęs aparatas dingo. Spėjome pamatyti, kaip iš sąrašo iš eilės dingsta kūriniai. Tai vyko labai sparčiai…
Blyksnis nuėjo į savo kambarį. Pasijutau išalkęs. Pamačiau, kad yra kažkokio maisto. Paragavau… Skonis priminė apelsinų. Pamačiau daugiau patiekalų ir paragavau visko po truputį. Nors nedaug ten buvo tų patiekalų, bet pasisotinau gerai. Man dar buvo likę penkiolika minučių, todėl nusprendžiau pažiūrėti "televizorių". Įsijungiau pirmą pasitaikiusį kanalą - Sezos. Ten buvo žinios. Pranešėja kalbėjo:
- … Tai tiek apie Galaktinės Tarybos susirinkimą. Ten pat šiandien įvyks kasmetinis Gynėjų pasilinksminimas kurį, kaip visada, organizuoja menkiečiai, padedami žemės planetos gyventojų. Dalyvaus ne tik Gynėjai. Ten nuvyko ir keletas civilių asmenų. Mes ten nusiuntėme savo korespondentą. Vakaro metu ar po jo, mūsų reporteris pakalbins žemiečius. Manome, kad tai padarys ir kitų televizijų atstovai…
Pasirodo, kad iš mūsų turėjo imti interviu!
Persijungiau kitą kanalą. Ten rodė kažkokį filmą, bet nespėjau pradėti jo žiūrėti, nes atėjo Blyksnis ir mes išėjome tikrinti aparatūros.
Salė buvo pasikeitusi. Viskas buvo taip, kaip mes nurodėme. Nuėjome prie pulto. Jis buvo ant pakylos. Mes užlipome ten. Viskas taip, kaip turėjo būti - tarp grotuvų netgi buvo mikšeris. Lazeriams ir šviesoms valdyti buvo kažkoks rutulys. Prie jo - keletas mygtukų. Rutulys buvo skirtas sukioti aparatams. Mygtukai - perjungti, kurį lazerį ar lempą valdyti. Keli kiti mygtukai buvo programos, kaip šviesos turi judėti automatiškai. Holografinių lazerių vaizdas buvo kuriamas mūsų vaizduotėje - reikėjo uždėti ranką ant rutulio ir įsivaizduoti tą vaizdą. Beje, vaizdas buvo kaip tikras. Tai išsiaiškinę, patikrinome garsą. Nuostabu! To žemėje dar nebuvo - atkuriamas kiekvienas dažnis, nepageidaujamus garsus galima šalinti paliepimu. Garsas sklido neaišku iš kur - visos sienos buvo tarsi vienas didelis garsiakalbis. Nepaisant to, mes puikiai galėjome susišnekėti, nė kiek nekeldami balso. Salėje garsas buvo daug didesnis - ten norint susikalbėti teko gerai pašaukti.
Taigi - viskas buvo tvarkoje. Staiga į salę įėjo mums pažįstamos habietė ir menkietė. Pastaroji paklausė, ar viskas tvarkoje. Mes ją pagyrėme už puikiai atliktą darbą. Į salę įžengė Lietus ir pasakė:
- Ne… Neįdomu… Čia mergos nepakabinsi!
- Kodėl?
- Jos pačios prieina ir pakviečia į šokius.
Tik dabar pastebėjome, kad šalia Lietaus buvo moteriškos lyties angelas. Paprašėme supažindinti.
- Ji yra Gynėja iš… Kokios ten planetos?
- Iš Sezos - pasakė angelas.
- Na taip, iš ten pat… Girdėjau, kad jūs čia viską organizuojat.
- Taip.
- Kodėl manęs nepakvietėte padėti?
- Mes ir dviese susitvarkėme, be to aš mačiau, kad tu ten labai intensyviai su kažkuo šnekėjai.
- Teisingai. Aš ir pats nebūčiau ėjęs.
Staiga nuo pakylos garsiai suskambo Blyksnio balsas:
- Gynėjau, lipk čia Liaudis renkasi.
Greitai atsiradau ten. Pamačiau, kad iš tiesų į salę pradėjo eiti žmonės (na kaip kitaip juos pavadinti). Šūktelėjau:
- Tai ką! Pradedam!
Blyksnis pradėjo nuo keleto linksmesnių kūrinių… Po kelių akimirkų visa salė intensyviai linksminosi… Ir aš prisijungiau prie visų…
Ant pakylos darbavosi du Blyksniai - žemietis ir menkietė. Jis dirbo su garsu, o ji - su šviesa. Pasakysiu atvirai - ji puikiai susitvarkė. Tokių lazerinių projekcijų dar nebuvau matęs… Po kokio pusvalandžio Blyksnis man pamojo, kad ateičiau. Mes užlipome ten, pas juos. Man pasakė:
- Jūs čia truputį pabūkite, o mes einame “pasitūsavoti” patys.
Jausmų Valdovė greitai perprato šviesų valdymą. Po valandos grįžo Blyksnis, ir mes pradėjome vesti vakarėlį kartu. Merginos (kaip kitaip pavadinti?) trumpam pasišalino. Dabar prasidėjo tikros linksmybės! Blyksnis ištraukė vinilines plokšteles, aš kūriau nerealius vaizdus… Tai tęsėsi kokias dvi valandas. Tada prie mūsų priėjo tos dvi ateivės ir tarė:
- Mes maždaug perpratome, ką ir kaip čia reikia daryti. Eikite ten. Su jumis kai kas nori pakalbėti. Mes tuo tarpu pabūsime čia vietoje jūsų…
Labai abejojome, ar jos susitvarkys, bet be reikalo… Vos tik mes pasitraukėme, jos pradėjo kuo puikiausiai keisti kūrinius.
Mums parodė eiti prie išėjimo iš salės. Eidami pastebėjome, kad ten stovi vienas nematytas angelas ir taip pat nematytas platietis. Mums priėjus, Blyksnį užkalbino pastarasis, o man angelas tarė:
- Planetinė Sezos televizija. Jei neklystu, jūs esate žemės Gynėjas.
- Taip. Iš kur žinote?
- Mums pateikti Duomenys apie kiekvieną delegaciją.
- Aišku… Man atrodo, kad mes čia žinome mažiausiai.
- Jūs beveik jauniausi iš čia esančių, todėl ir žinote mažiausiai. Užteks apie tai. Aš norėčiau paklausti apie šį vakarėlį.
- Prašau.
- Ar sunku tai daryti? Turėtų būti nelengva taip išjudinti žmones.
- Viena malonumas. Nuostabi publika. Puikiai priima bet kokią muziką. Pas mus, Žemėje, taip retai kada būna.
- Kadangi tik jūs beveik visoje galaktikoje turite muzikinę kultūrą, mums belieka priimti tai, ką jūs pateikiate.
- Ačiū. Stengiamės.
- Tai jūs ir žemėje darote kažką panašaus?
- Tiktai panašaus, nes iki to, kas vyksta čia, toli gražu… Iš mūsų šokius daro tik Blyksnis. Kažkada tuo užsiėmiau ir aš, bet nusprendžiau kuriam laikui pasitraukti.
- Kodėl?
- Nusibodo. Be to reikėjo mokytis.
- Dabar apie kitus dalykus… Jūs tik pradėjote eiti Gynėjo pareigas. Kaip manote, ar daug jums bus darbo?
- Manau, kad labai daug. Šiuo metu Žemėje daug neramumų.
- Su kuo tai susiję?
- Net nežinau, bet manau, kad darbo vis tiek turėsiu nemažai.
- Jūsų nuomone, kada Žemė gali būti priimta į Sąjungą?
- Jeigu optimistiškai, tai po kokių 25-50 metų.
- O jeigu pesimistiškai?..
- Aš tikrai nebebūsiu Gynėju…
- Kodėl?
- Mums dar tobulėti ir tobulėti…
- Na, jeigu taip sakote…
- Šiaip jau, tai ne man apie tai spręsti. Tokio dalyko reikėtų klausti mūsų Vado.
- Su jais visais pokalbis bus po Susirinkimo… Na tai ką - ačiū už pokalbį. Sėkmės darbe ir gerai pasilinksminkite…
- Viso gero…
  Pasukau galvą ir pamačiau, kad Blyksnis platiečiui labai intensyviai kažką aiškino. "Nesigėdijo" ir rankomis pasimosikuoti… Mano veide nevalingai atsirado šypsena, bet sugebėjau susitvardyti, kol jie neatsisuko į mane.
Kai Blyksnis priėjo prie manęs, aš paklausiau:
- Ko tavęs klausė, kad taip mosikavaisi?
