Rašyk
Eilės (73837)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10431)
Vaikams (2499)
Slam (49)
English (1132)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šį rytą miegojau ilgai. Naktį galvojau apie tai, kad man visada nutinka neįtikėtiniausių istorijų. Aš vagiu viską: nuo tušinukų iki džinsų, batų, pakelyje iš darbo namo pomidorą, persiką, arba apskainiotą kekę vynuogių, nes tam nereikia visiškai jokių pastangų. Juk čia, Londone, egzistuoja maisto parduotuvės, kurios vaisius bei daržoves laiko gatvėje, tereikia būti sąžiningu. (Jeigu užeisi į parduotuvės vidų, dažniausiai rasi išsausėjusių ilgų plaukų turką arba velniai žino kokios tautybės tipą, jis stypsos už saldainiais išpuošto prekystalio, o jo visas dėmesys bus į tave, baltaodę. Šalia tokio neretai bus lakuotais batais įsiavęs, greičiausiai netyčia užsukęs tautietis-draugelis, besigiriantis savo nauju telefonu. Toks pardavėjų elgesys visada mane erzina, tad aš geriau neužeinu - vogiu. Tikiuosi, jie mato mane pro langą?)
Iš tiesų, aš jausčiausi mažiausiai nepatogiai, įšokusi vidun susimokėti už nevisiškai kokybišką prekę, be to, gyvenu viena, dažnai smulkių pinigų neturiu, o stambių leisti nenoriu.
Taigi, iki kolei aš parsirandu namo, būnu kaip ir užkandusi visokių gėrybių už dyką.

Žinoma, aš vaikštau į supermarketus. Einu įsispyrusi į tvirtus aulinius batus „UGG“. Juose telpa džiovintas pakelis prieskonių, nedidelis saldainių maišiukas, kramtomoji guma, o kartą sukišau Kalėdinę atvirutę.
Mano vagimo striukė ne ką blogesnė, nei batai. Giliose kišenėse telpa daugmaž viskas, net 300g talpos stiklainis su skystu makaronų padažu. Aš taip pat atsisakau vogti daug, arba viską. Tai sukeltų įtarimą, tad į krepšelį būtinai ką nors įsidedu ir susimoku, - taip mažiau rizikinga. Mano vagystės negali baigtis neapskaičiuotu neapžvalgumu, nes tai mane pribaigtų, sulaužytas nepasitikėjimas.

Turėjau įvykį su CD grotuvu. Ar galėčiau pavadinti vagyste? Manau, tai gudrystė. Tikriausiai daugelis vagių save būtent taip pateisina. Visa tai atsiminus, dabar ima juokas, nes po metų tas pats grotuvas jau atsidūrė gūdžiame kaimo užkampyje, kur mano paauglys pusbrolis, viliuosi, juo didžiavosi. Nežinau, kodėl technikos vagimo objektai nesukelia ypatingai nuostabaus jausmo, kurį patiriu paslapčiomis nugvelbusi parduotuvėje drabužį, papuošalą ar svogūną?

Buvo ketvirtadienis, greičiausiai vasaros pabaiga arba rudens pradžia, nes aš vis dar vilkėjau ryškiaspalvį su užtrauktuku džemperį (ar kaip jį dabar vadinsite), bei lengvas treningines kelnes. Man ir mano tuometiniui draugui, tą dieną prireikė naujo CD grotuvo, ir ne bet kokio, o pačio-pačio naujausio. Jūs nepatikėsite, bet mes neplanavome vogti. Tai būtų stambi vagystė, o mano draugas, be viso ko, apie mano sugebėjimus, vargu ar žinojo... Teko susirinkti pinigus bei kulniuoti į „Argus“.
Susikišę rankas į kišenės mes trypčiojome nežinodami, kuris iš visų „magų“ geriausias, iki  pagaliau išsirinkome „Sony“, už kurį ir suplojome nemažą pinigų sumą - 250 svarų. Priminsiu, kad tai buvo senai, tad ši kaina buvo aukšta, ypač man, vagilei.
Grotuvo dėžė buvo gremėzdiška ir sunki. Rulis (mano draugas), ėjo man priekyje, o aš strykčiojau iš paskos lyg bezdžioniukė (įsivaizduokite rusų animacinį filmuką, jei žinot apie ką aš). Jau lenkiant paskutinę parduotuvę, mes staiga jos išvydome vitrinoje lygiai tokį patį „Sony“ grotuvą. Šalia puikavosi juodu ant balto kaina - 450 svarų. Mes stabtelėjome. Nepastebėjau kokiu būdu ant žemės, minkštai ar kietai, nutūpė ką tik įsigyta mūsų brangenybė. 
Priartėjome arčiau prie stiklo ir įsižiūrėjome: naujas modelis! Naujas! - ach, kaip melodingai man tada suskambo Rulio balsas!.. Stengėmės nepastebėti patobulintų grotuvo funkcijų, bet mūsų akys meluoti negalėjo, o venose užvirė kraujas, paliedamas baisius nuodus, kažkokius protą naikinančius organizmus!

