Kai mes gyvenome Smiltoje. Reklamos

Visą naktį varčiausi lovoje negalėdamas užmigti. Prieš mano akis subtitriškai prabėgo penkeri metai. Bet kai truputį po septynių autobusas pradardėjo pro mano namus, sudrebindamas langą, aš gulėjau kaip krevetė susisukęs į antklodę ir tolygiai šnopavau.

Pabudęs supratau, kad Gundės nebėra. Puikiai žinojau, kad bėglės sprendimo pakeisti nebegalėjau – tokia jau ji buvo. Panašiai pasielgė ir mama, kai buvau šešerių. Paryčiais susidėjo daiktus ir išslinko iš namų, nė nenutuokdama, kad stovėjau savo miegamojo tarpduryje su pirmuoju pieniniu dantuku rankoje. Bėgant metams mamos atvaizdas vis menko mano atmintyje, juolab, kad namuose neliko jokių ją primenančių daiktų. Pirmiausia išbluko spalvos, o po to ir kontūrai ėmė lietis, paversdami paveikslą chaotišku siūlų raizginiu.

Ir vis dėlto dar prieš Gundei išvažiuojant aš jaučiau kažkokį nepaaiškinamą panašumą tarp jos ir savo mamos. Jos abi buvo truputį vyriškos, nerūpestingos ir niekada negalėjai žinoti, ką jos galvoja. Turbūt tas panašumas ir traukė mane prie Gundės. Man tik buvo keista, kaip ji sugebėjo galvoti apie išvažiavimą ilgą laiką ir neišsiduoti nė vienu judesiu ar žvilgsniu. Kita  vertus, mama vakarą prieš išvykimą lyg niekur nieko pagamino tunų salotų ir bučiavo tėtį į skruostą.

Panašios mintys neapleido manęs maždaug savaitę. Po to iš pradžių iš mano galvos žuvimi išplaukė viena mintis, o paskui ją nuvingiavo ir daugelis kitų. Ir nors prieš išplaukdamos jos paliko nesuskaičiuojamą galybę ikrų, kurie vėliau man vėl nedavė ramybės, aš nusprendžiau, kad metas grįžti į įprastą gyvenimą. Aišku, kiek tai buvo įmanoma daryti be Gundės, kuri visuomet būdavo šalia.

O Smiltoje ir toliau vyko statybos. Eduardas išplėtė savo barą suręsdamas lauko terasą, kurioje kasdien knibždėdavo jaunimas. Terasa buvo ypatinga tuo, kad nuolat palengva sukosi, tad sėdint ir šnekučiuojantis su draugais vaizdas vis keisdavosi. Aš, Norbertas ir Raigardas, su kuriais pastaruoju metu leidau vis daugiau laiko, šią vietą dar labiau pamėgom. Terasos sukimasis mus labiausiai linksmindavo po kelių bokalų alaus. Tačiau alus taip pat paspartindavo ir žuvų veisimąsi mano galvoje.

–  Vyrai, nenoriu gadinti vakaro, bet... – pradėjau. Norbertas ir Raigardas buvo patys geriausi klausytojai. – Kartą Gundė pavadino mane leduku. O gal aš iš tikrųjų ledukas ir ji buvo mano šaldiklis?

– Kaži ar ją būtų pamaloninęs toks komplimentas, – leptelėjo Raigardas.

– Pliumpteliu į kokteilį, – tęsiau nekreipdamas dėmesio, – ir po kelių minučių manęs nebėra.

– Iš tiesų jei padėtume tave ant stalo, iš tavęs liktų balutė, – bandė pralinksminti Norbis, bet viskas, ką jam pavyko padaryti, tai išspausti iš mano lūpų truputį granatų sulčių. Kitaip tariant, bandant šypsotis man plyšo lūpa ir iš jos pradėjo skverbtis rusvas kraujas. 

Taip ir leisdavom pavakarę po pavakarės. Jei nesėdėdavom „Pas Eduardą“, tiesiog slampinėdavom po miestelį garsiai cituodami vienas kitam žodžius iš mums patinkančių filmų.