- Apie daug ką… Gestikuliuoti pradėjau, nes paklausė apie publiką pas mus šokiuose. Žinai gi, skaudus klausimas man. Šiek tiek susinervinau ir pradėjau lyginti kokia reakcija būna pas mus, ir kaip yra čia. "Nuklydau" į tai, kaip iš viso šokiai vyksta pas mus, pasakojau apie tai, kad būna muštynės, kaip jos vyksta… Kitaip sakant- pagavo įkvėpimas. Pastebėjau, kad manęs tas žmogus klausė labai susidomėjęs…
- Ko norėti, juk jų rūšis viena karingiausių, todėl, manau, muštynės jiems įdomus dalykas.
- Gali būti… Na gerai. Aš einu prie pulto. Reikia leisti merginoms pasiilsėti. Tu eini, ne?..
- Einu, palauk!
Veiksmas vyko dar maždaug dvi valandas. Po to mums pasakė, kad reikia dar šiek tiek pasiilsėti, nes po valandos baigsis vadų posėdis, o dar po trijų valandų visi skris namo…
Atsimenu, kad nuėjau į savo kambarį ir atsiguliau… Jaučiausi tikrai pavargęs, kas paskutiniuoju metu jau atrodė keista…
Mane pažadino malonus moteriškas (kaip ir dažniausiai) balsas…
Jaučiausi gerai pailsėjęs, nors miegojau tik dvi valandas. Man iškart įsijungė "televizorius". Ten kalbėjo:
- Ką tik baigėsi kasmetinis Galaktinės Tarybos susirinkimas. Tik dabar buvo atskleista jo dienotvarkė. Pasirodo buvo aptariami Sąjungos tik Tarybai priklausančių planetų gynimo klausimai. Taip pat pradėtas spręsti jaunųjų planetų - Žemės ir Limpos priėmimo į Sąjungą klausimas. Plačiau nutarimus prašome pakomentuoti šių metų susirinkimo pirmininko - Mantaro vado.
- Truputį perdedate. Smulkiau buvo nagrinėjamas tik žemės klausimas. Limpiečiai sutiko palaukti. Jie patys tai pripažino. Kalbant apie žemiečius - žengtas dar vienas žingsnis jų priėmimo į Sąjungą link. Nutarta įkurti SO - Stebėtojų Organizaciją. Kaip visada SO palengvins Gynėjo su komanda bei Vado darbą…
Jis kalbėjo dar kažką, bet aš neklausiau, nes pas mane užėjo Lietus su Blyksniu ir mes išėjome į pagrindinę salę…
Ten jau rinkosi visos delegacijos. Mes pamatėme savo Vadą ir prie jo priėjome. Jis pasakė, kad eitume atsisveikinti su naujais pažįstamais, o pats pasišalino…
Mes nuėjome iškart prie menkiečių. Juk jie čia buvo mūsų gidai ir supažindino su viskuo…
Pasirodo, kad jie jau laukė mūsų. Gynėja pasakė:
- Mūsų pažinties atminimui norime jums padovanoti šį tą… Tai aparatas, kuriuo jūs galėsite su mumis susisiekti ištikus bėdai, ar jei kada norėsite pasikviesti ką į svečius. Yra Didžiausio pavojaus režimas - jis skirtas vienu metu pasiųsti pavojaus signalą visiems Gynėjams. Panašią funkciją atlieka ir Baliaus signalas, tik jis skirtas, jei norite pakviesti visus Gynėjus pas save.
- Ačiū. Net nežinome, ką mes jums galėtume duoti…
- Nieko. Mes jau gavome iš jūsų pakankamai.
- Tikrai? Na tai nieko ir negausite.
- Jau laikas atsisveikinti.
Mes atsisveikinome vieni su kitais paspausdami rankas ir nuėjome prie savo kroitų. Ten jau laukė Vadas…
Skrendant aš pasidomėjau apie susirinkimą:
- Tai apie ką jūs ten visi taip ilgai kalbėjote?
- Aptarinėjome planetų kandidačių padėtį, bei Sąjungos gynybos klausimus.
- Ką nutarėte apie kandidates?
- Džiugi naujiena Žemei - mes galime būti priimti į Sąjungą maždaug po 50 metų, o gal ir greičiau. Jau nutarta sudaryti SO - Stebėtojų Organizaciją.
- Girdėjau, bet nesupratau kas tai yra ir ką ta SO darys.
- SO - žmonės, kurie padės man ir jums. Šiaip jie nieko ypatingo nedarys. Pagrindinis jų darbas - stebėti situaciją žemėje ir raportuoti man arba jums.
- Kokie ten bus žmonės?
- Turės būti iš kiekvienos šalies po kelis asmenis - valdžios, paprastų žmonių ir turtingųjų atstovus.
- Kodėl būtent taip?
- Kiekvienas iš jų savaip mato situaciją valstybėje, o mums reikia objektyvaus požiūrio. Jį susidarysime patys, išanalizavę visus tris požiūrius.
- O tie SO nariai pažinos vieni kitus?
- Ne. Pradžioje…
Kaip tik tuo laiku mes įskridome į sūkurį, kuris turėjo perkelti mus atgal…
Skrendant juo mes gavome pranešimą: "Sigma erdvės nukrypimas"… Iškart po to išskridome iš sūkurio. Paklausiau vado:
- Kas čia buvo?
- Taryboje mus įspėjo, kad galimi tokie dalykai.
- Kas tai per dalykai?
- Kažkas, nepriklausantis net Tarybai pradėjo, jei galima taip pasakyti, "terorizmo išpuolius". Dažniausiai puolama šioje Sigma erdvėje. Kartais tik sutrikdoma pati ta erdvė…
- Kas atsitinka sutrikdžius ją?
- Dažniausiai keliautojai dingsta, nors kartais jie tik numetami į kitą Galaktikos pakraštį…
- Tai kas galėjo atsitikti mums?
- Tu pažiūrėk, kur mes esame.
Mes buvome savo sistemoje. Matėsi Saulė, planetos, bet vaizdas buvo kitoks negu matėme išskrisdami… Pagaliau navigacijos sistema parodė, kad mes skrendame link žemės iš kitos sistemos pusės! Vadas tarė:
- Gerai. Mums pasisekė. Netoli tenubloškė…
- Manau, kad kitas nagrinėtas klausimas ir buvo apie tai, apie šiuos išpuolius.
- Taip. Tiesa, aš manau, kad pasakymas "terorizmo išpuoliai" čia nėra tikslus. Gali būti, kad tai kokia nors rūšis nori atkreipti mūsų dėmesį, o gal net pradėti karą…
- Tikiuosi, kad tas karas neprasidės labai greitai, kol Žemė dar neturi rimto "užnugario", kitaip sakant - nepriklauso sąjungai.
- Niekas nežino. Todėl ir buvo nutarta pagreitinti priėmimo procesą.
- O jeigu kartais mus vis tik užpultų?
- Tada tu turėtum kreiptis į kitus Gynėjus…
Nepastebėjome, kaip priartėjome prie žemės.
