Pajuodę Kaminai

Kiemas tapo neįžvelgiamas, pilkas, pavojingas, dūsinantis. Taip nutiko dėl dūmų. Kažkas, anksti ryte, keršto, o gal pykčio vedamas, uždegė šiukšlių konteinerį, stovėjusį visai netoli mano buto langų. Maniau, kad tai kokio berniūkščio darbas, vieno iš tų, kurie kastruoja žodžiais kitus bernelius, kurie Fabijoniškių daugiabučių laiptinėse prisnargliuoja ant sienų kvailus, vyriškus simbolius, kurie naudoja degalinėse esančias oro pompas varliagyviams pripūsti, ir kurie, būdami dar vaikais, ima žaisti gaujų karus, o paaugę, kiek suaštrina šio žaidimo pujūčius. Kartą buvau visiškai neužaugęs ir tokie vaikėzai norėjo paleisti vandenin mano žuvis, kurias pagavau sodų tvenkinyje, o juk aš jas pats ištraukiau iš tos apžėlusios pelkės. „Tu iš Ramunės, ar Rūtos sodų? „. O kaip jūs manot? Šypsojausi ir mekenau...
Iš pašaknių, šis dūmojantis įvykis nekėlė man didelio susidomėjimo, tiesa, neslėpsiu, kai išvydau gaisrą kieme, šiek tiek sumišau, pakėliau iš lovos mamą ir abu ėmėme stebėti reginį, slėpdami vienas nuo kito paniką, kurią kėlė nežinojimas. Ir kam viso to reikėjo? Jei kaltininkas būtų sužinojęs kas nutiko vėliau, kaip ugnis, dar neatvažiavus gaisrininkams, suryjo plastikinį konteinerį ir ėmėsi darbo garažų pastate, manau, šis, prieš pradėdamas žygdarbį, būtų susikrovęs mantą, suskaldęs kiaulę taupyklę ir pranešęs telefonu draugams naujieną, jog degantis pasturgalis verčia nešdintis nuo įstatymo šmėklos.
Ugniagesiams atvažiavus, nustojau žavėtis gaisru. Ugnis buvo užgesinta, užtat kiek dūmų! Net namuose, žiurint pro langą, ėmė akys ašaroti. Dūmai įsisiautėjo, net ir ant jų ėmė kilti pyktis, nors šie, gerai įsižiūrėjus, atrodė pasimetę, užvaldyti panikos, lyg pakelti iš lovos smurtaujančio girtuoklio tėvo Gaisro, visai kaip kirminai, daug kirminų, ir nekalti, kad jie šlykštūs.
Buvau susitaręs susitikti su vienu mulkiu, kurį, pastaruoju metu, prisileidau taip arti, jog jam ėmė atrodyti, kad mes-geriausi draugai. Prisiekiau jam, jog taip ir yra, vien dėl to, kad jis man buvo naudingas.
            Jo vardas buvo Astijus. Jo tėvas buvo įtakinga persona meno ir pramogų pasaulyje, daugelis žinojo, jog jis yra turtingas prodiuseris, teatro trupių vadybininkas, niekada nepamirštantis savo šviesiai mėlyno kostiumo. Jis rengdavo parodas, važinėdavosi iš Kauno į  Vilnių, iš Vilniaus į Klaipėdą, garsino jau dabar garsius muzikantus, fotografus, tapytojus, jo namuose viešėjo amerikiečiai skulptoriai, kurie, pasak Astijaus, paliko jų namuose kažkokią marmurinę indėno skulptūrą. Jis šimpanzę būtų galėjęs pastatyti prieš tūkstantinę auditoriją ir privertęs juos ploti. Astijaus tėvas turėjo mane išryškinti fotografų minioje, man reikėjo, kad jis mane pastatytų ant kolonos, pačios aukščiausios, į kurią įkopti nesugebėtų net pats geriausias alpinistas, dešimtkart įveikęs Everestą. Todėl aš elgiausi begėdiškai ir šitaip naudojausi Astijaus draugyste.