Sužaliavus medžiams ir vis dažniau pasirodant saulei pastebėjau, kiek daug Smiltoje reklamų. Įvairiausi užrašai ir ženklai dengė šaligatvių plyteles, buvo raižomi medžių kamienuose ir tvorose, sklandė dangaus žydrynėje aitvarų pavidalu, kyšojo iš krūmų. Įmantrios konstrukcijos papildė šiukšlių dėžes, suoliukus, kelio ženklus. Ant daugelio namų stogų degė švieslentės. Reklaminiai tekstai ir melodijos skambėjo laukiant prie šviesoforų, sklido iš parko medžių, dirbtinių paukščių. Reklamuojama buvo viskas iš eilės: losjonas po skutimosi, žuvų piršeliai, dantų krapštukai, šlepetės, žoliapjovių antgaliai, skraidančios lėkštės ir taip toliau. Galėjau prisiekti, kad anksčiau visų tų reklamų Smiltoje nebuvo. Kaip pasakojo tėtis, vos įkūrus miestelį buvo leidžiamos tiktai parduotuvių iškabos ir paprasčiausi skelbimai ant popieriaus. Stengiausi atsiriboti nuo reklamų, tačiau jos smelkėsi į mane ir po to visąlaik liko dūgzti bei įkyriai blizgėti mano minčių fone.

Labiausiai erzino reklamos ant durų kilimėlių. Turbūt todėl, kad paskutinę akimirką, kai jau atrodydavo, kad pagaliau pabėgsiu nuo to viso šlamšto, pamatydavau rusvą kilimėlį, kuris skelbė apie naują ėdalą šunims.

–  Kodėl nupirkai tokį kilimėlį? – suirzusiu balsu paklausiau tėčio.

– Na, kad kitokių nebuvo, – atsakė jis, lyg tai būtų taip nereikšminga, kad neverta net kalbėti.

– Bet jis reklamuoja ėdalą šunims. Mes neturim šuns, – bandžiau įrodyti savo tiesą.

– Negali žinoti, gal kada turėsim, – išgirdau vėl taip pat atmestinai. Tėtis buvo alergiškas šunims.

Matydamas, kad nieko nepešiu, nusprendžiau eiti į savo kambarį. Ten laukė Norbis, kurį trumpam palikau, kol atnešiu mums veržlių – tą vakarą montavom lėktuvo modelį.

Tik staiga išgirdau kažką krebždant už durų. Nieko bloga neįtardamas priėjau prie jų ir bandžiau atidaryti, kad pamatyčiau, kas ten. Tačiau durys neužsidarė – jos buvo užsikirtusios. Paklebenęs rankeną kelis kartus ir pamatęs, kad nepavyks, pažiūrėjau pro akutę, tačiau pamačiau sklidiną juodumą. Suglumęs grįžau pas Norbertą ir papasakojau, kas nutiko. Nusprendę, kad juokauja vietiniai vaikai vėl ėmėmės savo lėktuvo.

Tačiau kai Norbertui reikėjo išeiti namo, durys vis dar buvo užsikirtusios. Teko lipti pro langą ir atidaryti jas iš išorės. Tai nesukėlė didesnio vargo, tačiau mano pėda, mindama paskutinį žingsnį prieš duris kažko pasigedo – kilimėlis buvo dingęs.

Kitą dieną papasakojau apie tai Raigardui bei Malvinai.

– Kažkokia velniava, mūsų durų kilimėlis taip pat dingo! – nustebo Raigardas.

– Ir mano! – Malvina atrodė ypač suglumusi.

Vėliau paaiškėjo, kad didžioji dalis miestelio kilimėlių dingo. Buvo aišku, kad miestelyje įsitaisė kilimėlių vagis. Girdėjau gatvėse žmones kalbantis, visi buvo sunerimę. O aš klausiausi ir žinojau, kieno tai darbas.