Nusileidome Londone. Ten palikome vadą, o patys sugalvojome truputį papramogauti. Nutarėme didžiuliu greičiu "pasivažinėti" po Didžiąją Britaniją, o vėliau pažeme skristi namo. Kitaip sakant - pagąsdinti žmones…
Kitą savaitę prasidėjo šiokios tokios pratybos. Mes visi trys šio to išmokome. Štai, pavyzdžiui, Lietus pirmą kartą sukėlė lietų. Tiesą pasakius, tik dulksną. Ko norėti - pirmas kartas! Blyksniui pasisekė labiau - jis viename mieste dviems minutėms be elektros paliko lygiai kas antrą butą. Na o aš - išmokau perdaryti kūno formą… Šeštadienį mums buvo paaiškintas teleportacijos principas. Gali pasirodyti baisu, bet teleportuojant kūnas suskaidomas į atomus ar net mažesnes daleles. Kitoje vietoje tas pats kūnas suformuojamas iš ten esančių atomų, juos jungiant į molekules. Jei reikia, galima padaryti naujus cheminius elementus. Supratome vieną skaudų dalyką - mūsų kūnai jau seniai nebe tie, kuriais mes vaikščiojome anksčiau… Jums turbūt įdomu, kaip naujoje vietoje atsiranda informacija apie visas kūno molekules? Mūsų dvasia saugo visą tą informaciją. Dvasia yra gravitacinio pobūdžio energijos forma, todėl į bet kurį erdvės tašką perduodama iš karto. Taip nutinka, nes gravitacijos neriboja baigtinis šviesos greitis… Bedvasiai organizmai teleportuojasi taip pat, tik kūno informacija ten perduodama specialiu prietaisu. Po "teorinės paskaitos" buvo pasakyta, kad ir mums reikia padėti rinkti SO. Pasirodo, kad Vadas tuo jau intensyviai užsiima. Tiesa, jis tik atrenka (kaip visada) mes irgi turėjome daryti tą patį - šešis milijardus žmonių patikrinti ne pats paprasčiausias darbas. Vėliau jie visi vienu metu turėjo sužinoti apie tai, kad priklauso tai naujai organizacijai. Taigi - kibome į darbą… Pradžioje atmetėme kandidatus jaunesnius nei 16 ir vyresnius nei 65 metai. Pasirodo, kad tokių tikrai daug! Pagaliau po intensyvaus viso savaitgalio darbo buvo atrinkti kandidatai. Iš kiekvienos valstybės buvo ne mažiau kaip trys. Didesni regionai gavo daugiau stebėtojų… Nors jau buvome pamiršę, kas yra nuovargis, dabar jį prisiminėme. Tačiau užteko poros valandų poilsio ir buvome vėl žvalūs. Po to mus dar nudžiugino tai, kad pranešinėti nereikės - viską padarys Balsas…
Jau maždaug po savaitės gavome raportus. Jie nebuvo kažkokie raštiški ar pasakyti "akis į akį". Juk iš tikrųjų - toks patikrinimas truktų be galo ilgai. Paprasčiausiai mes bet kurią dieną gaudavome žinias tiesiai į savo galvą. Vienos šalies raportai - vienam žmogui. Po to kiekvienas išanalizuodavome padėtį valstybėje, bendrai susirinkę aiškindavomės, ko žemėje daugiau - gėrio ar blogio. Pirmą kartą aš pagalvojau:"O kodėl mes turime visa tai daryti? Kodėl to negali atlikti kompiuteris ("Balsas")?" Kaip visada, iš karto gavau atsakymą, kad tokiems sprendimams reikalingi žmonės. Dirbtinis intelektas to daryti nesugeba… Taigi - kelias pirmas savaites buvo netgi nuobodoka - pusiausvyra! Tiesą sakant ji nesutriko pakankamai ilgai, bet po maždaug dviejų mėnesių prasidėjo kitokie įvykiai…
Tai lietė Objektą GPJ 13. Pasirodo, kad stebėdamas ją, mačiau ne viską (aš ir negalėjau). Taigi - man buvo pasakyta, kad jos sprendimai linksta į neigiamą pusę. Man leido pasirinkti - ar aš noriu juos paveikti, ar ne… Pagalvojau:"Mergina visai nieko - nereikia, kad toks žmogus nueitų velniop". Taigi, nutariau patraukti ją į savo pusę. Kaip tai padaryti, man buvo suteikta visiška laisvė. Pradėjau galvoti, kaip. Negalima juk prieiti ir pasakyti, kad ji turi pradėti mąstyti kitaip, nes aš noriu matyti ją savo komandos gretose. Būčiau nesuprastas ir be reikalo išduočiau galaktinio lygio paslaptį. Ir štai kaip tik pasitaikė proga: viena mokytoja paprašė manęs sudalyvauti kažkokiame renginyje. Ten buvo ir Objektas GPJ 13. Taigi - pasitaikė proga pabendrauti. Aš apie ją šiek tiek sužinojau ir pradėjau kurti tolesnius planus. Beje tada aš kai ką pastebėjau. Tarp visų ten dalyvavusių viena mergina kažkaip pernelyg draugiškai su manimi bendravo. Galėjai net pagalvoti, kad ji bando mane "kabinti". Bet tai būtų nesąmonė. Pagal turimą informaciją, ji jau turėjo vaikiną ir buvo ne tokia, kuriai reikėtų daugiau nei vieno… Savo iniciatyva pradėjau pats ją stebėti. Beje, ar minėjau, kad beveik viską, ką sužinau aš, sužino ir Balsas? Sakau "beveik", nes aš išmokau kai kurią informaciją blokuoti. Tai štai - informaciją, kurią sužinojau apie tą merginą, blokavau. Dėl viso pikto… Grįžkime prie GPJ 13…
Vėliau su ja artimiau susidūriau per kasmetinį abiturientų susitikimą. Viskas susiklostė taip, kad mes kartu šokome. Tiksliau jai pačiai ir kitiems aplinkiniams tai atrodė kaip šokis. Iš tikrųjų, tą vakarą aš pradėjau veikti… Rankomis tyriau genetinę struktūrą, o akimis - mąstymo pobūdį. Viską skanavau ir dėjau į atmintį, kad vėliau galėčiau išanalizuoti (tai reikėjo padaryti man, nes tokia užduotis). Negalvokite, kad tirdamas mąstymą, skaičiau visas merginos mintis. Aš nesu jau toks šunsnukis, ir nelendu į asmeninius dalykus. Mąstymo pobūdžio tyrimas tai atsitiktinių minčių gaudymas. Dažniausiai pakliūna tai, ką tiriamasis tuo metu galvoja… To pačio vakaro metu spėjau pastebėti, kad jos galvoje daug abejonių ir "negerų" minčių. Kas yra "negeros" mintys? Tai tokios, kurios veda žmogų prie depresijos, ar kitokių psichologinių ligų. Nenorėdamas, kad GPJ 13 toliau kryptų į "negerą" pusę, vakaro pabaigoje telepatiniu būdu pasiunčiau jai "minčių granatą". Tai nieko pavojingo, tiesiog kai galvoje susidaro per daug "negerų" minčių, atsiranda priešingos, kurios neutralizuoja kelias. Kitaip sakant - žmogaus nebekankina viena ar dvi "negeros" mintys ir jis nurimsta. Pavyzdžiui: jei asmeniui atrodo, kad jis niekam nereikalingas, būtinai galvoje atsiras kažkas, kam tikrai to žmogau reikia…
Po to sekė beveik trijų mėnesių pertrauka, kai aš nieko jai nedariau (buvo kelios rimtos užduotys).
Proga veikti pasitaikė per mūsų "paskutinį skambutį"… Aš pastebėjau GPJ 13 šokiuose (tai buvo keista - ji ten nesilankydavo). Pasitaikius progai, išėjau į lauką (viduje buvo karšta). Ji buvo ten su keliomis savo draugėmis. Mane jos pasitiko labai draugiškai. Pasikalbėjome ir nuėjome toliau šokti. Praėjus kuriam laikui, GPJ 13 užsimanė namo, nes turėjo kažkokių nesutvarkytų reikalų. Iš karto pasisiūliau ją palydėti… Eidami, kažką kalbėjomės, bet tikrasis bendravimas vyko psi erdvės tryliktame poerdvyje. Tas poerdvis ypatingas tuo, kad vyksta pasąmonėje. Po to pokalbio eigą atsimenu tik aš, o paprastam žmogui tai gali arba prisisapnuoti, arba aš iššauksiu pasąmonės atmintį… Taigi, pokalbis vyko maždaug taip:
- Na, ar žinai, kur tu dabar esi?
- Net neįsivaizduoju… Kodėl tu apsivilkęs kitaip? Kokia čia vieta? Kas man pasidarė?
- Nesijaudink.
- Kodėl turėčiau?! Aš esu velnias žino kur, su tavimi, atrodančiu kaip… Net nežinau… Man kažkas rimtai darosi… Man haliucinacijos…
- Nurimk ir paklausyk! Jokios čia tau ne haliucinacijos, nors tai ir nėra visai tikra. Mes esame trečiame psi erdvės poerdvyje, kur visą padėtį valdau aš.
- Kas per psi erdvė? Kas per poerdvis?
- Vėliau gal sužinosi…
- Kodėl "gal"?
- Jei tu sutiksi…
- Su kuo?
- Su tuo, kad tavo gyvenimas visiškai pasikeistų ir taptų daug įvairesnis.
- Rimtai? Ir kuo gi?
- Turėsi galimybę aplankyti kitus pasaulius, susipažinti su įvairiomis rūšimis bei patirti daug visko, ko tu net neįsivaizduoji…
- Įdomu… Tačiau ką aš už tai turėsiu atiduoti?
- Praktiškai nieko.
- Taip nebūna. Visada reikia mokėti. Už viską…
- Šis atvejis kitoks. Už tai tu net pati kai ko gausi…
- Na ir ko gi?
- Ypatingų sugebėjimų, naujų draugų…
- Kokių gi sugebėjimų?
- Sužinosi jei sutiksi.
- O draugų?
- Tokių, kurie niekada ir nė už ką tavęs neišduos ir nepaliks.
- Įdomu… Tačiau kodėl tu man visa tai siūlai?
