Dienotvarkė

Tie sapnai ją kankino jau pusmetį. Lyg kas būtų užsakęs – lygiai kas antrą naktį. Ji vis regi: stovi viena Ji ant sidabrinės spalvos, apledėjusio, tarytum krištolinio, pėsčiųjų tilto. Jis blankiai apšviestas, bet spindesys toks stiprus, kad kartkartėm užkliudo ir, rodos, įpjauna Jos akis, srūvančias karštomis ašaromis, kurios ant skruostų virsta mažyčiais ledo gabaliukais ir krenta, įsminga tiesiai į širdį. Sninga taip, jog, rodos, tai būtų ne snaigės, o nuo debesies atitrūkę jo gabalėliai – masyvūs, sunkūs, žudantys. Viskas, ką Ji daro tame sapne, tai tik stovi ir ilgesingai žiūri į tolį. Ten, kur po Jos kojomis skuba traukiniai. O tos beširdės snaigės vis daužo Jai širdį... Vienas traukinys paskelbia apie pajudėjimą ir tada sapnas nutrūksta... Prabusdavo kas antrą rytą Ji vis taip pat – kankinama tų pačių klausimų. Kodėl Ji ten stovi? Ko laukia, ar kas ją ten paliko? Kodėl Jai skauda ir kodėl ašaros šitaip nesulaikomai srūva..? Viena buvo aišku – tie sapnai ją varė iš proto tol, kol Ji prie jų nepriprato.
    Nepaisydama tų keistų sapnų, Ji jautė, kad Likimas Jai yra paruošęs dovaną ir tas jausmas įkvėpė gyvenimo džiaugsmo.
    Gyvenimas ėjo įprasta vaga: namai - darbas, darbas – namai. Savaitgalis - minimalus poilsis. Namai – darbas, darbas – namai. Nebuvo nė minutės laisvos, ką jau kalbėti apie mintis, kad galėtų prasiblaškyti, pasižmonėti. Aplinkinių teigimu, Ji visa buvo atsidavusi jam – savo darbui. Nežinia, kiek laiko Ji būtų taip gyvenusi, jei ne atostogos.
    Ji nemėgo netikėtumų, manė, kad gyvenime be plano niekas negali vykti, todėl pati buvo susiplanavusi kiekvieną atostogų dieną. Pirmoji, antroji ir trečioji dienos – miego terapija išvargusiam kūnui. Taip ilgai, saldžiai ir nerūpestingai Ji dar niekada nėra miegojusi! Sapnai, kankinę Ją visą pusmetį, Jos nebeaplankė. Ketvirtąją dieną Ji nusprendė paskirti seniai matytiems ir, gerai pagalvojus, išsiilgtiems žmonėms. Taigi, Jinai pasiėmė senąją savo užrašų knygelę, nuvalė nuo jos storą ir tirštą dulkių sluoksnį, ir susirado geriausių draugų numerius. Draugų. Nes draugių Ji beveik neturėjo. Nežinia dėl ko, bet nervingai drebančiom rankom, Ji pradėjo rinkti pirmąjį numerį. Surinko. Paspaudė mygtuką. Signalas geras. Jau kviečia. Kviečia... Ji pati to nesitikėjo. Galvojo, kad po šitiek laiko numeris tikrai bus pasikeitęs. Staiga, kitame ragelio gale, pasigirdo švelnus vyriškas balsas, kuris pasidarė dar švelnesnis, sužinojęs skambintojo vardą. Keletas laimės šūksnių, šiltų žodžių, ir jie jau susitarė susitikti. Šiltas balsas patikino, kad šiandien pat jie susitiks. Jos veidą papuošė pati nuoširdžiausia ir šilčiausia šypsena. Taip gerai Ji seniai nesijautė. Vėl užrašų knygelė Jos rankose, vėl naujas, išsiilgto žmogaus numeris, vėl spaudžiami mygtukai, tik šį kartą rankos nebedreba – Ji jau drąsi. Dar vienas pasisekęs skambutis, dar platesnė šypsena. Ir taip dar kelis kartus. Pamažu Ji surinko visus.
