„Atsisveikinimas“

Jis judėjo tyliai ir nedrąsiai. Įžengęs vidun jautė, kaip dešimtys nepažįstamų liudnų žvilgsnių stebi jo kiekvieną žingsnį. Iš galinių vietų pasigirdo šnabždesiai. Tvirčiau įsikibęs stiprią palydovės ranką smulkiais žingsneliais ėjo toliau. Gyliai įkvėpęs jis nuleido smakrą iki pat krutinės taip bandydamas išvengti smalsių žvilgsnių.  Jis nežinojo kaip derėtų elgtis tokiose situacijose. Jam tai buvo pirmas kartas.
  Nenoromis jis sekė savo palydovės pėdomis. Artėjo prie savo ilgos ir alinančios kelionės tikslo.
Radęs drąsos pakelti galvą jis pastebėjo jau visai šalia jo stovinčią didžiulę juodą dėžę. Jo žvilgnis akimirksniu pasikeitė. To jis dar nebuvo matęs. Didžiulė dėžė stovėjo aukštai pakelta ant pakilos. Nebuvo matyti kas viduje. Nebuvo aišku kodėl daugelio iš netoliese stovinčių keistuolių akys, išvargusios ir paraudusios, krypo kuo toliau nuo jos. Kas ten galėtų būti? Jis net neatkreipė dėmesio į šalia dėžės uždegtas žvakutes, nepamatė ir gėlių, nepriekaištingai išdeliotų prie pakilos. Tuo metu visa tai jam atrodė nereikšminga.
  Čiupusi už liemens ištikimoji palydovė užsikėlė smalsuolį sau ant rankų. Laikė tvirtai, ir jis tai jautė. Dėžėje jis pamatė veidą, senos moters veidą. Susiraukšlėjęs druskos baltumo veidas nerodė jokių gyvybės ženklų, nei šypsenos, nei susirūpinimo. Ilgai ir įdėmiai stebėjęs senolės veidą, apžiūrinėdamas kiekvieną jos raukšlelę, randus, niekaip nesugebėjo atpažinti šios moters. Kam tada buvo skirta ši kelionė? Kas visi šie žmonės? Iš nežinomybės jo veidas akimirksiu susitraukė. Dabar jis buvo panašesnis į veidą nepažįstamos, gulinčios didelės dėžės viduje.
  Kelias akimirkas jie praleido mirtinoje tyloje. Nebuvo girdėti net šnabždesių salės gale. Pro ašaromis užlietas palydovės lūpas pagaliau pasigirdo pirmieji žodžiai:

- Vaikeli, laikas atsisveikinti, - susijaudinusi ištarė mama.

- Su kuo mamyte? - nesuprasdamas paklausė.

- Su močiute brangusis, tai tavo močiutė...