- Aš nusprendžiau, kad tu tinkama tam.
- Kodėl tu?
- Man pavedė tai nuspręsti pačiam.
- Kas?
- Kol kas tau to negalima žinoti…
- Matau, kad tu kitoks. Kuo tu tapai?
- Jau kuris laikas aš esu Gynėjas…
- Kas?
- …Ir dabar siūlau tau tapti mano komandos nare.
- Manau, kad tai turėtų būti labai svarbus sprendimas mano gyvenime. Ar negalėtum bent užsiminti, kokių aš gausiu sugebėjimų…
- Galiu pasakyti tik tai, kad šimtui metų tau garantuojamas nenuobodus gyvenimas.
- Na gerai, leisk pagalvoti iki rytojaus.
- Rytoj būk apsisprendusi…
Baigęs pokalbį, pajutau, kad mes jau prie pat jos namų… Mes kalbėjomės kaip įprastai, bet aš "užprogramavau", kad jos pasąmonėje vyktų svarstymai. Kaip ji būtų atsakiusi man, jei net pati nežinojo, ką galvoja? Šį pokalbį ji turėjo susapnuoti…
Kitą rytą sutikau GPJ 13 mokykloje. Mes užmezgėme pokalbį ir ji man pasakė:
- Žinai, šiąnakt sapnavau keistą sapną. Aš su tavimi atsidūriau neaišku kur, tu atrodei kitoks, ir kalbėjai man kažkokias keistenybes apie tai, kad aš galiu tapti ypatingu žmogumi, kad tu jau kuris laikas toks ir panašiai… Pabaigoje tu pasakei, kad iki ryto turiu apsispręsti, ar sutinku…
- Na, ir ką tu nusprendei?
- Tau įdomu?
- Na taip.
- Man atrodo, kad aš sutinku…
Akimirksniu "nusitempiau" ją į psi erdvę. Ten man pasakė, kad nuo dabar tai jau nebe Objektas GPJ 13, o Jausmų Valdovė. Tariau:
- Nenustebk. Šioje vietoje tu buvai vakar, bet kitame lygmenyje… Kadangi tu sutikai, tai nuo šiol būsi vadinama Jausmų Valdove.
- Kas man nutiko?.. Man "stogas važiuoja", kad sapnai su tikrove maišosi ar ką?.. Kokia dar Jausmų Valdovė?
- Nuo šiol tu esi paskutinė Gynėjo komandos narė. Ruoškis, nes savaitgalį pateksi į Gynėjo būstinę Antarktikoje.
- Ką čia nusišneki!
- Tai pati tikriausia realybė. Tiesa, apie visa tai - niekam nieko. Aišku? Vis tiek niekas nepatikės.
- Aha…
- Tai iki!
- Iki…
Pagaliau! Komanda buvo galutinai užbaigta. Tiesa, Jausmų Valdovės laukė daug intensyvesnis apmokymas. Kadangi priimta daugiau nei puse metų vėliau, ji turėjo mus visiškai "pasivyti" vėliausiai iki Susirinkimo. Tačiau apie visa tai - vėliau… Kol kas grįžkime atgal, į žiemos laikotarpį…
Tiesa, tada buvo vasario pabaiga. Taigi, pasakymas "žiemos laikotarpis" čia gal ir nelabai tiktų. Na bet aš ne apie tai…
Kartą susirinkę analizuoti padėties, mes pastebėjome, kad balansas buvo sutrikęs savaitės viduryje, bet tik vienai valandai, vėliau jis pats atsistatė. Mes tai pastebėjome, bet labai nesigilinome. Kitą savaitę situacija pasikartojo, tik viskas vyko valanda vėliau ir penkiomis minutėmis ilgiau… Šitą dalyką mes matėme, bet niekaip negalėjome nustatyti priežasties. Viskas išplaukdavo iš bendros situacijos. Taigi, viskas kartojosi šešias savaites iš eilės, o mes nieko negalėjome padaryti. Galiausiai mes sugebėjome nustatyti, kad tie sutrikimai sukelti ne kažkokių gyvų sutvėrimų. Visa tai vyko dvasiniame lygyje. Mums iškilo klausimas: ko dvasios nerimsta ir kodėl taip "reguliariai". Susirinkę kalbėjomės ir staiga Blyksnis paklausė:
- Kada paskutinis sutrikimas baigėsi? Man prašau tiksliai.
- Jei tiksliai, tai baigėsi lygiai vidurnaktį. Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį. - pasakiau.
- Reiškia kitas bus jau penktadienį.
- Na… Ir ką tu tuo nori pasakyti?
- Kitas penktadienis - trylikta diena.
- Na ir kas? Nori pasakyti, kad prietarai čia turi reikšmės?
- Gali būti…
- Nenusišnekėk…
- Jūs rimtai, paklausykit: tokia diena pasitaiko labai retai.
- Kokia?
- Didysis penktadienis, trylikta. Be to dar pirmieji tūkstantmečio metai.
- Tikrai… Bet kas gi gali nutikti?
- Nežinau… Pasaulio pabaiga?
- Ne… Nemanau, bet kažkas nutikti gali, ir mes turime įsikišti…
- Ką darysime? - paklausė Lietus.
- Mums kažkaip reikia patekti į dvasinį pasaulį.
- Na, o kaip tai galima padaryti?
- O štai šito tai aš nežinau… Gal Balsas turi pasiūlymų?..
- Nenoriu jums to siūlyti, bet šiuo metu baigiama kurti technologija, kuri leistų Gynėjų lygio asmenims patekti į kitokio matavimo pasaulius. Ji kol kas neišbandyta, todėl gali būti pavojinga.
- Bet juk kažkas turi tai padaryti pirmas! Mums kaip tik pasitaikė proga, tai kodėl ja nepasinaudojus? Manau, visi man pritars, kad dabar to reikia. Lietau…
- Tai aišku.
- Blyksni…
- Tu dar klausi!
- Taigi, ruošk aparatūrą, kad rytoj butų tvarkoje!..
Kitą dieną būstinėje stovėjo kažkoks aparatas. Tiesą pasakius, jis buvo palyginti didelis - maždaug rašomojo stalo dydžio. Kodėl didelis? Mes jau buvome pripratę dirbti su technika, kuri buvo ne ką didesnė už mažojo piršto nagą… Nustebome, pamatę tą aparatą. Balsas, matydamas mūsų nuostabą paaiškino, kad visos naujos technologijos būna didelės, bet laikui einant, jos mažėja… Taigi, kadangi tai buvo dar bandymo stadijoje, dalyvauti galėjo tik vienas iš mūsų. Žinoma, pareiškiau, kad tai turiu padaryti aš, bet sulaukiau prieštaravimų. Lietus su Blyksniu pasakė, kad manimi geriau nerizikuoti, nes juk tai nepatikrintas daiktas. Tada pasiūliau traukti burtus - taip bus sąžiningiausia. Galiausiai garbė leistis į dvasių pasaulį atiteko Lietui…
Prijungėme jį prie aparato ir laukėme, kas bus…
Viskas vyko tik kokias penkias minutes… Nenumanėme, kas ten dedasi, nes mūsų draugas gulėjo labai ramiai. Gal net kiek per ramiai (nusigandome, kad jis nebegyvas, bet prietaisai mus nuramino)… Staiga Lietus atsikėlė, bet jau nebe toks ramus - tiesą pasakius jis atrodė išsigandęs. Mes puolėme klausinėti, kas ten buvo. Jis pasakė:
- To, kas turėjo įvykti nebebus, bet kažkas tikrai nutiks. Dėl to aš sugebėjau susitarti, vos nepaaukodamas savo dvasios.
Aš paklausiau:
- O kaip tas dvasių pasaulis atrodo?
- Nupasakoti sunku. Tai tarytum psi erdvė, bet baisiau ir aplink pilna visokių būtybių…
- Kas gi ten tokio baisaus?
- Nežinau, tiesiog atsiranda baimės jausmas…
- O kaip tu vos nepaaukojai savo dvasios?
- Man pasakė, kad kišuosi ne ten, kur man derėtų ir, kad jie sutinka nieko nedaryti su sąlyga, kad aš pasiliksiu su jais.
- Tai kaip jie tave paleido?
- Paaiškinau, jog esu per daug svarbus, kad galėčiau numirti dabar. Tada jie pasakė, kad vienas jų pasinaudos mano galiomis.
- Kada?