    Vakaro laukė kaip stebuklo. Puošėsi, ruošėsi, gražinosi. Širdis kažko nerimastingai drebėjo. Šypsena nedingo visą dieną. Pagaliau vakaras! Tris kartus perskaitė gautą žinutę apie susitikimo vietą ir laiką, kad įsitikintų, ar tikrai nevėluoja ir ar tikrai atvyko ten, kur reikia. Jaudulys vėl perbėgo rankomis – jos vėl nervingai drebėjo. Kojos apsunko, balsas virpėjo, užsikirto, rodės, kad niekada nebegalės prakalbėti, per nugarą nubėgo šiurpuliai – taip seniai Ji nematė draugų, taip seniai Ji nejautė jų dėmesio ir nejuokavo, sėdėdama šalia, nejautė jų, taip mylimų ir brangių, artumo. Per seniai... Nuo visko atprato, viską pamiršo. Jautės taip, lyg pirmą kartą eitų į pokalbį dėl darbo. Štai tos duris, kurios skiria Ją ir Jos draugus. Galvoje Jai tūkstančiai klausimų, abejonių, baimių. Nė pati nesuprato, kur visos jos dingo, vos pajutus švelnų tvirtos vyriškos rankos prisilietimą prie Jos gležno, baugščiai sutraukto  peties. Krūptelėjo, atsisuko, o ten, už Jos stovėjo vienas jų – Jos mylimiausių. Šiltas apsikabinimas ir meilus: „Pasiilgau, be proto! “ Ją  padrąsino dar labiau, tiksliau, dabar Ji jau nieko nebebijojo. Abu plačiai pravėrė duris ir išvydo visus kitus laukiančius jų – tik jie dar nebuvo atvykę. Ji svaigo nuo visko: apsikabinimų, draugiškų, ilgesio kupinų prisilietimų, atsiminimų iš bendros praeities, pokalbių apie dabartinį gyvenimą, didžiulio dėmesio srauto savo atžvilgiu ir beprotiškai mielo, paprasto ir šilto bendravimo su Savo žmonėmis. Taip, Ji jautė, kad šie žmonės yra Jos sielos giminės, Jos broliai, neatsiejama Jos gyvenimo dalis, kurią Ji pati, savu noru buvo atplėšusi nuo savęs, bet visa tai tik dėl taip susiklosčiusio gyvenimo... Tačiau tai nebuvo vienintelis jausmas, kurį Ji pajuto tą vakarą. Iš visų, ten susirinkusių, labiausiai į širdį Jai įkrito vienas, seniau neišsipildžiusia meilės fantazija tapęs, draugas. Ji savo širdyje vėl pajuto virptelėjimą, kai Jis Ją apkabino, tai buvo daug stipresnis jausmas, nei apkabinus kitiems... Nepaisant jausmų gausos ir sumišimo, visi norėjo, kad vakaras niekada nesibaigtų (taip visiems buvo gera vėl kartu!), jie būtų daug atidavę, kad šitaip nerūpestingai besišnekučiuodami jie galėtų praleisti čia marias laiko. Tačiau, gyvenimas eilinį kartą ėmė viršų ir, laikrodžiui išmušus jau ankstyvą kitos dienos rytą, seniems, geriems draugams vėl teko išsiskirti, tačiau visi prisižadėjo, kad šį kartą – trumpam. Atsisveikino šiltais apsikabinimais ir kiekvienas vėl grįžo į savo gyvenimus.
        Visi grįžo į įprastą gyvenimo ritmą, tik ne Ji. Grįžusi namo Ji negalėjo užmigti... Jautėsi kaip beprotė – širdis plakė stipriai, rankos, kojos virpėjo, bet ne iš baimės, o iš džiaugsmo! Akys pilnos ašarų, galvoje tūkstančiai, ne, milijonai minčių! Sumišimas ėmė viršų. Ji blaškėsi po namus, nerasdama sau vietos. Per kūną lakstė šiurpuliai. Didžioji dalis minčių sukosi apie Jį. Kiekviena nauja mintis apie Jį, sukeldavo naują virpulių bangą Jos kūne. „Negi jausmai Jam vis dar gyvi? “ „Nejaugi po tiek metų, aš Jam kažką jaučiu...? “ Tokie klausimai Jai nedavė ramybės labiausiai. „O kaip jaučiasi Jis? “ Abejonės Ją žudė. Visą šitą absurdišką Jos minčių sumaištį nutraukė skambutis. Jai nebuvo ūpo su kuo nors kalbėti. Tuščiu žvilgsniu Ji lydėjo praeivius gatvėje. Skambutis nenutilo. Jo tonas, nors ir mėgstamiausia Jos daina, pradėjo erzinti, net pykdyti. Neišlaikiusi Ji atsiliepė. Tačiau nespėjo. Tai ją suerzino dar labiau. Numetė telefoną į toliausią kampą. Ne, šiandien Ji tikrai su niekuo nekalbės. Per daug sumaišties Jos mintyse dabar, kad galėtų kam nors atsakinėti į bereikšmius klausimus, klausytis kvailų kalbų. Atsistojo vėl prieš langą ir vėl, tuščiomis, nieko nematančiomis akimis, stebėjo praeivius ir mąstė apie praėjusį vakarą. Telefonas vėl pradėjo įkyriai skambėti. Nusprendė, kad jeigu atsilieps ir maloniai (žinoma, apsimestinai maloniai) pasakys, kad dabar kalbėti negali, skambinantysis ją paliks ramybėje. Atsiliepė šaltu, abejingu „alio“, tačiau Ji negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo kitame ragelio gale... Jis! Tai Jis skambina! Rodės, kad širdis iššoks iš krūtinės. Taip maloniai Jis su Ja šnekėjosi, Ji negalėjo tuo patikėti... Taip jie prakalbėjo gal porą valandų. Kalbėjo apie viską ir kartu apie nieką. Nieko svarbaus ar ypatingai rimto, tačiau kiekvienas Jo žodis krito Jai tiesiai į širdį ir glostė ją.
      Taip prabėgo penktoji Jos atostogų diena, kuriai, tiesą sakant, Ji nebuvo paruošusi jokio plano.
      Šeštąją dieną Ji nusprendė praleisti skaitydama. Taip seniai Ji rankoje nelaikė knygos (o juk taip mėgsta skaityti!). Skaitydama vis pagalvodavo apie Jį, jų šiltą ir itin jaukų pokalbį. Po tokių minčių kažkas tarsi perbraukdavo pluksna jai per pilvą – toks tas jausmas tada jai pasirodė. Nuvydama visas mintis šalin, bandė susikaupti skaitymui. Tačiau ir vėl nelauktas skambutis, tik šį kartą ne į telefoną, o į duris. Nustebo. Pagal planą, šiandien Ji nelaukė jokių svečių. Nesiskubindama atsikėlė nuo lovos ir atidarė duris.
  Planas žlugo. Dienotvarkė nebebuvo įvykdyta. Kasdien Ji sulaukdavo skambučio, į telefoną ar duris, tai visai nesvarbu, kuris sujaukdavo visus iki tol paruoštus dienos darbus. Dėl visko kaltas buvo Jis ir kiti draugai. Bet Ji dėl to visai nepyko. Priešingai, destrukcija jos gyvenime jau seniai buvo reikalinga, buvo reikalingi kardinalūs pokyčiai, nes visą laiką gyventi vienumoje, tyloje ir ramybėje, tai ne gyvenimas jaunam, linksmam ir energingam žmogui. Ji pasidavė šiam žaidimui su malonumu. Žinoma, šį malonumą dar labiau padidino ir kasdienis Jo buvimas šalia, Jo skambučiai, balsas, rankos, kvepalai, dėmesys... Visa tai jai teikė džiaugsmo ir laimės pojūtį.
  Iš šio jų dviejų žaidimo Ji nesitikėjo nieko rimto. Pirmiausia dėl to, kad savyje Ji nematė nieko gražaus, ypatingo ar kažko tokio, kas galėtų patraukti, sužavėti vyrą, o ypač tokį vyrą kaip Jis. Ji niekada nemanė, kad kokiam nors vyrui galėtų sukelti kitokius jausmus, nei draugiškumas ar paprasta, draugiška, platoniška meilė. Niekad nemanė, kad kažkas galėtų ją laikyti simpatijos (ką jau kalbėti apie tikrąją meilę) objektu. Apie aistros įžiebimą vyrui, varymą jį iš proto savo grožiu, figūra, bendravimu Ji nė nesvajojo. Visa tai Jai atrodė nepasiekiama, nerealu, neįmanoma. Todėl tolimesni įvykiai, švelniai tariant, Ją pribloškė. Tai buvo eilinis, jau įprastu reiškiniu tapęs, jų, visų draugų, vakaras, praleistas kartu. Jis vežė Ją namo. Jie pasiliko dviese. Širdis jau nebeplakė – ji trankėsi. Visą kūną išpylė šaltas prakaitas – jausmas buvo toks, lyg lašiukais padengtas kiekvienas kūno lopinėlis, panašiai taip, kaip vasaros rytą rasa padengia žolę. Ji jaudinosi. Vieni sėdėjo mašinoje taip arti vienas kito... Tokia padėtis gniaužė Jai kvapą, pasidarė sunku kvėpuoti. Nors buvo žvarbus oras, Ji paprašė pradaryti langą. Jis sutiko. Susijaudinimas perbėgo ir Jo veidu. Jau namai. Jis sustojo, užgesino variklį. Buvo aišku, kad dar nenori išsiskirti. Ji taip pat niekur neskubėjo. Abu užplūdo aistra.
    Ji net neatsimena, kiek laiko praleido mašinoje. Laikas, tiesą sakant, Jai mažiausiai rūpėjo, nes vienintelis dalykas, apie ką dabar Ji sugebėjo galvoti, tai buvo tik Jis. Po šio vakaro Ji pradėjo tikėti savimi, tikėti Juo, tikėti susižavėjimu, meile, aistra. Ji pradėjo tikėti, kad nuo šiol nebebus jokių „aš“ ar „jis“. Nuo šio jie bus vienu tvariniu, nauja jėga, vienu kūnu, viena siela, viena širdim... Nuo šiol jie nebebus  atskirai, nuo šiol egzistuos tik vienas, tvirtas ir neišskiriamas „mes“. Ji pradėjo šventai tikėti, kad niekas, absoliučiai niekas šiame pasaulyje, joks nesusipratimas, negalėtų pakeisti šios situacijos, jų būsenos, niekas negalėtų nutraukti tos laimės, kurią dabar Ji jaučia. Rankose laikytas puodelis staiga išslydo iš rankų. „Šukės juk laimę neša“, - pagalvojo Ji. O svarbiausia buvo tai, kad Ji žinojo, kad tas jausmas visiškai abipusis. Jiems nereikėjo žodžių, kad tai suprastų. Abipusis jausmas sklandė ore, jis buvo jaučiamas ne tik širdimi, bet visu kūnu. Jiems būnant kartu, tą jausmą galėjai užuosti, pajausti oda. Jis lietė, glostė ir kuteno odą – juk kaskart jiems būnant kartu, tiek Jos, tiek Jo oda pašiurpdavo, per rankas perbėgdavo šiurpas, o tos išdavikės akys pasakydavo viską, ko neišdrįsdavo išduoti lūpos.
