Apdovanotasis mira ir smilkalais

Berniukas dykumoje, vienas, einantis. Kojos žaizdotos, veidas nugairintas. Per kopas aukštyn, žemyn. Saulė kaitina, vėjas pusto smėlį. Į akis, į nuogas kojas, į plaukus. Basos pėdos. Greit užpustomi pėdsakai, vingiuotas ėjimas dieną, antrą, trečią, ketvirtą, penktą, šeštą, devintą. Vanduo troškuliui malšinti ir figos alkiui. Tvirtos kojos, šviesios, primerktos akys. Kažkada blyški oda. Sparčiai žengia, nekrypuoja. Nedaug pavargęs. Apkūnus. Nakčiai įsikuria krūmokšniuose. Išvaiko gyvatyną. Padega šakeles, šildosi rankas. Dešimt dienų ir naktų. Dar triskart tiek, jei eita tiesiai. Krepšelis po galva miegant. Peilis rankoje miegant. Pavojingas, sergantis. Rytas troškus, vandens dar negalima - malda ir eiti.

Dar vienas berniukas dykumoje, vienas, einantis. Kojos žaizdotos, veidas nugairintas. Du šimtai dienų. Peilis rankoje miegant. Malda ir eiti.

Dvi dykumos, du berniukai, vienas tikslas. Kenčia, eina. Jiems liepė, jie dėl to gyvi. Dėl to jie kvėpuoja, dėl to turi savo kūną ir jei reikalinga turės tėvus ir istoriją. Buvo trečiasis. Jis ėjo dvidešimt dienų. Jo nebėra, nes taip reikalinga. Jis buvo kitoks nei tiedu, todėl neturi pavidalo. Tik mažas. Jie visi turi savo dievą, kuris kalba ir jie yra. Dievas kalba - jie turi tikslą. Dievas kalba - jie jaučia ir mąsto. Jaučia ir mąsto tai, ką dievas kalba. Jie mano siekiantys savo tikslo, nes taip kalba dievas. Jie mąsto save ir savo laisvę. Jei leidžiama, jie mąsto santykį su dievu. Viešpats sako, kad tai sapnas ir jie dingsta ryte. Jie atšaukiami, jų niekad nebuvo. Dievas sako, jog trečias berniukas buvo antrojo sapnas. Antrasis berniukas tampa dievo apsireiškimu. Pirmasis berniukas sugalvojo antrąjį berniuką. Jis valdo antrąjį. Pirmasis kalba ir antrasis yra. Matas yra krikščionių viešpats, jis kalba ir Dievas yra. Pradžioje buvo žodis. Berniukas dykumoje gali iškasti šulinį. Keliais žodžiais. Ir negali iš jo atsigerti. Dievas kuria. Stebi. Kūrėjas nedalyvauja savo spektaklyje. Personažas dievas gali būti jame, bet niekada jis pats. Dievas nėra teisingas ir išmintingas. Visi herojai kenčia. Berniukai eina dykuma. Jei istorijai reikia, jie eis amžinai. Metų metus, verkdami, vieniši, beviltiški. Jei istorijai reikia. Istorija, kurioje visi laimingi. Vienas dievas iš tūkstančio taip kalba. Dievai perpasakoja marą, kad pasakytų, ką jie mąsto. Dievas gailestingas, jei berniukas išeis iš dykumos gyvas, taip ir nesupratęs, kodėl jis taip kankinosi. Jei istorija palikta interpretacijai, kas atsitinka tuomet? Jei pasakyta, berniukas liko dykumoje amžinai - jis gyvas ar mirė? Kas nusprendžia tai? Literatūrologai, dažniausiai.