- Pradės šeštadienį po pietų, o baigs sekmadienį…
Pradėjome laukti…
Kaip ir buvo sakyta, šeštadienį po pietų oras “subjuro”. Nors tai neatrodė labai keistai: tiesiog atvėso ir pradėjo lynoti. Tiesa, oras atšalo per daug (buvo jau balandžio vidurys). Visi kiti žmonės nieko blogo negalvojo, bet aš kažko laukiau… Ir sulaukiau.. Sekmadienio rytą visur buvo prisnigta, bet ne “smulkiai”, o “rimtai” – reta kuri mašina galėjo išvažiuoti iš kiemo…
Tiesa, taip baisu buvo tik mūsų rajone ir truputį už jo ribų… Niekas nesuprato, kodėl taip nutiko, bet man priežastis buvo aiški…
Kitą dieną sutikau Lietų – jis buvo kaip nesavas: išsigandęs ir išsekęs. Man pasakė, kad nors ir nieko nedarė, jautėsi taip, tarsi pats būtų valdęs visą Velykų orą. Daugiau tomis dienomis nieko nenutiko…
Maždaug po mėnesio mums buvo pasakyta, kad gali tekti susidurti su kitokiais matavimais. Žinoma, iš karto suklusome… Kokiais dar kitokiais matavimais? Na žinoma, Lietui jau teko susidurti su dvasių pasauliu, bet mums dar neteko patirti, kas yra “anapus”… Ėmėme klausinėti, su kokiu pasauliu mums gali tekti susidurti. Išgirdome visą paskaitą:
- Šis matavimas nėra vienintelis. Neskaitant šio, yra dar daugybė paralelinių… Šiaip, vartai į tuos pasaulius yra juodosios skylės, bet jums teks keliauti kitaip. Tai sužinosite vėliau…
- Į kokį pasaulį mums teks keliauti?
- Į magijos pasaulį. Ten dabar vyksta kažkas neaiškaus, ir jums teks tai sutvarkyti…
- Kas gi ten vyksta?
- Kol kas neaišku, bet manoma, kad kažkas nori įsiveržti į kitus matavimus. Tiesą sakant, jums tai teks patiems išsiaiškinti.
- Aišku… Kada išvykstame?
- Rytoj, aštuntą valandą jūsų laiku, būkite čia. Tada paaiškinsiu, kaip jums reikės ten elgtis.
Kitą rytą buvome vietoje, kaip sutarta… Balsas pradėjo mums aiškinti:
- Patekę į Magijos pasaulį, jūs kiekvienas tapsite magais, kadangi neprarasite savo galių. Būsite “išmėtyti” po visą magijos pasaulį, kad galėtumėte daugiau aprėpti. Jūsų užduotis – išsiaiškinti, ar hipotezė teisinga ir neutralizuoti tą problemą. Patartina susirasti draugų, kad vėliau galima būtų bendrauti tarp pasaulių… Nepamirškite palaikyti ryšio tarpusavyje. Dabar atsistokite šiame rate, ir būsite perkelti…
Patalpos viduryje atsirado kažkoks ratas. Mes žengėme į jį… Kažkas sublyksėjo… Prieš mane atsivėrė gražus vaizdas: miškai, lygumos, ežerai… O pats pajutau, kad kojomis nesiekiu žemės…
Staiga virš manęs kažkas praskrido. Kažkas masyvaus… Pakėliau akis ir pamačiau… drakoną. Netikėtai jis atsisuko į mane ir pasakė (pasirodo, kad drakonai ir kalbėti gali):
- Kas tu toks? Prisistatyk Nepavydžiu tau, jei esi magas…
- Aš čia laikinai. Esu Gynėjas. Po keleto dienų aš išvyksiu.
- Kaip tu pasakei? Esi čia laikinai?
- Na taip…
- Tai gal tu esi iš kito pasaulio?
- Iš kur žinai?
- Pagaliau Pagaliau išsipildys pranašystė, kurios mes taip laukėme
- Kokia dar pranašystė?
- Pirma nusileiskime ant žemės.
Mes nusileidome ant kažkokio kalno. Tada drakonas man tarė:
- Prieš daugelį metų buvo išpranašauta, kad visi burtininkai sukils ir bandys susijungti su kitu pasauliu. Tai gali sukelti abiejų pasaulių išnykimą. Bet buvo išpranašauta, kad iš to kito matmens bus atsiųsti trys gelbėtojai, kurie taip pat bus magai, tačiau jie turės sutramdyti mūsų burtininkus. Dabar tas laikas atėjo. Visos mąstančios būtybės pasidalijo į dvi stovyklas: vienai priklauso magai, žmonės, goblinai ir troliai; kitai – mes kartu su elfais, kalnų gnomais bei dvasiomis. Pirmieji yra godūs, savanaudžiai ir pakankamai kvaili – jie nesupranta, kuo gali baigtis jų bandymai. Mes esame įvaldę mokslus, todėl suprantame realią grėsmę ir norime juos sustabdyti. Kol kas mums nelabai sekasi, bet štai atvykai tu…
- Gal toje pranašystėje buvo nurodyta, kaip man reikės gelbėti jūsų pasaulį? Dabar neatsimenu. Reikės nuvykti pas orakulę, bet man atrodo, kad turėsi veikti savo nuožiūra.
- Aišku… Nelabai įdomu, bet gal vis dėlto nuvykime pas orakulę…
- Gerai. Beje, pats skrisi ar tave reiks nešti?
- O kodėl?
- Matai, tu, kaip žmogus skristi neturėtum, ir nuo seno įprasta, kad svečius drakonai, “paveža” ten kur reikia, bet gali daryti kaip nori…
- Na gerai, nuskraidink tu mane pas orakulę. Ne dažnai pasitaiko proga skristi drakonu…
- Lipk ant sprando ir kabinkis į keteras, nes greitis bus nemažas…
Aš užlipau… Mes pakilome ir pradėjome skristi. Greitis tikrai buvo nemažas, bet sugebėjau matyti kraštovaizdį: kalnai, lygumos, miškai, didžiuliai ir mažučiai ežerai, miestai ir kaimai… Staiga, skrendant virš vieno miesto, šalia mūsų kažkas lyg ir sprogo…
- Saugokis Dabar skrendame virš žmonių miesto ir jie mus pastebėjo
- Ką? Na ne jie mūsų nepalies. – sudariau aplink mus apsauginį lauką, kad niekas negalėtų mūsų paliesti…
Praskridome sėkmingai… Dar maždaug po valandos buvome vietoje. Mus pasitiko orakulė. Tiesą sakant, aš ją įsivaizdavau kiek kitaip: galvojau, kad išeis vyresnio amžiaus moteris, su didžiule lazda, apsiaustu, ir panašiai… Klydau… Na taip, ji buvo pagyvenusi (atrodė, kaip kokių 60-ties), bet buvo visai paprasta, eilinė moteris. Ji man pasakė:
- Pagaliau atvykote.
- O ką, laukėte?
- Tai žinoma, juk jūs išgelbėsite du pasaulius. Tokių svečių laukti verta.
- O iš kur žinote, kad aš tuos pasaulius išgelbėsiu?
- Klausyk, aš orakulė, ar ne?
- Teisingai, atsiprašau…
- Tai štai, kitą kartą žinok. Tai jūs pas mane atskridote pasiteirauti, ką reikės daryti?
- Tiesą sakant, aš norėjau išgirsti pranašystę.
- Kam tau ji?
- Įdomu ir dar gal ką nors išsiaiškinsiu.
- Na gerai, klausyk. Ateis laikai, kai pasaulyje prasidės baisūs nesutarimai. Visi magai susivienys ir norės sunaikinti viską patys to nežinodami. Jie stengsis sujungti mūsų ir kitą pasaulius. Savo pažadais jie į save patrauks žmones, goblinus ir trolius – padarus, kurie yra godūs, savanaudžiai ir neprotingi. Tie, kurie supras piktuosius burtininkų kėslus, priešinsis jiems, bet bus nužudyti, todėl padarai, išmanantys mokslą – drakonai, elfai, gnomai ir dvasios (angelai, demonai…), susivienys ir stos į kovą. Ta kova jiems nesiseks. Kai viskas jau atrodys prarasta, iš to kito pasaulio bus atsiųsti trys burtininkai. Jie vadins save Gynėju, Lietumi ir Blyksniu. Jie vienu metu atsiras trijuose pasaulio kraštuose, tačiau veiks kaip vienas. Jie stos į kovą su piktaisiais padarais ir juos nugalės. Į Žemę vėl sugrįš tvarka…
- Geras, pirmą kartą girdžiu visą pranašystę. – Tarė mane atnešęs drakonas.
- Aš iš viso pirmą kartą girdžiu bet kokią pranašystę.
- Na kaip – tapo aiškiau? – paklausė orakulė.
