Aš - vagilė. 2 pasakojimas.

Šį rytą miegojau ilgai. Naktį galvojau apie tai, kad man visada nutinka neįtikėtiniausių istorijų. Aš vagiu viską: nuo tušinukų iki džinsų, batų, pakelyje iš darbo namo pomidorą, persiką, arba apskainiotą kekę vynuogių, nes tam nereikia visiškai jokių pastangų. Juk čia, Londone, egzistuoja maisto parduotuvės, kurios vaisius bei daržoves laiko gatvėje, tereikia būti sąžiningu. (Jeigu užeisi į parduotuvės vidų, dažniausiai rasi išsausėjusių ilgų plaukų turką arba velniai žino kokios tautybės tipą, jis stypsos už saldainiais išpuošto prekystalio, o jo visas dėmesys bus į tave, baltaodę. Šalia tokio neretai bus lakuotais batais įsiavęs, greičiausiai netyčia užsukęs tautietis-draugelis, besigiriantis savo nauju telefonu. Toks pardavėjų elgesys visada mane erzina, tad aš geriau neužeinu - vogiu. Tikiuosi, jie mato mane pro langą?)
Iš tiesų, aš jausčiausi mažiausiai nepatogiai, įšokusi vidun susimokėti už nevisiškai kokybišką prekę, be to, gyvenu viena, dažnai smulkių pinigų neturiu, o stambių leisti nenoriu.
Taigi, iki kolei aš parsirandu namo, būnu kaip ir užkandusi visokių gėrybių už dyką.

Žinoma, aš vaikštau į supermarketus. Einu įsispyrusi į tvirtus aulinius batus „UGG“. Juose telpa džiovintas pakelis prieskonių, nedidelis saldainių maišiukas, kramtomoji guma, o kartą sukišau Kalėdinę atvirutę.
Mano vagimo striukė ne ką blogesnė, nei batai. Giliose kišenėse telpa daugmaž viskas, net 300g talpos stiklainis su skystu makaronų padažu. Aš taip pat atsisakau vogti daug, arba viską. Tai sukeltų įtarimą, tad į krepšelį būtinai ką nors įsidedu ir susimoku, - taip mažiau rizikinga. Mano vagystės negali baigtis neapskaičiuotu neapžvalgumu, nes tai mane pribaigtų, sulaužytas nepasitikėjimas.

Turėjau įvykį su CD grotuvu. Ar galėčiau pavadinti vagyste? Manau, tai gudrystė. Tikriausiai daugelis vagių save būtent taip pateisina. Visa tai atsiminus, dabar ima juokas, nes po metų tas pats grotuvas jau atsidūrė gūdžiame kaimo užkampyje, kur mano paauglys pusbrolis, viliuosi, juo didžiavosi. Nežinau, kodėl technikos vagimo objektai nesukelia ypatingai nuostabaus jausmo, kurį patiriu paslapčiomis nugvelbusi parduotuvėje drabužį, papuošalą ar svogūną?

Buvo ketvirtadienis, greičiausiai vasaros pabaiga arba rudens pradžia, nes aš vis dar vilkėjau ryškiaspalvį su užtrauktuku džemperį (ar kaip jį dabar vadinsite), bei lengvas treningines kelnes. Man ir mano tuometiniui draugui, tą dieną prireikė naujo CD grotuvo, ir ne bet kokio, o pačio-pačio naujausio. Jūs nepatikėsite, bet mes neplanavome vogti. Tai būtų stambi vagystė, o mano draugas, be viso ko, apie mano sugebėjimus, vargu ar žinojo... Teko susirinkti pinigus bei kulniuoti į „Argus“.
Susikišę rankas į kišenės mes trypčiojome nežinodami, kuris iš visų „magų“ geriausias, iki  pagaliau išsirinkome „Sony“, už kurį ir suplojome nemažą pinigų sumą - 250 svarų. Priminsiu, kad tai buvo senai, tad ši kaina buvo aukšta, ypač man, vagilei.
Grotuvo dėžė buvo gremėzdiška ir sunki. Rulis (mano draugas), ėjo man priekyje, o aš strykčiojau iš paskos lyg bezdžioniukė (įsivaizduokite rusų animacinį filmuką, jei žinot apie ką aš). Jau lenkiant paskutinę parduotuvę, mes staiga jos išvydome vitrinoje lygiai tokį patį „Sony“ grotuvą. Šalia puikavosi juodu ant balto kaina - 450 svarų. Mes stabtelėjome. Nepastebėjau kokiu būdu ant žemės, minkštai ar kietai, nutūpė ką tik įsigyta mūsų brangenybė. 
Priartėjome arčiau prie stiklo ir įsižiūrėjome: naujas modelis! Naujas! - ach, kaip melodingai man tada suskambo Rulio balsas!.. Stengėmės nepastebėti patobulintų grotuvo funkcijų, bet mūsų akys meluoti negalėjo, o venose užvirė kraujas, paliedamas baisius nuodus, kažkokius protą naikinančius organizmus!

