Rašyk
Eilės (74201)
Fantastika (2201)
Esė (1500)
Proza (10535)
Vaikams (2509)
Slam (49)
English (1133)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Lengvas vakaro skaitaliukas

Į Smiltą atėjo pavasaris, o su juo – tirpstantis sniegas ir liūtys. Jūra primena milžinišką užsikimšusią kriauklę, galvojau ryte rieškučiomis semdamas ledinį vandenį ir šlakstydamas juo mieguistą veidą. Potvynis pasiglemžė krantinę, paplūdimį, artimiausius namukus. Tokios stichijos seniai nebuvau matęs. Bangos kaip piktos raganos mosavo purvinomis dumbluotomis rankomis miesteliui per šonus. Jos saugojo, kad niekas nemėgintų atkimšti tvinstančios prausyklės. Artimiausios gatvės virto upėmis, kuriose žmonės plaukiojo valtimis arba braidžiojo su guminiais batais.

Tačiau prabėgo kelios savaitės ir lietūs nustojo. Nors naujos upės vis dar tekėjo, po kurio laiko ir jos pamažu ėmė sekti. Kažkas ištraukė kamštį, o tai reiškė, kad Smiltoje, kaip ir kiekvieną pavasarį, vėl prasidėjo statybos. Tais metais turėjome pastatyti septynis naujus namukus, taip pat išvalyti šiukšles iš apsemtų gatvelių ir pradėti kurti parką nedidelėje pušų giraitėje, esančioje dešiniau nuo Žaliųjų kalvų.

Kiekvienas gyventojas padėjo kaip galėdamas. Aš, Gundė, Malvina ir Raigardas (sesuo ir brolis, kuriuos pamenu iš pagalvių mūšių, nors artimiau nebendravom) buvom dažytojais. Darbo užteko pakankamai, nes perdažyti reikėjo ir kai kuriuos senesnius namukus (visi smiltiečiai galėjo pasirinkti arba bordo, arba baltą spalvas), taip pat suoliukus ir dar daug kitų dalykų, kurie puošė miestelį.

Tądien dažėm gėlininko Roberto namą. Vilkėjom žaliais kombinezonais, rankose turėjom po volelį.

– Kaip manot, kodėl gėlininkas pasirinko baltą spalvą? – paklausė Raigardas išsigandusiomis akimis. Tokios jau jos buvo. Be kita ko, dažytojas pasižymėjo ūgiu, lieknumu ir poilgiais šviesiais plaukais. Didžiąją jo veido dalį dengė geltonpūkiška barzda.

– Gal kad prie gėlių labiau tinka, – nerūpestingai atkirtau, nesustodamas dažyti.

– Panašu, kad Robertas labiausiai mėgsta smiltes – jų kone pilnas sodas, – pastebėjo Gundė.

– Jos juk savotiškas miestelio simbolis, ar ne? – atsakiau ir nusišypsojau pašnekovei. Ši buvo išsitepliojusi labiausiai iš visų, tad negalėdamas susilaikyti prunkštelėjau.

Tada pajutau, kad į mane pilkomis akimis žiūri Malvina. Ji taip pat buvo šviesiaplaukė, o šiaip jau sportiška vidutinio ūgio mergina su juokingai strazdanota nosimi. Apskritai Smiltoje šviesiaplaukių buvo nedaug. Gal dėl to Malvina ir Raigardas visuomet kartu striksėdavo gatvelėmis kaip du viščiukai.

– Ei, tik pažiūrėkit! – staiga suriko Malvina. Visi apsigręžėm jos ištiesto smiliaus kryptimi. – Panašu į hipišką autobusiuką!

Ir iš tiesų tarp gėlių šiltnamio ir nedidelės vyšnaitės slėpėsi mažas autobusiukas (priminė vieną iš tų žaislinių, su kuriais žaisdavau būdamas mažas), anksčiau nė vienas iš mūsų nebuvom jo matę. Tikriausiai nereikia nė sakyti, kad buvom išlandžioję kiekvieną Smiltos kampelį ir savo galvose nešiojomės po nedidelį, bet iki mirksnio tikslų žemėlapiuką (ledų automatas Pajūrio gatvėje prie penkto suoliuko aprašinėtomis kojomis, vaiduoklių namas prie medinės bažnyčios priešais kepyklėlę, batų medis kairiajame giraitės prie Žaliųjų kalvų krašte, tenai veda nuorodos, prasidedančios už trijų šimtų žingsnių nuo papėdės...)