Fotografuoti mokėjau tiek, kiek, mano manymu, galejau išspešti iš gan nevykusio kledaro. Madinga nekokybė, tarybinis muilas, trumpaplaukių auskarotų mergiočių instrumentas ir pasididžiavimas. Ir mano menas, pasak kelių žinovų, labiau atitiko poparto standartus, nei profesionalią fotografijos kompoziciją. Bet man to užteko, vien tas žodis „popartas“, mane kažkur priskiria. Buvau savamokslis naujosios fizikos poetas ir jutau, jog tik pradedu savo erą. Turėjau sukaupęs gan nemažą kolekciją idėjų, kompozicijos idėjų. Viena iš jų privertė Astijų kliedėti, jis net pats nuo manęs nebenulipo, ir talžė mano vargšę idėjų apsemtą makaulę, bandydamas mane sutelkti ties ta vienintele mintimi.
Planavau įgyvendinti taikos pasaulyje atvaizdą: platus Lietuviškas laukas, horizontas apjuostas miškais, o pagrindinis vaizdas - unikaliai atrodantys kaminai, kyšantys iš po žemių, tokie apkerpėję, pajuodę, nešvarūs; kažkur, netoli jų, užvirtęs ant pievos, prisišliejęs prie juodžemio - medinis dangtis, gal su akimis, skaičiuojantis Saulės kelią. Et, ji nuomonę pakeitus, lapkritį atnešus, lydi bėgles antis ir žąsikes, bet dangtis optimistas, jis žino tiesą.  Norėjau tai nufotografuoti, visą instaliaciją viduryje laukų. Viso to moralas man nepatiko, tiesa, iš pradžių, kai tik sugalvojau, patiko, vėliau apsipratęs su mintimi, jog tai labai banalu (banalu ne todėl, kad idėja neįpatinga, tiesiog todėl, kad visa tai buvo sugalvota vengiant banalumo, taigi, sumaniau, jog iš šios minties norėjau ištraukti šaknį kūbu ir gauti krūvą apvalių rezultatų, pamiršęs, kad tai ne matematika) bandžiau Astijui įsiteigti kitomis idėjomis.
Bet ši jam buvo vinutė, jis nuolat skėsčiojo rankomis, skleidė kažkokius keistus ištvirkusius garsus ir užsidegęs cypė, kaip mes viską realizuosime ir kaip jo tėvas mane įvertins už toki kūrinį, ir kaip mes tą vinutę įkalsime į sieną ir pakarsim ant jos tuos kaminus rėmeliuose. O aš norėjau sukurti tobulybę ir pateikti ją Astijaus tėvukui muvėdamas „Zoro“ kaukę, kad visas Užupis, visas Vilnius ir Kaunas drėbėtų ir lauktų dar vieno mano šedevrinio kirčio, o Birštonas sukurtų estradinę dainą apie mano tapatybę, kaip aš miriau nepasakęs kas iš tikrųjų esu, o mane mylėjo neviena ir dar pora eilučių apie mano viešas vienišas vieškeliais nuklydusias akis, kaip visi mes matome pasaulį pro jas, tuomet raitas karas atjoja šiauriniais vėjais. Ir Janina, Ingrida, ir Stefani iš Amerikos, ir kitos moterys, apsiašaroja ir išeina į vienuolyną, nes suvokia, jog tokio kito, kaip aš, nėra, arba jie manijakai. O man skirtoji bus tik viena, tik viena, su kaspinėliu plaukuose, gal su plačia moteriška skrybėle ir švarkeliu su „petukais“. Tik viena, nes aš ne Džonis Kešas ir ne Rėjus Čiarlzas, aš - kaukėtasis tyraširdis kvailys, mandagus nepižonas ir mano malonus balso tembras - „Atleiskite merginos, panelės, netekėjusios... „.