- Tiesą sakant – nė velnio, na nebent tiek, kad reikės stoti į atvirą kovą.
- Kodėl? Juk galima ir gudrumu visus įveikti.
- Na… Gal ir galima… Bet kaip?
- Turėtum pats sugalvoti, bet turiu vieną pasiūlymą – apsimesk savu tarp jų.
- Na gerai, bet kas bus jeigu jie išsiaiškins, kas aš per paukštis?
- Iki to laiko tu turėtum sukelti tarp rasių nesutarimus, kad jie negalėtų bendrai veikti…
- Pasiūlymas gal ir neblogas, bet…
- Kas “bet”?
- Nieko…
- Na tai manau, kad gali pradėti veikti. Ko lauki?
- Palauk, man prieš tai dar reikia susisiekti su savo draugais…
- Kaip tu tai žadi padaryti?
- O čia tai mano reikalas…
  Pirmiausia mintimis “susiskambinau” su Lietumi. Jam viskas gerai – pakliuvo pas elfus, kurie jį priėmė labai svetingai. Su Blyksniu buvo problemos – ilgai neatsiliepė, bet kai pagaliau pabendravome, išaiškėjo, kad jis pakliuvo pas goblinus, nuo kurių turėjo bėgti. Jam padėjo gnomai… Nutarėme, kad aš apsimesiu burtininku, o Lietus - žmogumi. Blyksnis jau pastebėtas, jį mes paliekame dirbti su gnomais…
Su drakonu (beje, jo vardas buvo Sarnas) ir pranaše (o jos kitaip niekas ir nevadino) sukūrėme mano įsiskverbimo į magų tarpą planą: aš bėgsiu nuo Sarno ir pakliūsiu pas juos. Bėgdamas privalėsiu “atsišaudyti”, bet nesėkmingai. Man pakliuvus pas burtininkus, drakonas akimirksniu pasitrauks. Sugalvojome ir vardą man – Prosteras iš Gratijos. Kitą dieną viskas vyko pagal planą. Kai aš atsiradau mieste, kuriame gyveno beveik vieni magai, mane, visą išvargusį (toks stengiausi atrodyti) jie apspito ir ėmė klausinėti visi vienas per kitą. Staiga visi nutilo, į priekį išėjo kažkoks vyras ir galingu balsu pasakė:
- Kas tu esi ir ko tau čia reikia?
- Aš esu burtininkas Prosteras iš Gratijos. Ieškau prieglobsčio…
Man baigti neleido:
- Iš Gratijos? Juk tai drakonų žemė.
- Tai kaip jūs galvojate, kodėl aš bėgau nuo vieno iš jų. Kai prasidėjo nesutarimai tarp drakonų ir burtininkų, vieną jų pasiuntė manęs nugalabyti, bet aš laiku suspėjau pabėgti. Štai dabar jis mane persekioja. Šiandien jis buvo kaip niekada priartėjęs, bet gerai, kad pasitaikė jūsų miestas.
- Bet kaipgi tu atsiradai Gratijoje? Juk ten gyvena tik drakonai. Kitų rūšių protingi padarai ten nesiveisia.
- Man sakė, kad mane ten paliko tėvai. Daugiau nieko apie savo kilmę nežinau ir, tiesą sakant, nelabai noriu žinoti… Ar galėsiu aš pas jus apsistoti?
- Gerai, bet privalėsi mums padėti įgyvendinti mūsų didijį planą. Girdėjai apie tokį?
- Apie pasaulių jungtuves? Tai žinoma Man tas planas labai patinka, todėl mane ir nori nužudyti.
- Gerai. Galėsi pasilikti čia. Dabar tave nuves į kambarį, kur gausi maisto ir gėrimo ir galėsi pailsėti. Amfira, palydėk jį…
Iš minios išėjo jauna (maždaug mano amžiaus) mergina. Ji mane nuvedė į kambarį, esantį pilies gilumoje. Kol ėjome, aš spėjau ją kaip reikiant apžiūrėti: malonių bruožų veidas; ilgi, juodi plaukai; lengvas šilkinis drabužis išryškino jos kūno formas… Kambaryje ji keliais rankos mostais ant stalo pateikė maisto ir gėrimų. Išeidama pasakė:
- Jei ko nors reikės, pašauk mane.
- Gerai. Kaip, beje, tavo vardas?
- Amfira.
- Gerai, kai reikės, būtinai pakviesiu. Palauk, dar neišeik. Sakyk, kas buvo tas žmogus, kuris kalbėjo su manimi?
- Tai mano tėvas - didysis burtininkas Megaris. Patariu tau su juo nesipykti.
- Kodėl?
- Nežinai? Jis yra galingiausias magas šiame pasaulyje, o gal ir ne tik…
- Manai, kad kituose pasauliuose nėra stipresnių už jį?
- To aš nežinau…
- Pastebėjau, kad tavo tėvas elgiasi su tavimi kaip su tarnaite.
- Nieko nepadarysi. Aš jauniausia duktė, todėl jis mano, kas esu beveik nieko verta.
- Nebandei įrodyti priešingai?
- Su juo kalbėti beviltiška. Kai aš bandau kažką pasakyti, jis liepia netrukdyti jam. Jis manęs nemėgsta…
- Nežinau. Gal tai dėl mano motinos…
- O kas ji buvo?
- Nežinau ir niekas man to nepasako… Na užteks tau mane klausinėti. Iki…
Ji pradingo man iš akių. Kodėl taip kamantinėjau? Nutariau, kad man reikia sąjungininko šiame mieste. Ir aš suradau jį. Galbūt Amfira pati dar to nežino, bet ji man padės atstatyti tvarką…
Kelias sekančias dienas elgiausi taip, kad manęs neįtartų. Netgi su niekuo nesusisiekiau. Reikėjo miesto magus įtikinti, kad aš nesu išdavikas. Panašu, kad man tai sekėsi… Jau trečią dieną išgirdau, kaip su manimi sveikinasi… Kitą dieną buvau pakviestas į miesto aikštę. Ten susirinko visi miesto gyventojai. Didysis Megaris išėjo į priekį ir pasakė:
- Kelias dienas mes tave stebėjome. Tu padarei mums gerą įspūdį, todėl nuo šiol galėsi gyventi šiame mieste – Vizapolyje. Vakare bus puota, kurios metu turėsi parodyti geriausius savo burtus. Tave pakvies Amfira.
Taigi, viena plano dalis buvo įvykdyta – burtininkų pasitikėjimą aš jau įgijau. Dabar reikėjo dar kelias dienas taip išsilaikyti, o tada turėjo prasidėti kiršinimas…
Tačiau kol kas reikėjo pasiruošti “vakaro programai”. Laimė, kad aš jau buvau pakankamai gerai išmokytas valdyti savo galią – iš oro galėjau padaryti praktiškai bet ką… Mintyse sugalvojau, ką darysiu ir atsiguliau truputį nusnausti… Mane pažadino tylus, bet aiškiai girdimas, Amfiros balsas:
- Kelkis, jau laikas.
Mes nuėjome į Didžiąją menę, kur buvo susirinkę beveik visi miesto gyventojai – magai. Megaris tarė:
- Na, tai parodyk ką gali...
Pradėjau nuo paprasčiausio fokuso: sudariau dūmų sieną, iš kurių susiformavo tigras. Kitas triukas buvo panašus, tik šį kartą iš dūmų padariau savo kopiją, ir ją uždegiau... Trečias “burtas” buvo žaidimas su ugnimi: pakilau į orą, sudariau aplink save šviesos sferą, pradėjau suktis, o iš manęs ėmė į visas puses “šaudyti” ugnies kamuoliai... Padariau daug skylių sienose, bet nepaliečiau nė vieno asmens. Kai baigiau, vienu rankos mostu užtaisiau skyles sienose taip, tarsi nieko nebūtų buvę. Man paplojo, ir pakvietė sėstis prie stalo. Puota vyko maždaug iki vienuoliktos valandos vakaro. Po to mane palydėjo į kambarį (kaip visada – Amfira). Prieš atsisveikinant, aš jai pasakiau:
- Ar tau nenusibodo, kad tave čia ignoruoja? Tavęs net prie stalo nebuvo...
- Per tiek metų jau pripratau...
- Eini miegot?
- Ne. Eisiu į biblioteką...
- O ką ten?
- Radau vieną knygą, kuri kažkodėl buvo užslėpta labai toli. Panašu, kad ten yra parašyta apie tai, ką ruošiasi padaryti mano tėvas.
- Galiu ir aš kartu?
- Jei tik nori...
Mes nuėjome į biblioteką. Amfira rankos mostu ištraukė knygą, ant kurios buvo parašyta: “Pasaulių teorija”.