Autobusiukas priminė akiniuotą senuką: trys iš keturių padangų susmigusios į dirvą, stogas įlinkęs, priekiniame stikle išeižėjusi žvaigždė. Korpusas spalvotas, tačiau dažai nusilupę, vietomis matyti rūdys.

– Ar jūs galvojat tą patį, ką ir aš? – paklausiau kolegų.

– Robertas kažkada buvo hipis? – šovė Malvina.

– Štai kodėl jis augina tiek daug aguonų? – pridėjo Raigardas.

– Ne! – pyktelėjau. – Manau, turėtume perdažyti autobusiuką. Galbūt už tai mums net leistų kartais juo pavažinėti.

Mačiau, kaip Gundė linktelėjo, o ir anie du nieko neatsakė, tad beliko pradėti darbą. Raigardas pirmiausia perpiešė automobiliuko dizainą ant popieriaus. Nemaniau, kad jis toks kruopštus ir gabus vaikinas. Piešinį nubraižė stebinančiai tiksliai, o vietas, kurių nebuvo galima įžiūrėti, kuo puikiausiai papildė. Tada nušveitėm senus dažus ir ėmėmės dažymo. Kai baigėm, besileidžianti saulė pasisuko tam tikru kampu ir atrodė, kad ji įsitaiso ant galinės sėdynės ir tirpsta iš smagumo. Nosis kirbino dažų kvapas. Malvina čiaudėjo daugiausiai, tad pralaimėjo mums imbierinių sausainių dėžutę. Mano mintyse šitas autobusiukas buvo miniatiūrinis ir važinėjo smėlio tuneliais, vežė žmones į smėlio vilas ir sustodavo smėlio stotelėse.

Šitaip nepastebėjau, kaip šalia atsirado gėlininkas. Tačiau jo akys krypo į autobusiuko pusę.

– Jūs... Jūs... – vapėjo savininkas, nevalingai praleisdamas žodžius. Matėsi, kad bando sulaikyti ašarų pliūpsnį. – Nežinau, ... atsidėkoti. Vis neprisiruošdavau ... pasirūpinti, o jis man toks brangus... Jei galėčiau ... atsidėkoti...

Tokiu būdu už dešimties-penkiolikos minučių (maždaug tiek užtruko ištraukti mašiną iš dirvos) mudu su Gunde jau švilpėm Smiltos gatvelėmis tik ką perdažytu autobusiuku. Gyventojai net persikreipę spoksojo į mūsų transporto priemonę. Kai kurie smiltiečiai, tikėtina, stebėjo visa tai pro namų langus. Miestelyje kiekvienas naujas įvykis sutraukia daugybę dėmesio.

– Žiūrėk, mes dabar miestelio įžymybės! – sušukau Gundei, kuri tuomet įdėmiai žiūrėjo į deformuotą vaizdą pro stikle įmuštą žvaigždę.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – atsakė mergina visai ne tokiu tonu, kokio tikėjausi. – Sustok trumpam.

– Rytoj išvažiuoju. Autobusas 07: 00. Turiu bilietą, – išgirdau vos nuspaudęs stabdžius.

– Kaip tai? Kažkur į gretimą miestelį? – paklausiau nesuprasdamas. Mane nesulaikomai tvindė baimė.

– Puikiai žinai, kad netoliese nėra kito miestelio, – jos žodžiai nuskambėjo kažkaip atšiauriai. – Išvykstu į didmiestį. Pavargau nuo tokio gyvenimo. Pavargau nuo visko.

– O kaip...

– Nežinau, – nukirto Gundė, puikiai žinodama, ką norėjau pasakyti.

