Laikinas laukimas

Nutolo
traukiniai -
iš mažos stoties
ir lapai, voratinkliai
kabinas į tavo plaukus.
- Gyvensiu, dirbsiu
ligi pat mirties
ir niekad, niekas
nesužinos,
kur jos,
Mirties sulauksiu -
laukimas laikinas.
- Labas,
kaip laikotės?

O aš, norėsiu,
kad tu sugrįžtumei, labai.
Ir vilks
tavo lagaminus -
du ūsuoti dėdės,
bet ir juos, visus - praris -
namai, kalnai,
mažytės stotys,
o už keliolikos metų -
laukimas laikinas -
turės darbo -
kremotoriumai,
kapai.

O kapuose -
visai kitokios mintys -
viršum radastų, rožių,
pienių, dobilų galvučių -
laukimas laikinas,
tarsi šalti rasos, tylos -
lašai žvilgės.
Ir ims
takai, keliai -
po kojom pintis -
galva apsvaigs -
laukimas laikinas -
reikės sugrįžti -
neišvarius pradalgės...

O namuose -
durys darinėjas, varstos -
laukimas laikinas
ir guli, kaip arklys -
užvertęs kojas stalas,
ir kėdės, lovos -
kočiojasi, vartaliojasi -
ant sausos žolės.
Baldai, indai -
kažką kuždės,
bet jų - niekas negirdės.
Tuščiuos namuos -
užtrokš ir mūsų mintys,
ir mūsų svarstymai.
- Ir mes, visi, norėsim, trokšim,
kad amžinai žydėtų,
tos mūsų -
laimės, meilės puokštės...

Pavėlavau į traukinį -
sutikt tavęs nespėjęs,
o pro traukinio
langus veržias -
šilti ir rudeniniai vėjai.
Taksi pabrango,
bilietai pabrango.
Laukimas laikinas
ir stoviu,
vienišas stoty,
kaip veršis,
išvertęs
užmiegotas akis
į dangų.