O vėliau, kai pasaulis sužino apie mano jausmingų jausmų galybę, apie konkretų, rafinuotą meną, apie tas eilutes po fotografijom, kurios, anaiptol, netuščiažodžiavimas, tuomet aš išdygstu skersai jūsų kelio be kaukės, be to subtilaus išdidumo ir numetu ant grindų šūsnį savo šedevrų, lyg nereikalingus puslapius iš seno albumo. Ir Janina, Ingrida, ir Stefani iš Amerikos, ir kitos moterys, apsiašaroja... Tada tai įvyksta - aš pasirodau...
Susitikome su Astijumi prie Šventosios Onos bažnyčios ir prisėdome prie Vilnelės. Jis neatrodė kaip visada, jau pradėjau nerimauti, kad ima šalin vilnyti jo entuziazmas.
-Ko mes čia sėdim? Man čia nepatinka, Astijau, būk geras, einam bent iki Neries, -apsimečiau nepastebėjęs jo slogios nuotaikos. Išsitraukiau dantų krapštuką ir ėmiau ieškoti aukso dantyse.
-Tau čia nepatinka? Juk čia lietuviškas Manhetenas, -suprunkštė jis, -čia juk kūrybos arterija, o mes kūrėjai, mums čia vieta. Juokauju, žinoma prie Neries!
-O kas jei man nebepatinka trijų kaminų idėja? 'Taika slepiasi', kas iš to? -ėmiau guostis pusiaukelėje. -O jei mes abu, girdi abu, pasistengtumeme sugalvoti kažką kas neįkyrėtų akiai, ar širdžiai, kaip „Mėnesienos Sonata“, man ji niekada neatsibosta, ypač širdžiai, žinai, ausiai tai pabosta, bet širdžiai... O kai esi įsimylęjęs ir dar užgeri vyno tai... Vajė...
-Tu įsimylėjęs? -nusijuokė Astijus. -Ką?
-Nieko.
-Tai kas čia per tuščiažodžiavimas? Tu gal Fabijoniškėse bičiulių gvardiją susiradai, kurie važinėjasi „Lincoln'ais“ ir pravėrę automobilio langus vėdina klasikinės muzikos arpedžo į gatves?
-Nieko panašaus. Aš daug svajoju, ar tai blogai? Be to, tu kirčiuoji žodį „gatves“ netaisyklingai ir kažkodėl man primeni kaimietį su aukštuoju išsilavinimu, tai net prasčiau už kaimietį su cigarete.
Jis nutilo, nieko neatsakė, tik sunkiu žingsniu taškė balas nuo šaligatvio. Aš, žinoma juokavau, nes kaimiečiai manęs netrikdė.
-Ir šitaip nesitaškyk, vaikštai kaip kareivis, čia tau ne armija, civili. Atleisk, kad tiek daug priekaištauju, bet tu elgiesi kaip mulkis.
Jis vėl nieko neatsakė ir ritmingu tempu artinosi upės link. Ėmiau kikenti:
-Žinai, tavo žingsniai, jie muša ritmą ir sukelia tokia melodiją, net skamba ausyse, tuoj prisiminsiu...
-Užsičiaupk!
-“Adamsų Šeimynėlė“...
Tylėjome iki pat Neries. O jau ten prabilo tyla, nereikėjo nė vienam išsižioti. Aš mačiau, ką jis galvojo, jis nematė ką mąstau aš, nes tuo metu skverbiausi į jo mintis. Neištvėręs paklausiau jo ko šis liūdi tokią gražią dieną, jis atsakė, kad esu bukagalvis, kad kvailesnio klausimo nėra girdėjęs ir vėl viskas susitvarkė. Jis paprašė manęs dantų krapštuko, tai buvo bendra kooperacija ir planas, kurio laikėmės susitarę, kad vėl nebruktume burnon cigaretės.
-Vakar labai susipykau su tėvais, -pradėjo jis-iš pradžių su mama, ji ėmė aiškinti, kad esu nevykęs, nes nelankau jokio sporto. Tai dar atrodė pakenčiama, toks ginčas. Aš, žinoma, rėžiau, kad sportas yra nesamonė, tada ir prasidėjo...
-Kas prasidėjo? Tikiuosi tu nepradėjai mėtytis daiktais ir, na žinai kaip būna, dūžta indai...
-Patylėk, kamantinėtojau. Ji ėmė statyti save į giminės valdovo poziciją, nes, girdi, ji raumeningesnė net už mano tėvą ir gali vargša sutvarkyti, jei šis dar skaudins ją mano žodžiais. Tėvas ir sūnus - pjūklas ir dantiniai ašmenys, čia ji taip sakė. Tuomet pradėjau kontrataką, nesėkmę patyriau iškart, man buvo pasakyta, jog ji vyresnė ir neturiu teisės su ja šitaip kalbėt. O aš paklausiau, ar tai labai svarbu, kad ji vyresnė. Žinoma, kad taip, ji išmintingesnė, matė daugiau gyvenimo už mane, aš tik popieriuje gyvenu, tapsiu daugių daugiausia dar viena tėvo avelė. Tada rėžiau, kad mano intelekto koeficientas didesnis. Vėl buvau sutryptas. Bet tu man, žmogau, paaiškink, kas iš mudviejų teisus? Ar mama, teigdama, kad ji vyresnė, ar aš, kurio intelektas pranašesnis? Pasakyk man, drauguži. Regis, tai ginklas prieš ginklą, bet kuris iš jų galingesnis? Tu juk daug matai, tu turi tris akis.
-Tavo.
Jis liko nesusivokęs, bet sužavėtas mano nuosprendžiu. Taip greitai? Nejau taip greitai galima kovą laimėti? Nejaugi Astijus dvyliktame aukšte, o jo mama netgi ne tame pastate? Argi šitaip nutinka, kad sūnus net nesulaukęs dvidešimts vienerių išpuoselėja tokį pranašumą prieš savo motiną? Kur visa tai nuves? Kur čia šuniukas užkastas? Astijus juto dėkingumą, tuomet įtarumą, o jo veidas susivienodėjo su sustingusia, bevėje aplinka, upė tingėjo viską sugadinti, o debesys, rodės, laukė tos akimirkos, kada baigsiu gaudyti kadrą, kada galės vėl raibuliuoti. Sakykit „sūris“! Astijus, neįtaręs, jog netyčiomis nukėlė mane į transą, išspjovė iš burnos dantų krapštuką ir atsisukęs į mane, porą kart bakstelėjo pirštu sau į smilkinį. Vieną akimirką pamaniau, kad jis kuoktelėjo ir dabar šoks skandintis, kaip vienas iš tų genijų, kurie pasiekia žinių ir proto ribą, ir išprotėję, kaip beždžionės, nusigalabija.
-Tikrai? Ar tu tuo tikras? -jis pasikasė barzdelę, lyg žynys, o ne kaip genijus.
Jis Geras. Jo protas geras.
-Nežinau, bet manęs taip pat sportininkai netraukia. O tavo protas, jis geras, man patinka... -linktelėjau galvą jo pusėn.
Tai pralinksmino net jį. Jo protas geras.
-Ji mano mama, kaip ji gali mane traukti? Ką čia statai iš savęs? Tiesiog atsakyk nuoširdžiai į klausimą!
-Atsakysiu, leisk man pagalvoti. O tu pasakok toliau, kas vyko paskui?
Tada jis mane nustebino - ėmė gražiai dainuoti. Apie žalius laukus, kažkokį keliaujantį cirką, dramblys-Feliksas išmoksta kūlio, „... man dar daug iki tavęs, o tu... tai tik sapnai... „. Tai buvo įžanga, tik niekas neplojo, net aš. Jis atemė iš manęs dar vieną krapštuką ir vėl jį išspjovė. Tada išsitraukė tikresnį pakaitalą ir jį prisidegė.