Parvežiau bendrakeleivę namo spalvinguoju autobusiuku. Man pasirodė, kad Gundė kažkaip pernelyg stipriai užtrenkė dureles ir nepaliko žymės ant kairiojo skruosto kaip kad kiekvienąkart. O ir dažai nuo autobusiuko truputį nutekėjo.
2011-01-15 18:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-08 22:46
drugelis7
Puiku.Be komentarų;)...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-26 13:07
Mylista sutinka su viskuo
Antras mano skaitomas Smiltės gabaliukas (skaitau kaip žydas - atbula tvarka) ir antras simpatiškas. Jaučiasi rašymo lengvumas, tekstas neprievartautas. Lengvi, truputį vaikiški vasaros nuotykiai.

Bet skaitant akys užkliūva tai už vieno sakinio, tai už kito, ir, atrodo tų užkliuvimų truputį per daug, tad yra ką tobulinti.

Žemiau parašau, kur man pasirodė nesklandu:

"mosavo purvinomis dumbluotomis rankomis miesteliui per šonus." Mosavo per šonus? Ką tai reiškia?

"– Gal kad prie gėlių labiau tinka, – nerūpestingai atkirtau, nesustodamas dažyti." Kodėl "atkirtau"? Prieš tai nebuvo puolimo, kurį reikėtų atkirsti.

"– Jos juk savotiškas miestelio simbolis, ar ne? – atsakiau ir nusišypsojau pašnekovei. Ši buvo išsitepliojusi labiausiai iš visų, tad negalėdamas susilaikyti prunkštelėjau." Šie du sakiniai nesiriša.

"Mano mintyse šitas autobusiukas buvo miniatiūrinis ir važinėjo smėlio tuneliais, vežė žmones į smėlio vilas ir sustodavo smėlio stotelėse. " Jeigu turi tikrą autobusiuką, tai mieliau įsiviazduotum, kaip važiuoji juo per miesto gatves, nei žaislinį modeliuką.

"– Jūs... Jūs... – vapėjo savininkas, nevalingai praleisdamas žodžius. Matėsi, kad bando sulaikyti ašarų pliūpsnį. – Nežinau, ... atsidėkoti. Vis neprisiruošdavau ... pasirūpinti, o jis man toks brangus... Jei galėčiau ... atsidėkoti... ". Aš asmeniškai įsižeisčiau ir supykčiau, jeigu kas nors manęs neatsiklausęs liestų mano mėgiamą seną daiktą. Su tuo autobusiuku patirtos kelionės, nuotykiai, jis buvo dažomas tikriausiai pasismaginant ir jo sentimentali vertė yra daug kartų didesnė, nei perdažymo vertė. Šitą vietą tikrai reikėtų keisti.

"Gunde jau švilpėm Smiltos gatvelėmis tik ką perdažytu autobusiuku."  Prie perdažyto automobilio siaubingai limpa dulkės smėlis ir vabzdžiai. Iškart kyla klausimas - su kokiais dažais dažyta? Jeigu su tais pačiais, kaip namo, tai jie nusilups už dviejų dienų. Nuvalius dažus turėjo būti daug rūdžių. Na, žodžiu, kaip idėja - gerai, bet realiai tai labai neįtikinantis tas perdažymas.

"Išvykstu į didmiestį. Pavargau nuo tokio gyvenimo. Pavargau nuo visko." - Pavargau nuo gyvenimo ir visko - klišė, kuri be to skamba nemotyvuotai ir lyg iš niekur. Ar todėl pavargo, kad pasismagino važinėdma autobusiuku? O gal tai buvo tik jų bendra fantazija, ir ji pavargo nuo fantazijų?


Keli patikę dalykai:

"Jūra primena milžinišką užsikimšusią kriauklę" - gražus palyginimas.

"iki mirksnio tikslų žemėlapiuką" - vaizdingas pasakymas.

"Autobusiukas priminė akiniuotą senuką" - vėlgi gražus, vaizdingas palyginimas.

Tai tiek komentarų, tikiuosi kritinės pastabos nepasirodys labai užgaulios, nes rašau jas tikrai geranoriškai. Norėčiau, kad kas nors taip pakritikuotų ir mano tekstus.


