Arkliukai

Atleidžia jau sniegą, žmones, klaidas. Tik aš nematau, nors ir lova prie lango. Galvos nepakeliu. Bet nieko pro langą įdomaus ir nepastebėčiau – spėju, ten tik statybos kranai. Jie visada matosi pro ligoninių langus. Jei jie keltų didingas tviskančias sienas su indiškais ornamentais, būtų galima sekti ženklų kopimą į dangų, pasijausti jų dalimi, bet žemai dažniausiai būna tik pilko betono kontūrai ir juos pamačiusi greičiau nuliūsti nei apsidžiaugi. Statyti niūrumą.  Aš irgi moku kurti pilkumas, istorijas, veikėjus. Jie irgi po ligoninės langais. Ypatingai šiomis besileidžiančiomis dienomis. Aš įsivaizduoju kaip žmonės vaikšto, matau, kokie jie susiraukę, jų burnos primena džiovintas slyvas – tokios raukšlėtos, nedidelės. Jie nemoka bučiuotis ir kalba tamsiai. Jie mina į balas, lipa ant šiukšlių, kurias paliko sniegas. Atlydys. Per atlydį tuos žmones atleidžia iš darbų, iš vyrų, žmonų, vaikų, dėdžių, tetų, krikštų tėvų pareigų. Kai tirpsta sniegas, jie atleidžia vieni kitiems, nes yra broliai ir seserys. Jei paklaustum apie Dievą, jie sakytų, kad jis yra. Jiems atleidžiu ir aš, nes ir aš jų sesuo, nes ir aš bijau netikėti. Jie leidžiasi mano išgalvojami. Jiems dienos dar galioja, o man jas tik leidžia po lašą pro adatos mažytę skylutę. Anksčiau manydavau, kad turėtų būti sunku neturėti savo dienų, bet pripratau. Taip netgi lengviau – nei viena diena tavęs neužgriūna per staigiai, per skaudžiai, ji po truputį atslenka, susitaiko su tavo visomis negaliomis. Tokių dienų netgi neskauda.
Koridoriuje girdžiu lėtus žingsnius. Mano vyrui taip sunku įeiti. Prisėlina, kelias šimtąsias sekundės delsia prie durų, paliečia rankeną, stumtelėja. Aš nematau jo batų, bet spėju, kad jie permirkę, nevalyti. Džiaugiuosi, kad nematau tų šlapių ir purvinų pėdsakų ant pilkų grindų. Šlepsėjimas. Užsimerkiu. Paliečia kaktą. Lūpos šaltos. Atmerkiu akis ir pamatau du rudus kevalus. Jo akys kaip riešutai – truputį įkypos, aksominės bei rudos. Jos primena riešutus, kuriuos rinkdavom krūmynuose prie ežero. Aš nemėgau riešutų, man tik patikdavo brautis pro tankius krūmokšnius, jausti kaip šakos dreskia odą, peša plaukus. Taip ir dabar braudamasi toje chloru tvoskiančioje palatoje aš artėju prie jo akių – kaip prie riešutų. Bet jos negražios, keistos. Niekada nemėgau vyrų rudomis akimis. Jos tokios netikros, iš molio. Užtat jo burna švelni. Ji kitokia nei mano veikėjų po ligoninės langais. Jo lūpos labiau primena persikus. Mano vyras kalba švelniai, jo žodžiai glotnūs, nors kartais ir skamba dusliai. Jie lengvai švartuojasi prie mano baltos odos, apsiaučia, įsiskverbia, ramina.