- Manai, kad čia kažkas gero apie tavo tėvą?
- Ne. Čia kažkas apie pasaulių sujungimą... Čia parašyta: “Yra daug pasaulių. Individas gali keliauti iš vieno į kitą, tačiau jų sujungimas gali baigtis visišku sunaikinimu tų planetų, kurias bandoma sujungti.”
- Taigi manai, kad tavo tėvas gali pražudyti tavo ir mano pasaulį?
- Taip... Tavo?.. Kaip tai suprast?
- Manyčiau, tau galiu prisipažinti. Aš nesu joks Prosteras ir tikrai ne iš Gratijos. Aš esu Gynėjas iš Žemės. Atvykau čia sužlugdyti jūsų “Didžiojo plano”.
- Palauk... Kažkur mačiau pranašystę apie tave... Štai... Knyga “Didžiosios magijos žūtis”. Čia parašyta, kad tu atvyksi ir sunaikinsi magų užmačias...
- Aha. Šitą pranašystę aš irgi girdėjau. Iš pačios pranašės...
Staiga savo galvoje išgirdau Lietaus balsą. Jis klausė, ar aš kartais nesutikau elfų princesės, nes jam pasakė, kad ji turėtų gyventi pas magus... Aš kai ką supratau, bet norėjau tuo įsitikinti, todėl tariau:
- Manyčiau mums reikia ten dabar patekti.
- Kur? Pas pranašę?
- Taip. Man reikia kai kas išsiaiškinti apie tave.
- Ką?
- Pirma reikia įsitikinti. Duok ranką...
Aš paėmiau jos ranką ir mes teleportavomės prie pranašės būsto, pilyje palikdami savo kopijas. Pasirodo, pranašė mūsų laukė...
Aš paklausiau:
- Ar nieko negali pasakyti apie ja? (parodžiau į Amfirą)
- Žinoma, kad galiu. Ji yra dabartinės elfų karalienės ir žmogaus iš Gynėjo pasaulio dukra. Kadangi ji buvo nesantuokinis vaikas, tada dar princesė, jos motina atidavė Amfirą globoti magų princui Megariui. Tuomet jie dar buvo draugai, juk veiksmas vyko prieš 19 metų.
Čia Amfira neišlaikė:
- Taigi, aš esu elfu princesė?
- Būtent. Ir ne tik princesė. Tu esi ypatinga – tu išgelbėsi mūsų pasaulį nuo tamsos – sukelsi industrinę revoliuciją...
- Kaip tai?
- Ateik, kai baigsis visa šita netvarka. Tuomet papasakosiu daugiau...
Mes padėkojome pranašei, ir vėl atsidūrėme pilies bibliotekoje.
- Dabar toks klausimas: ar sutiksi man padėti sugriauti tavo įtėvio planus?
- Kuo galėsiu, tuo padėsiu.
- Na tai labanaktis...
Nuėjau miegoti...
Kitą rytą man buvo pavesta užduotis: padėti vienam magui konstruoti sudedamąją mašinos, sujungsiančios pasaulius, dalį. Mano tikslas buvo padaryti, kad ji neveiktų, o tuo apkaltinti goblinus ir trolius, tiekiančius medžiagas. Man pavyko “partneriui” nematant truputį pakeisti brėžinius... Vakare Didysis Megaris tikrino, kaip viskas veikia. Kaip ir tikėjausi, viskas išlakstė į orą. Pirmiausia, žinoma, įtariami buvome mes. Tačiau užtikrinome, kad viską darėme pagal brėžinius, todėl kaltos yra nekokybiškos sudedamosios dalys. Panašu, kad manimi patikėjo. Kitą dieną viskas pasikartojo jau su naujai gautomis dalimis... Tai tęsėsi keturias dienas. Galiausiai Megaris neištvėrė:
- Tie sumauti goblinai ir kvailiai troliai sumanė mus apgauti! Jie greičiausiai susidėjo su elfais ir drakonais! Jie už tai dar atsiims! Panašu, kad pasitikėti galime tiktai žmonėmis.
Planas veikė tiesiog puikiai!
Amfira tuo metu stengėsi nuteikti visus miesto gyventojus prieš žmones. Ji įrodinėjo, kad žmonės nori patys imtis “pasaulių jungtuvių”, o magus išžudyti. Kad ir kaip būtų keista, burtininkai bijojo tos rasės. Kodėl? Pasirodo, kad nors žmonės ir neturėjo Galios, jie buvo daug toliau pažengę technologiškai. Jų lygis buvo artimas gnomams, kurie šiame pasaulyje buvo technologiškai pažengę toliausiai. Žmonės turėjo patrankas bei šautuvus. Tai ir kėlė magams baimę... Po ilgų kalbų, Amfirai pavyko įrodyti, kad ji teisi. Vieną dieną visi susirinko ir nutarė, kad reikia sunaikinti žmones. Čia įsikišau aš:
- O kodėl būtinai išžudyti? Galima juk tiktai užpulti, sunaikinti technologijas ir parodyti, kas čia svarbiausias.
- Tavo tiesa. Mums gali jų prireikti vėliau...
Ir jie išvyko... Mieste liko tik keli žmonės: aš, Amfira bei dar keletas vaikų ir moterų. Mus paliko saugoti mašinos dalis. Kadangi buvo pakankamai saugu, susisiekiau su drakonais. Visą šį laiką jie buvo netoli, ir laukė mano ženklo... Taigi, jie atskrido ir puolė ugnimi naikinti viską savo kelyje. Tie, kas buvo mieste bandė apginti ne tik save, bet ir mašiną. Jiems nepavyko... Tiesą sakant gyvi liko visi, tik štai miestas buvo nuniokotas, o iš mašinos liko vieni pelenai. Šito aš ir siekiau.
Netrukus sugrįžo ir visi, kas buvo išvykę į kovą. Prieš jiems įžengiant, sukūriau iliuziją, kad miestas tvarkoje. Jie grįžo labai pikti. Pasirodo, kad jie dar spėjo pasikalbėti su žmonėmis, ir išsiaiškino, kad niekas nieko neišdavė. Supratę, kad buvo mulkinami, magai išskubėjo namo nujausdami kažką negero. Jiems įžengus į miestą, aš ir Amfira stovėjome aikštėje ir laukėme. Megaris sušuko:
- Nužudyti tuos išdavikus!
Aš jam pasakiau:
- Palauk, Megari! Ar tu tikrai manai, kad gali mane užmušti? Tau dar toli iki mano galios! Man pavaldžios ugnies ir iliuzijos galios. Manęs taip pat klauso drakonai bei demonai! Pažvelk, kaip aš sunaikinau tavo miestą!
Tuomet panaikinau iliuziją, ir visi išvydo miesto griuvėsius.
- Tai dar ne viskas! Jei tu, ar tavo pavaldiniai bandys mane ar Amfirą pulti, jų laukia nekoks likimas!
Aš iškėliau ranką. Už mano nugaros pakilo 23 drakonai. Ant kiekvieno iš jų sėdėjo demonas. Visi magai ne juokais išsigando. Tada Megaris paklausė:
- Kodėl tai darai? Juk maniau, kad tu su mumis? Aš tavimi pasitikėjau. Suprantu, kodėl taip galėjo pasielgti Amfira. Ji juk pusiau elfė. Tačiau tu – magas.
- Štai čia tu ir klysti. Aš nesu magas. Aš – žmogus.
- Žmonės nevaldo tokių galių...
- Aš esu iš kito pasaulio. Aš – Gynėjas...
- Tai ko tu čia atvykai?
- Sutrukdyti tau. Aš nenoriu, kad išnyktų mano pasaulis.
- Kaip jis gali išnykti?
- Matau, kad tu neskaitai knygų. Vienoje iš jų yra parašyta, kad pasaulių sujungimas neįmanomas.
- Tačiau prieš 20 metų čia buvo vienas žmogus iš to pasaulio, o dabar – tu...
- Vienas, ar keli žmonės gali keliauti, bet pasaulių sujungimas baigsis visišku sunaikinimu. Žiūrėk!
Tada sukūriau iliuziją, kaip atrodytų pasaulių susijungimas: pradžioje atsivėrė dangus, ten matėsi Žemė; po to į ta skylę danguje ėmė traukti viską, tačiau viskas ten dingo; galiausiai susilietė pasaulių paviršiai; įvyko didžiulis sprogimas... Liko tik tuščia erdvė...
- Štai, ką jūs norėjote padaryti...
Visi miesto gyventojai žiūrėjo su siaubu į Megarį. Jis buvo ne ką mažiau išsigandęs. Jis suprato, kuo galėjo baigtis jo ambicijos...