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-22 16:19
Irna Labokė
Poetiški tavo tekstai. Truputį primena Bredberį. Labai patinka!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-17 21:49
paslaaaaptinga
Velniškai gerai parašyta. Pavydžiu tokio talento.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-17 21:20
pilkė_
et, ir aš pagalvojau, kad vargšas tas autobusiukas po nenudžiūvusio pavažinėjimo... :) Kaip smiltės atrodo? Turbūt mačiau jų kur nors, tik nežinau, kad taip vadinasi...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-17 00:17
Laukinė Obelis
Sunku dorai išsakyti nuomonę apie tekstą, kuris yra didesnės visumos dalis. Bet vien jau tai, kad grįžtu, reiškia, kad noriu ir domiuosi. O tai jau šį tą pasako.

Pirma pastraipa ir tie aprašymai apie orą su užsikimšusiom kriauklėm ir kamščiais - nuostabu, genialu! Akyse visa tai ir iškilo, nors nė karto realiai tokių dalykų nemačiau.

Sužavėjo ir pirmas autobusiuko aprašymas.

Mano manymu, šios dvi vietos yra šios dalies stiprybės.


Beskaitydama atkreipiau dėmesį į daugybę kalbinių/stiliaus kabliukų. Iš esmės, tai būtų tik menkniekiai, bet kai jų tiek daug, ima kliūti.

su guminiais batais ---> su guminiais

Darbo užteko pakankamai ---> buvo pakankamai/užteko/pakako

Galėčiau tęsti, bet... Tai tavo darbas ;)

– Jos juk savotiškas miestelio simbolis, ar ne? Man nepatinka tokia dialogo kalba, ji negyva, neįtikinanti - juk kalba dvidešimtmetis.
Yra ir daugiau vietų dialoguose, kurios, mano manymu, neišjaustos.

Matau, kad mėgsti skliaustelius. Kam - tikrai nesuprantu.


Čia tai smagiai pasijuokiau:
– Gal kad prie gėlių labiau tinka, – nerūpestingai atkirtau, nesustodamas dažyti.

Dėl išvaizdos apibūdinimo. Smagu, kai pateiki kažką pikantiško: geltonpūkiška barzda, pilkomis akimis, bet tokie bendri, techniški apibūdinimai kaip vidutinio ūgio mergina ir pan., ko šiame tekste apstu, man viską gadina.

Tokiu būdu už dešimties-penkiolikos minučių (maždaug tiek užtruko ištraukti mašiną iš dirvos) mudu su Gunde jau švilpėm Smiltos gatvelėmis tik ką perdažytu autobusiuku... - labai smagi vieta, bet ir vėl man koją pakiša įvairios mintys: už dešimties-penkiolikos minučių? Ir smagumas kažkaip susimaišo su įtarinėjimais... Šiaip jau nemėgstu kabinėtis prie tokių detalių, bet šiame tekste man tai viską gadina.

Trumpai tariant, šis gabalas man kažkodėl prarado ankstesnėse dalyse tvyrojusią magiją. Per daug visokių kabliukų ir kablių. Bet nieko, žiūrėsim, kur gi tas didmiestis ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-16 12:55
begemotas_
sujungus Raigardo akis ir jo išvaizdą būtų galima geriau atskleisti charakterį.

atsakiau ir nusišypsojau pašnekovei. Ši buvo išsitepliojusi labiausiai iš visų, tad negalėdamas susilaikyti prunkštelėjau.

reiktų sujungt prukštelėjimą su atsakiau.

kam skliaustai?

o ir anie du nieko neatsakė

galima tiksliau įvardyt.


– Jūs... Jūs... – vapėjo savininkas, nevalingai praleisdamas žodžius. Matėsi, kad bando sulaikyti ašarų pliūpsnį. – Nežinau, ... atsidėkoti. Vis neprisiruošdavau ... pasirūpinti, o jis man toks brangus... Jei galėčiau ... atsidėkoti...


neįtikina. lėkšta. supaprastinti reiktų.

maždaug tiek užtruko ištraukti mašiną iš dirvos)

kuo traukėt? gal išstūmėt.

parašyta lengvai. bet dailint dailint šlifuot šlifuot.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą