Prisigėrusi vienatvės

Naktį verkė žalias akių dangus,
Į žemę sunkiai krito skausmo lašas,
O aš norėjau patikėti, jog tai lietus,
Bandąs nuplauti mano išsekusias ašaras.

Lietau, krisk lašais svajonės šiltos,
Į širdį grąžinki sielų artumą,
O užmerkus akis tesuteik ramumos,
Girdint tavo tylų stogų barbenimą.

Esi vienas man draugas, lietau,
Tikras, tyras ir jausmingas,
Kas gi širdį ramins, sūrią ašarą brauks,
Jei ne keliaujančių lašų rauda per stiklą?..