Kvapni silpnavalio valia ir puošnūs dūmai, kur kas nekaltesni ir protingesni už tuos, kurie šįryt kilo aukštai ir iracionaliai. Ir jie taip nekvailiojo ore, nekėlė tokių baisingų grumtynių, kaip tie, kurie panašūs į kirminus, sukilėliai. Verti užuojautos kirminai, bet paukščiams jie gražūs.
-Mes dar turime tavo kaminus, -pratarė jis, kostelėjo ir pravėrė žandikaulį, kaip krosnies dureles, tikriausiai, net pats nejusdamas, -Aš stengsiuos, mes stengsimės. Dirbsime dvidešimt keturias valandas, padarysim kaminus, nors ir iš popieriaus. Aš vėl mesiu rūkymą ir kramtysiu tavo pagalius, kad negaiščiau nė minutėlės.
-Ką čia kalbi, Astijau? -nustėrau išgirdęs nesuprantamą tiesą, -Ką nori man pasakyt? Be to, aš nebenoriu tų kaminų, manau jie prastoki, futuristiniai. Man nepatinka ateitis, ką mes išvis apie ją žinome? Nieko. Smala apvarvėję dangoraižiai, biomechanika, skraidantys „pasatai“, ateiviai ir kaminai. Kaminai ir kaminai, ir tai būsiu sukūręs aš? Nenoriu...
-Aš šiandien naktį praleidau ten, -dūrė pirštu į plieninę budelę, kitoje upės pusėje, prie Karaliaus Mindaugo tilto, -iki vėlyvos nakties ten gavau išlakt, ryža mergiotė vos man neatsidavė, pavogiau piniginę iš tokio bjauraus vyruko ir sulaužiau jam nosį... prieš vagystę. Paskui girtas įkritau į upę ir tą ryžaitę nusitempiau už parankės. Štai dėl ko cigaretė tokia neskani!
Jis plojo cigaretę į šaligatvį, ši porą kartų atsimušė nuo žemės, tuomet ėmė riedėti ir įkrito į vandenį, palikusi išbirėjusio tabako takelį vedantį į prarają. Astijus susiemė už galvos ir kaip išvarytas iš rojaus ėmė bliauti:
-Mane išvarė! Sako nebegrįžk, maitinkis iš savo delnų, turėk sąžinės ir paklusk mums. Mane išauklės, išmes į pasaulį, kaip kokį Adomą ir padarys milionierių, kuris iš pavogtų penkiasdešimt litų prasimanys salą aptvertą platininiais vartais, o marmurinė vila primins dar ne vienam, kad žmogus viską gali, kai reikia. Tėvas dar kvailesnis už motiną, švinaprotis, netapsiu aš turčiumi, nekartosiu tėvo gyvenimo, nebūsiu sumautas vadybininkas. Aš kursiu, mes kursime, jei ne kaminus, tai visą sodą, parką su alaus bravoru, inkilais klevuose, moterų figūromis išlietomis iš vario, ir būtinai apvalius žibintus, ir dar tuos akmeninius berniukus, kurie šlapinasi.
-Astijau, susitaikyk, girdi, susitaikyk su jais. Grįžk namo ir pasikalbėk su jais.
-Ne. Tu nežinai nieko, aš ir pats nebenoriu. Noriu tik tavęs paprašyti, man reikia pas tave pagyvent, kol susitvarkysiu su savimi, labai prašau, kitų tokių draugų neturiu, kurie galėtų šitaip dėl manęs, supranti?