Dabar savęs klausiu - kodėl mes negalėjome seno CD grotuvo grąžinti atgal, bei įsigyti šį? Atsakymas: reikėjo išleisti daugiau pinigų. Vadinasi, šito grotuvo mes neturėsime. Kaip ir mano draugas Rulis, aš taip pat maniau (ir vis dar manau), kad naujos prekės yra tiesiog pinigų žudikės. Tad mano principas yra toks - nepirkti, nemokėti, kažką daryti.
Stovėjome prie stiklo ir visai užsisvajojome. Mano herojiškas bezdžioniukės vaidmuo baigėsi, jau nebejutau džiaugsmo, o jis privalėjo mane atlydėti iki pat namų durų. Gyventi mano viduje mažiausiai tris ateinančias dienas, iki kol man pabos žaisti su degančiu grotuvo ekranu bei valdymo pulteliu.

Parėjome namo ir dėžę išpakavome. Be jausmo. Aš sėdėjau ant kilimo ir tylėjau, o draugas iš kažkur ištraukė subraižytą diską, greitai pasigirdo muzika.
- Na kaip? - numykiau.
Rulis buvo pasilenkęs, kažką „mage“ knibinėjo, bet man atsakė:
- Graži spalva ekrano.
- Ką? - pasakiau, tada nenoromis paklausiau: - Manai, kitas geresnis?
- Aaa?.. Nežinau.
- Nunešam atgal šį ir nusiperkam kitą, - išbėriau.
- Brangus, velnias. Aš tiek nemokėsiu. Tu ką - išprotėjai?
Labai trumpa akimirka tylos.
- O aš turiu idėją, - sužnabždėjau.
- Kokią, - jis pakėlė galvą ir įsmeigė savo žvilgsnį taip, lyg mano žodžiai buvo būtent tai, ką jis norėjo dabar išgirsti.
- Sukeičiam, - ramiai tarstelėjau.
- Kokiu būdu, sukeičiam, - paklausė nesupratęs, ištikrųjų tik stengdamasis nuo manęs nuslėpti savo suvokimą.
Ar vertėtų užbaigti mūsų pokalbį? Juk taip nekantrauju papasakoti pabaigą, nuo kurios jaučiuosi didžiai patenkinta.

Toliau buvo taip:

Už valandos parsinešėme grotuvą, kuris susuko mums galvas. Sukeistasis visiškai atitiko nenorimo firmą, spalvą, dėžės dydį, apsauginės putos linkius, tai atrodė tiesiog neįtikėtina!
Parduotuvės darbuotojui, tokia pelninga vagystė nesukėlė visiškai jokių įtarimų, o jei būtų, turėjau idealų melą, - tokiu atveju nustačiusi kiaulės veidą, aš būčiau melvusi apie nesusipratėlį, kvailiausią savo gerbėją, kuris šį grotuvą man atgabeno gimtadienio proga. Žinoma, mano rankų ir kojų raumenys beveik surambėjo, iki kol aš jį čia atnešiau!..
Bet kam rūpi? Juk viskas ėjosi lyg iš pypkės. Ant mano delno ilgai netrukus gulėjo 450 svarų. Lengvomis kojomis aš pasiekiau parduotuvės durų slenkstį ir tada jau tekina su Ruliu namo, kur laukė naujausio modelio 450 svarų vertės  grotuvas, už kurį suplojome viso labo 250.
Kaip apsidraudžianti vagilė sakau: niekam iš jūsų nepatarčiau imtis tokios rizikos, prieš tai neįsitikinus savo ypatingomis galiomis.

Prisėdau po valandos.
Šiandiena penktadienis, sausio mėnuo, Londone nešalta, greičiau, kad sugrįžo vasara. Jau tris dienas neturiu spintelėje cukraus. Bėgu į „Asdą“.