Neskęstanti istorija

Kuo betikėti, kai griūva masyvai,
Ištinsta vanduo, o salynas nuskęsta?
Kur vijos kits kitą norai basi -
Viskas užpilta, užversta, prarasta.

Kur beskrist, kur nutūpt, kai takai dulkini?
Kur beplaukt? - nulaužti švyturiai.
Suka ratus vanagai alkani,
Springsta savo giesmėm vyturiai.

Tai melodija verkiančio smuiko.
Maestro nuskęsta - ji lieka.
Ne dėl to, ne dėl to, kad išpuikusios,
Žiurkės pirmosios laivą palieka...

Ir pakimba ore tarsi rūko
Krisleliai tie norai branginti
Kuo tikėt, kai suskambo ir trūko
Pasaulis, kvėpavimas, mintys