Mane pradėjo glamžyti pyktis, jis taip mane suglamžė, kad išsitiesti sugebėjau tik užrūkęs sušlapusių Astijaus cigarečių. Nežinau iš kur traukiau tokį įžūlumą, bet nesusivaldęs aprėkiau Astijų, kad šis kvailys, neprilaikantis liežuvio kvailys ir kad jis sugadinęs ne tik savo, bet ir kito žmogaus lūkesčius. Šlykščios cigaretės! Tauragietis ima niršti ant savo kaimyno, kam šis tvorą sugriovė, dabar teks dalintis bendrais vyšnios vaisiais, patvorio piktžolėmis, saule, vėju ir gaisru.
Aš ne kaip kaimynas, o kaip piktžolė:
-Negaliu leisti tau pas mane apsistot, tikrai, nėra ten vienos. Tu... ir aš... mama pagalvos, kad mes gėjai, juk dabar taip madinga galvoti. Negaliu priimti tavęs, kai tu atėmei iš manęs... aš galvojau, kad mes draugai, kad man padedi. Šlykščios cigaretės!
-Negaliu patikėti! -išspjovė iš burnos dar vieną cigaretę, -Tu, bjaurus š... šlykštus... aš viską perpratau, aš... dabar man aišku. Velniop tavo šūdiną meną, tuos sumautus kaminus ir tą sodą velniop, nors ne tu jį sugalvojai, velniop tuos myžančius berniukus! Tu madistas, žurnalistas be fotoaparato, bjauri vyriška kekšės versija, žigolo meno pasaulyje. Gerai, kad mes ne žydri, kaip tavo mama galvoja, nežinia kas būtų buvę.
Supilti patys negražiausi tos dienos žodžiai, dar labiau suglamžė mane ir nugalėjo mano pyktį. Sąžinė, kaip ji čia pateko? Bet man jos nereikia, ims skaudėti.
-Tu nesupranti...
-Nesuprantu? Nori geros minties? Nusifotografuok save ir visi vadybininkai suskris pažiūrėti į naująją Gojos karikatūrą. Tu šlykštus, tu net ne reprodukcija, o...
Jis pakilo ir nuėjo skubiu žingsniu, kažką bambėdamas panosėje, tik supratau, kad jis pyksta ir dėl ko pyksta, o buvo dėl ko... Nesamonė...
Grįžtu į Fabijoniškes, surasiu ką fotografuoti ir ten. Degantys konteineriai, padaužos iš visų šimtmečių, nepakitę ir nereikalingi. Arba iškepsiu didelę picą ir ją nufotografuosiu, kad keltų apetitą ir žiūrint į ją rankos dirbtų našiau. Arba tuos stiklainius rūsyje. Žiurkių pipirai, dulkės, džiova. Duokit man džiovą, po perkūnkirčiais, džiovą! Tuomet mano paveikslėliai ims kalbėti net ir už mane. Džiova jau pagydoma. Galėčiau pasirgti iki tol, kol nukeliausiu į Paryžių, mano negatyvais išklotais keliais.
Išgelbėkit! Visai nenaudingą kairės rankos mažylį pasiimkit ir pasakykit, kad netekau jo Irako kare. Bet vistiek fotografuoju! Galiu apkurst, busiu kurčias čigonas, jei prireiks. Vanduo tualete nenusileidžia, aš greitai kamerą... pykšt! Štai galiu pabūti žymiu sąmokslo teorijos žurnalistu, šlykčiu žurnalistu be fotoaparato, apgaviku - biblijos niekintoju ir pykšt!.. Degantis krūmas - degantis konteineris, vanduo virsta krauju ir atvirkščiai, Egipto „burtininkai“... Aš pasiduodu...
Grįžtu į savo kiemą - ten, kur viską pradėjau, visas klajones, visai kaip toj amerikiečių liaudies dainoje, apie amžinų rūpesčių žmogų, tik aš turėjau draugą, kuris man padėjo, o tas apdainuotas rūpestėlis neturėjo. Palauk, Astijau, tu dar nė neįtari, kad tavęs atsiprašysiu. Kur gi tu nuėjai?