Kai aš pudruodavausi prieš pasirodymus, mėgdavau baltai užsitepti ir lūpas. Jos atrodydavo tokios šaltos. Lyg miltuotos. Taip derėdavo prie balto kaklo. Kai pakeldavau pirštus prieš lempą, nuo jų švelniai krisdavo miltai. Tik prieš lipdama į sceną liežuvio galiuku perbraukdavau per pirštus ir burną, nors mielai būčiau išėjusi kaip vėlė ir bučiavusi nustėrusius žiūrovus – palikdama baltas žymes ant tų ponų skruostų. Mano vyras irgi buvo tarp tų keistų žiūrovų. Po kelių metų į mano spektaklius pradėjo vaikščioti ne kaip gerbėjas, o kaip žmogus, kuriam priklausiau. Visada būdavo sunku po to susitikti namuose. Jausdavausi jį išdavusi, sugėrusi visas salės emocijas, sukėlusi vyrams tiek svajonių ir pavydo jų žmonoms. Aš grįždavau, o jis pasitikdavo – apkabindavo ir tylėdavo. Po kiekvieno spektaklio man atleisdavo, o aš atleisdavau jam, kad išsirinko mane.
Dabar stovi šalia. Galėtų pasiimti kėdę ir atsisėsti, bet tada būtų įpareigotas žiūrėti į mano tamsius poakius, besilupančią odą, krūtinę, kuri sunkiai kilnojasi ir švokščia. Jis žiūri pro langą. Taip lengviau. Gniaužo delnus, nuleistus prie šonų. Pasakoja, kaip į miestą atvežė karuseles, kuriose visų spalvų arkliukai linguoja ratu, šviečia lemputės ir groja linksma muzika. Mes anksčiau sėdėdavom prie atvirų į miestą durų ir svajodavom apie tokią karuselę savo kieme. Jis būtų nusivedęs mane, o aš būčiau krykštavus ir supusis, kojomis apkabinusi tuos spalvotus plastmasinius arkliukus. Jų netikros uodegos būtų kilnojusios ir sunkūs mechanizmai mus būtų įsukę į duslų miesto vėją. Bet dabar jis tik gniaužo kumščius. Paklausčiau apie kranus, kurie turėtų matytis pro langą, bet jis toliau pasakoja apie karuseles ir vaikus, tėvus tempiančius juos namo, apie besišypsančius prižiūrėtojus ir didelius saldainius. Jo delnai prakaituoja. Nenorėčiau, kad dabar liestų mane. Aš užsimerkiu. Ir jo balsas iš lėto tolsta, beveik nesigirdi, bet vis tiek tikiu, kad jis tebekalba apie visų spalvų girliandas virš arkliukų, kurios gražiai mirga skambant muzikai. Beveik girdžiu tas melodijas, perpildytas ūžesio.
Susiriečiu į embrioną. Jis krūpteli. Bet kalba toliau – lėtai juda persikų lūpos. Jos turėtų kvepėti. Bandau pagauti kaip smilkalo dūmą besileidžiantį šalia, bet mane pačią pirmiau pagauna nenumaldomas kosulys. Dar labiau susiriečiu, o jis kalba toliau. Seselė suleidžia vaistų. Man jų nereikia. Tas vyras į mano arteriją prieš pora minučių įleido dieną. Tik mano pulsas mąžta ir per lėtai ši diena keliauja kraujagyslėmis. Aš nežinau, ar spės pasiekti mane. Aš dar turiu pusė minutės – arkliukui. Aš tau iškosėsiu vieną su švelnia uodega, kuris bėgios aplink ir dideliais dantimis peš šieną tau iš rankų. Jo akys bus riešutinės. Aš tau iškosėsiu arkliuką ir nereikės daugiau kalbėti apie karuseles ir vaikus jose, kurie niekada nebus mūsų. Aš tau iškosėsiu ir nebus šios lovos ir tų kranų už lango. Ir sniego jau nebus. Tik daug arkliukų. Ir jie visi rudomis akimis. Visai kaip tavo. Jie tau primins. Tie arkliukai ganysis prie ežero, prie riešutų, brausis per brūzgynus, nors riešutų ir nemėgsta. Jie kartais irgi kosės. Bet aš neišsirisiu iš jų gležnų plaučių. Juk žinai, tu niekada nerasi manęs ant jų aksominių liežuvėlių. Net tada, kai bus daug riešutų ir ežeras žydės žaliai.