Klausaus
liūdnų žiemos melodijų -
pakilęs viršum žemės
apsnigtų kelių.
Galiu groti ir meluoti,
galiu pavirst -
smėliu, stalu...
O namuos - kapuos,
gyvenimo karusėlė sukas -
nei liūdna, nei klaiku,
nors iš po kojų, žemė slysta
Pasiilgstu, skrisdamas -
obuolių ir slyvų,
tarsi pakibęs,
viršum tavo, savo palaikų.
Galvoju,
kaip įveikti
Baimę neiveikiamą -
namuos - kapuos,
gyvenimo karusėlė sukas -
namuos, kapuos -
nedrąsūs, kaip vaikai.
- Gyvybė, meilė,
juk ne amžina,
paguodos, meilės
žodžių - negana.
Vėl žvakę - rankose laikai -
nušvinta pievos, kalvos
ir apsnigti laukai.
- Numirs ir tie,
kas Meilę garbina,
ir Mirtį - keikia,
ir aš, būna -
kartais, Mirtį keikiu...
Ir pasimiršta žodžiai,
netikri draugai,
daigtai,
ir per kapus
mus vedas -
žiemos baltos pėdos,
ir sukas gyvenimo karusėlė,
o aš, skrendu, o tu eini
- tarsi gėlė virpėdama,
o aš, skrendu - lėtai, lėtai.
- Mirtis ir Meilė -
nepakartojama
ir amžina, -
juokiamės,
meluojam išsijuosę,
ir einam
į kapus - namus
nedrąsūs, kaip vaikai.
Virš gluosnių -
juodvarnių pulkai.
Sukas karusėlė.
- Gyventi, mirti bijom.
- Mirtie,
o ką tu rankose laikai?
- Mirtie, pradink -
sukas gyvenimo karusėlė
vardan gyvenimo,
šventos ramybės.
- Mirtie,
užmušk, sutrypk,
tą baisų, bailų smauglį,
kuris, vis smaugia, smaugia,
vos į kapus -
namus įėjus.