Mūsų jausmai - žiurkių nuograužos,
Suplėkusių knygų puslapių,
Skaitytų garsiai ir pusbalsiu,
Kopijos;
Geismai siekti to, ko negalima,
Apsimestiniai sielos valymai
Ir pagunda kartot „banalybė“.
O šiandien dangus juodai baltas
Ir kieti jo pūkai į pakaušį stuksena.
Gaila, kad ne genius vilioja
Riebus ir vienišas kirminas...
Gražios Prozerpinos mintys, ir su jomis sutinku. Man kūrinys patiko, visas:)
Prasmė čia tikrai yra, tik nuo kiekvieno priklauso ra nori ją matyti.
Banaliai... Taip galima vadinti viską, absoliučiai VISKĄ, ir dabartiniai kūrinai, dabartiniai kūrėjai irgi taps banalybėm. Suprimityvint galima viską, nedraudžiama ir niekint, bet ar tam liūne neprasmengama?
šito teksto nepavadinčiau banaliu. ir tą pagundą kartot "banalybė" interpretuočiau kiek kitaip. kartais santykiai aplimpa banalybe, rutina, monotonija. už banalybės iš esmės slepiasi netikrumas - kuo dažniau kartoji "myliu", "meilė" ir visokius štampus, tuo mažiau tie žodžiai reiškia. ir tuomet imi ir suabejoji, ar vis dar tikras ryšys tarp dviejų žmonių? ar apskritai jis buvo tikras? kita vertus, ar tai ne pagunda viską metus ieškoti lūpų, kurių tariamos klišės dar neskambės kaip banalybė. na, žodžiu, man eilėraštis kalba apie visa tai, apie ryšio tarp dviejų žmonių įvairiapusiškumą.