Tyli istorija apie tai kaip išsklaidomas rūkas

Nusileidusio rūko dulkes
Pastebiu tavo tylėjime
Rankose tavose  - sniego trapumą.

(mergaitė ir rūkas)

Aš rūko, užslinkusio kai snigo
Žiedais tavo rankų švelnumo,
Ir  mano ramybės oazėse
Susisukusio lizdą - sesuo -

To, kuris suposi kaštonininių
garbanų jūroje, vijosi aplink
mano trapumą, miegančią zuikio
bailystę, aplink tirtantį kūną

Paryčiais geriant kavą ir slystant
į užutekį dienų nudylančių, aštrių
kaip varvekliai pavasarį ir suskilusių
it pėdos benubėgančios greitkeliu vasaros.

Vis ištrūkti bandžiau, tik kaskart
nesėkmingai. Jis tvirčiau vis stengės
laikyti. Ir buvau jo dalim, jis - manuoju
šydu, priedanga, aš - jo peteliške.

(nukariavimas)

Kaskart pakeldamas akis
į mano kontūrus beišsiliejančius
klimpai, o aš stipriau vyniojausi
į rūko aksominį rūbą.

Drebėjau, metams bėgant, tu apkabindavai
stipriau ir rūpestingai šukavai man iš plaukų
ilgiausias rūko uodegas, o šydas mano
it mėnuo dilo, it mėnuo ir ataugdavo.

Ir taip ramiai apniukusias mintis apkabinai, -
tada gal atnešei kavos puodelį, gal netgi
tavo šiluma garuojačios ir gal kartu kišenėje
pavasarį, tikriausiai ne, - nepamenu.

Taip kantriai glostei nuo pečių apkvaitusius
Virpėjimus, it akvarelė liejosi riba tarp mūsų
žodžių ir prisilietimų. Stebėjau kaip tampi juo,
O mano priedanga - tavim pražysta.