Sėdžiu gatvėje. Žibinto šviesos apšviečia mano sulysusį veidą. Jei nebūčiau stiprus (kalbu ne apie fizišką, bet psichologišką stirpumą), galbūt būčiau seniai miręs. Galbūt būčiau šalčiui leidęs užvaldyti mane ir užmigdyti, tik, deja be lopšinių ar ilgo atsisveikinimo. Miegui, iš kurio dar nei vienas nesugebėjo atsikelti. Aš taip pat netikiu, kad kadanors pradėsiu gyventi svajonių gyvenimą, nes kai mano bedraamžiai siekė tikslų, man rūpėjo kiti dalykai. Pasitaiko dienų, kai netyčia susirenku centus ne tik ant alaus bokalo, bet ir ant kelių sausainių. Visus pinigus prageriu, nes tai vienintelis būdas kuris man padeda atsipalaiduot, nors kai pagalvoju, kada aš buvau įsitempęs? Nėra dėl ko pergyventi, nėra ką veikti ir išvis nieko nėra. Sėdžiu ištiesęs savo gležnas rankas prie bažnyčios ir dar kartais atsiranda žmonių kurie nori padėti. Mano gležnuose delnuose atsiranda keli centai kurie iškart keliauja į suplyšusios striukės kišenę. Ir taip per dienų dienas. Įdomu ar ne? Būna naktų, kai mano akys merkte merkias, o kartais, kaip ir šiandien, noris vieno: rašyti. Rašau ant aplamdytos popieriaus skiautės. Turbūt koks vaikėzas išmetė ją. Tik viena, neturiu temos. Rašau tai kas šauna į galvą, na, kad ir dabar aš galiu parašyti nereikšmigą sakinį. Niekas nuo to nepasikeis. Niekas to neskaitys, niekam tai neįdomu. Ir gerai. Kam to reikia? Benamio užrašai. Dieve maloningas, kam tai reikalinga? Aš tik gatvės praeivis sėdintis prie tos pačios bažnyčios, toje pačioje vietoje ir nuolat prageriantis savo pinigus. Net ne savo, o žmonių, kurie galbūt man gero norėjo. Pripažįstu, kad esu šioks toks savanaudis. O ką man daugiau daryt? Gal eit ir šelpti kitiems benamiams? Na jau ne. Jie žmonės kurie geria ir niekada neturi savo nuomonės. Jiems nerūpi paprasčiausi dalykai: saulės spinduliai kutenantys akis, besišypsantys žmonės pralekiantys it vijurkas pro juos. Žinau kodėl. Nes jie paprasčiausiai skuba gyventi. Skuba siekti svajonių, nes nežino, kada bus per vėlu. Aš neturiu kur pavėluoti. Tiesiog teku savo gyvenimo upe. Kuri kartais bloškia į krantą, o kartais paspartina žingsnį link pabaigos. Gyvenu savo gyvenimo ritmu. Juk neturiu ką prarasti, ar ne?