    Ji jautėsi laiminga. Laiminga gal net per silpnai pasakyta. Ji jautėsi pakylėtai. Jis Jai užaugino sparnus. Skraidžiojo Ji, nebe vaikščiojo. Kad ir kur bebūtų, ką bedarytų galvoje, širdyje ir visame kūne jautė tik Jį. Daug bendravo, dažnai susitikdavo, negalėdami susitikti kalbėdavo telefonu. Tokios laimingos Jos žmonės dar nebuvo matę. Ji vis sulaukdavo komplimentų iš aplinkinių, kurie, neįpratę prie Jos šypsenos, nuolat ją girdavo. Ji suprato, kad nuojauta neapgavo – Ji gavo dovaną iš likimo. Pačią geriausią dovaną pasaulyje! Geresnės Ji nė nebūtų įsivaizdavusi. Tą dovaną Ji prilygino stebuklui. Ji tikėjo, kad stebuklų šiame pasaulyje tikrai būna. Bet Ji šio stebuklo  nusipelnė – šitiek metų, diena iš dienos, slinkos Jos gyvenimas liūdnas, nuobodus, kupinas vien tik blogų emocijų, įvairių negandų ir begalinio skausmo... Bet dabar visi tie dalykai praeityje, nes jie rado vienas kitą – likimas atliko savo misiją ir prirideno vieną prie kitos dvi vieno obuolio puses. Niekas Jai neberūpėjo, jeigu tai nebuvo susiję su Juo. Ji vadino Jį savo saule, savo gelbėtoju, angelu. Brangino ir analizavo kiekvieną Jo pasakytą žodį, į Jos pusę nukreiptą žvilgsnį. Galėjo be jokių kliūčių atkartoti kiekvieną Jo žodį, pasakytą paskutinio susitikimo ar pokalbio telefonu, metu. Atpasakoti kiekvieną veido mimiką, rankos mostą. Žinojo kiekvieną mėgstamiausią Jo dainą, susižinojo pomėgius, domėjosi Juo, buvo pasiryžusi padaryti viską, kad tik Jam būtų geriau – toks svarbus ir be galo brangus Jai buvo Jos saulė.
    Atostogų planavimą Ji visai pamiršo. O jos nenumaldomai ėjo į pabaigą. Vienas paskutinių vakarų. Pilnatis virš jų galvų švietė itin ryškiai, net bauginančiai. Jos atspindys beveik visiškai ledo sukaustytoje upėje, kurios pakrante jiedu žygiavo klubo link, tarytum šaipėsi iš Jos. Bet Ji to nepastebėjo. Juk taip gera buvo eiti įsikibus savo saulei į parankę, klausytis, ką Jis šnabžda Jai į ausį. Kad ir abstrakčius dalykus, visai ne tai, ką Ji norėtų girdėti, bet visi žodžiai iš Jo lūpų Jai skabėjo kaip Mocarto muzika klasikos mylėtojui ar pirmieji ištarti vaiko žodžiai rūpestingai motinai. Ji prižadėjo sau, kad po šio vakaro ne tik Jos akys skelbs meilę, bet ir lūpos pagaliau išdrįs apie tai prisipažinti. Jai negalėjo sutrukdyti niekas.
Klube buvo gausu jų pažįstamų ir draugų. Niekas nežinojo, kad „aš“ ir „jis“ jau tapo vienu, neišskiriamu „mes“. Niekas ir neturėjo to žinoti. Nebyliai susitarė tai pasilaikyti išskirtinai tik sau. Todėl ir klube jie nedemonstravo savo jausmų. Keletas paslapčia juos sujungusių bučinių dar labiau uždegė Ją prabilti apie jausmus, tačiau drovumas vis dar valdė ir kaustė Jos lūpas. Suprato, kad nieko nebus. Ji žinojo, kad atpalaiduoti ir išvaduoti Jos lūpas gali tik alkoholis. Nedaug jo reikia nepratusiam. Ji to nežinojo. 
    Atsisveikino ypatingai šaltai, net abejingai. Jis iškvietė Jai taksi. Įsodino ir nė nepalydėjo akimis, nė nepakėlė rankos atsisveikindamas. Ji taip ir negavo progos Jam prisipažinti... Važiuodama namo, savo apgirtusiomis akimis Ji matė vis taip pat ryškiai šviečiančią pilnatį, kuri iš Jos tebesišaipė. Nuo šalčio, kuris tą naktį negailestingai kaustė žemę ir gniaužė kvapą, žvaigždės mirgėjo dar labiau. Staiga, pratrūko dangus, pasipylė snaigės.