- Susitvarkykite miestą, ir gyvenkite taikiai ir ramiai. Mes jus stebėsime!
Prie mūsų priskrido dar du drakonai. Aš sėdau ant vieno, Amfira – ant kito ir pakilome. Mūsų armija nusekė iš paskos. Kai nutolome nuo miesto, aš atsisukau, padėkojau visiems demonams bei drakonams ir paleidau juos namo. Pats, kartu su Amfira nuskridau į elfų karalystę. Reikėjo pristatyti ją motinai – karalienei. Kiek buvo žinoma man, jos tėvas buvo mano pasaulyje...
Nebėra ką čia daugiau pasakoti... Dar po poros dienų mes grįžome namo...
Pora mėnesių po to buvo ramu. Šiaip nieko rimto neįvyko iki rudens, bet vasarą man teko treniruoti Jausmų Valdovę. Kaip minėjau, ji buvo priimta vėliausiai, todėl turėjo savo patirtimi mus “pasivyti”...
Pirmiausia jai buvo suteiktas kroitas ir apranga, neskaitant naujų galių. Drabužiai truputį skyrėsi nuo mūsų – buvo pritaikyti moteriškai figūrai. Kroitas buvo toks pat, kaip ir visų. Greitai ji perprato jo valdymą ir jau kitą dieną laisvai varžėsi su mumis lenktynėse po Antarktiką. Per mėnesį ji taip išmoko kontroliuoti savo sugebėjimus, kad galėjo laisvai bet kam sukelti pyktį, baimę ar meilę. Dar po savaitės ji jau laisvai sukeldavo šizofreniją ar kitas psichikos ligas. Taip pat laisvai galėjo jas gydyti. Kartą ji netgi persistengė – norėjo sukelti kažkokias emocijas man, bet aš pajutau, kad kažkas ne taip ir ją sutramdžiau. Tada supratau, kad jau užteks. Ji ne tik mus pasivijo, bet ir aplenkė...
Tą vasarą aš baigiau mokyklą, ir įstojau į universitetą. Taigi – turėjau išvykti iš savo gimtosios vietovės. Kiti komandos nariai pasiliko ten...
Atėjo ruduo. Pora savaičių prieš vykstant į Didijį Susirinkimą, Amerikoje įvyko terorizmo aktas, nusinešęs kelis tūkstančius žmonių gyvybių. Teoriškai mes galėjome jį sustabdyti... Tačiau mums buvo liepta nesikišti, nors tai ir numatėme. Pasirodo Žemėje maždaug tuo metu įvyko kai kas labai teigiamo. Kol kas negalėjome pasakyti, kas, bet tam atsverti reikėjo žiaurios daugelio žmonių žūties. Po to vėl buvo pusiausvyra, bet mes jautėme tą pozityvumą. Jį atsvėrė Amerikiečių ir kitų šalių kova prieš terorizmą (tai juk irgi buvo žiaurūs veiksmai). Šiaip neturėjome laiko aiškintis, kas ten trikdo tvarką – reikėjo ruoštis vykti į Susirinkimą. Nutarėme, kad dar spėsime...
...Taigi, atėjo diena, kai turėjome išvykti. Kaip ir pereitais metais, nuvykome pasiimti Vado, o po to visi skridome į susirinkimo vietą. Vadas, kaip ir pereitą kartą, skrido su manimi... Kai buvome vietoje, mes jau turėjome pažįstamų, o štai Jausmų Valdovė buvo šiek tiek sutrikusi – tiek nežemiškų būtybių ji matė pirmą kartą. Ji iš viso ateivius matė pirmą kartą! Tačiau nepatogiai jaustis ji neturėjo – greitai prie jos priėjo keli ateiviai ir nusivedė su savimi... Man nerūpėjo kur – vistiek žinojau, kad nieko jai nenutiks. Aš ir Blyksnis susitikome su senais pažįstamais, pasidalinome įspūdžiais iš pirmųjų savo darbo metų. Lietus irgi nuėjo savo reikalais... Pakalbėję apie darbo reikalus, nuėjome daryti to paties, ko ir pernai... Žodžiu – nieko ypatingo nenutiko... Per vakarėlį mačiau kaip iš Jausmų Valdovės ima interviu tie patys žurnalistai, kurie pernai ėmė iš mūsu...
Po susirinkimo patraukėme namo. Šįkart susitarėme, kad nuvyksime į svečius pas menkiečius, jei nieko blogo nenutiks...
Skrendant pastebėjau, kad Vado veidas susirūpinęs. Aš paklausiau, kas nutiko. Jis atsakė:
- Šįkart daug dėmesio buvo skirta tiems išpuoliams sigma erdvėje. Jie padažnėjo ir tapo agresyvesni. Mums buvo pristatyta eksperimentinė apsaugos sistema, kad įvykus tokiam incidentui erdvėlaivio nenumestų labai toli. Štai vienas egzempliorius. Reikia jį padauginti ir įdėti į kroitusnes niekada negali žinoti...
Jis nebaigė sakyti, nes pasirodė įspėjimas, kad sigma erdvė nukrypusi. Mus truputį supurtė ir išmetė į paprastą kosmosą... Aš iš karto paklausiau, ar visi komandos nariai tvarkoje. Atsakymą išgirdau tik iš Blyksnio. Tada pažiūrėjau į radarą ir išsigandau! Taip išsigandau. Jau seniai šio jausmo nebuvau patyręs, tačiau dabar rimtai sunerimau – niekur nesimatė nei Lietaus, nei Jausmų Valdovės kroitų. Bandžiau pasiųsti signalą jiems, bet atsakymo nesulaukiau.
- Viskas. Jų jau neberasi. Geriausiu atveju jie kada nors atsiras. – tarė Vadas.
- O blogiausiu?
- Tu jų niekada niekur nebepamatysi. Bus gerai, jei jie bent šioje visatos pusėje.
Šie žodžiai man tikrai nesuteikė ramybės – du komandos nariai dingo be žinios. Kaip tai galėjo nutikti? Vėliau susisiekiau su Blyksniu ir išsiaiškinau, kad jis skrido beveik lygiai su manimi, o jie atsiliko. Taigi, mus numetė į vieną vietą, juos – kitur. Po kokių dešimties minučių išsiaiškinome, kur esame – tai buvo kita mūsų galaktikos pusė...
Aš greitai pasistengiau padaryti apsaugos kopiją. Gerai, kad mano kroite buvo toks dalykas, kuris padaro bet kokio objekto kopiją. Kaip jis veikia – dar neperpratau net aš. Taigi, pdaręs kopiją teleportavau ją Blyksniui. Mes greitai įsidiegėme tas apsaugas ir paskubėjome dingti į sigma erdvę – reikėjo grįžti į savo sistemą, nes neaišku, kas čia mūsų gali laukti...
Tik po kokio pusvalandžio grįžome prie Saulės sistemos... Keista – numetė tai greitai, o grįžti užtruko...
Tačiau grįžome mes liūdni – netekome dviejų komandos narių, kuriuos taip pat galima buvo vadinti draugais... Mane kankino klausimas – ką daryti? Kol kas juos atstoja virtualūs klonai. Tačiau jie nėra ilgaamžiai. Palikę vadą namie, nuskridome ne namo, o į bazę. Viską papasakojome kompiuteriui ir paklausėme, ar jis neturi kokio nors sprendimo. Pasirodo, tokiam dalykui buvo pasiruošta. Bazėje buvo Jausmų Valdovės ir Lietaus DNR pavyzdžiai. Taip pat kompiuteryje buvo įrašyti visi jų prisiminimai, įpročiai, mąstymo pobūdis. Tereikėjo juos klonuoti ir į smegenis įrašyti atitinkamą informaciją... Mes nutarėme, kad tuos prisiminimus, kurie susiję su Gynėjo komanda, reikia pakeisti kažkokiais kitokiais. Kokiais – palikome spręsti kompiuteriui. Patys išskridome namo. Kitą dieną viskas turėjo būti pabaigta...
Sekančią dieną mes nuvykome į bazę. Ten radome du kūnus be jokių gyvybės ženklų. Išsiaiškinome, kad juos atgaivinsime, kai būsime namuose... Aš parvežiau Jausmų Valdovės kloną, Blyksnis – Lietaus. Kaip tik buvo ankstus rytas, todėl tai jiems atrodė kaip prabudimas iš miego. Jie net neįtarė, kad nėra tie, kas turėtų būti...
Tačiau mūsų komandai dabar tikrai trūko narių, todėl reikėjo greitai ieškoti kitų...