    Rytas buvo itin niūrus – dangus apsiblausęs, nuo sniego gausos jis maišėsi su žeme. Saulės nematyti. Dangus tuščias. Pakilusi iš lovos, atitraukė užuolaidas. Sėdėjo taip priešais langą visą dieną, kaip kokio išganymo laukdama pasirodančios saulės ir rankoje gniauždama telefoną. Nė viena iš saulių taip ir neapsireiškė... Akys tarsi stiklinės, tuščios... Rodės, jog nieko jose nebeliko, nes viskas išriedėjo kartu su ašaromis, kurių Ji nebevaldė... Ir taip vieną, antrą, trečią dieną... Nepakildama nuo kėdės laukė apreiškimo, dar vieno stebuklo. Ji tikėjo stebuklais, bet žinojo, kad stebuklai du kartus niekada nesikartoja... Darbas Jai visiškai neberūpėjo. Be Jo šiame pasaulyje Jai niekas nebeturėjo prasmės. Vadinas Jos gyvenimas neteko prasmės po to nelemto vakaro. Ji bandė Jo ieškoti, bet Jis nesileido randamas. Siuntė žinutes, kuriose išliejo visą savo širdį, tačiau jokio atsako. Jokios prasmės. Ji suprato, kad reikia susitikti. Ji vis dar tikėjo, kad gali viską pakeisti vienu prisilietimu, žvilgsniu, bučiniu... Ji netikėjo, kad viskas, kas juos taip tvirtai rišo vieną prie kito, nutrūko dėl menkiausio nesusipratimo. Ji kaltino tik save. Pamažu kaltės jausmas virto neapykanta pačiai sau. Taip pragyvenusi savaitę, nusprendė Jį susirasti. Ji žinojo viską: kur Jis lankosi, kuriuo keliu ir laiku eina iš darbo. Taip puikiai Ji pažinojo savo saulę...
    Ji laukė Jo ant tilto, kuriuo Jis keliauja namo iš darbo. Ji žinojo, kad Jis visada sustoja valandėlei ir susimąstęs žvelgia nuo tilto žemyn arba į tolį. Taip Jis atsipalaiduodavo, nusiramindavo. Viską Ji žinojo, todėl ir laukė. Sniegas nenustojo kritęs visą laiką nuo to nelemto vakaro. Ji nerimastingai stovėjo ant tilto, gniauždama nuo šalčio rankas, ir neatitraukė akių nuo laiptų, kuriais Jis turėjo pakilti ant tilto. Štai, Ji mato judantį šešėlį. Jis vis didėja. Tai Jis. Ji pažino eiseną, rankų mostus, atodusius. Jie susitiko. Jis atrodė sutrikęs. Ji pradėjo teisintis, bandė apkabinti, prisiliesti, pabučiuoti... Jis nustūmė Ją šalin.
    Stovi viena Ji dabar ant sidabrinės spalvos, apledėjusio, tarytum krištolinio, tilto. To tilto, kuriuo Jis kasdien vaikšto. Tiltas blankiai apšviestas, bet spindesys toks stiprus, kad kartkartėm užkliudo ir, rodos, įpjauna Jos akis, srūvančias karštomis ašaromis, kurios ant skruostų virsta mažyčiais ledo gabaliukais ir krenta, įsminga tiesiai į širdį. Snigti nenustojo nuo to nelemto vakaro... Sninga taip, jog, rodos, tai būtų ne snaigės, o nuo debesies atitrūkę jo gabalėliai – masyvūs, sunkūs, žudantys. Viskas, ką Ji daro, tai tik stovi ir ilgesingai žiūri į tolį. Akys tuščios, bejausmės, veide jokių emocijų, tik ašaros. Ji stovi ten, kur po Jos kojomis skuba traukiniai. O tos beširdės snaigės vis daužo Jai širdį... Vienas traukinys paskelbia apie pajudėjimą... Ji krenta. Nors Jis ir buvo suteikęs Jai sparnus, bet ką tik pats juos ir atėmė...
    Pirmą kartą Ji pati, savu noru, padarė kažką spontaniško, neįrašyto Jos dienotvarkėje. Ir paskutinį...