Dabar savęs klausiu - kodėl mes negalėjome seno CD grotuvo grąžinti atgal, bei įsigyti šį? Atsakymas: reikėjo išleisti daugiau pinigų. Vadinasi, šito grotuvo mes neturėsime. Kaip ir mano draugas Rulis, aš taip pat maniau (ir vis dar manau), kad naujos prekės yra tiesiog pinigų žudikės. Tad mano principas yra toks - nepirkti, nemokėti, kažką daryti.
Stovėjome prie stiklo ir visai užsisvajojome. Mano herojiškas bezdžioniukės vaidmuo baigėsi, jau nebejutau džiaugsmo, o jis privalėjo mane atlydėti iki pat namų durų. Gyventi mano viduje mažiausiai tris ateinančias dienas, iki kol man pabos žaisti su degančiu grotuvo ekranu bei valdymo pulteliu.

Parėjome namo ir dėžę išpakavome. Be jausmo. Aš sėdėjau ant kilimo ir tylėjau, o draugas iš kažkur ištraukė subraižytą diską, greitai pasigirdo muzika.
- Na kaip? - numykiau.
Rulis buvo pasilenkęs, kažką „mage“ knibinėjo, bet man atsakė:
- Graži spalva ekrano.
- Ką? - pasakiau, tada nenoromis paklausiau: - Manai, kitas geresnis?
- Aaa?.. Nežinau.
- Nunešam atgal šį ir nusiperkam kitą, - išbėriau.
- Brangus, velnias. Aš tiek nemokėsiu. Tu ką - išprotėjai?
Labai trumpa akimirka tylos.
- O aš turiu idėją, - sužnabždėjau.
- Kokią, - jis pakėlė galvą ir įsmeigė savo žvilgsnį taip, lyg mano žodžiai buvo būtent tai, ką jis norėjo dabar išgirsti.
- Sukeičiam, - ramiai tarstelėjau.
- Kokiu būdu, sukeičiam, - paklausė nesupratęs, ištikrųjų tik stengdamasis nuo manęs nuslėpti savo suvokimą.
Ar vertėtų užbaigti mūsų pokalbį? Juk taip nekantrauju papasakoti pabaigą, nuo kurios jaučiuosi didžiai patenkinta.

Toliau buvo taip:

Už valandos parsinešėme grotuvą, kuris susuko mums galvas. Sukeistasis visiškai atitiko nenorimo firmą, spalvą, dėžės dydį, apsauginės putos linkius, tai atrodė tiesiog neįtikėtina!
Parduotuvės darbuotojui, tokia pelninga vagystė nesukėlė visiškai jokių įtarimų, o jei būtų, turėjau idealų melą, - tokiu atveju nustačiusi kiaulės veidą, aš būčiau melvusi apie nesusipratėlį, kvailiausią savo gerbėją, kuris šį grotuvą man atgabeno gimtadienio proga. Žinoma, mano rankų ir kojų raumenys beveik surambėjo, iki kol aš jį čia atnešiau!..
Bet kam rūpi? Juk viskas ėjosi lyg iš pypkės. Ant mano delno ilgai netrukus gulėjo 450 svarų. Lengvomis kojomis aš pasiekiau parduotuvės durų slenkstį ir tada jau tekina su Ruliu namo, kur laukė naujausio modelio 450 svarų vertės  grotuvas, už kurį suplojome viso labo 250.
Kaip apsidraudžianti vagilė sakau: niekam iš jūsų nepatarčiau imtis tokios rizikos, prieš tai neįsitikinus savo ypatingomis galiomis.

Prisėdau po valandos.
Šiandiena penktadienis, sausio mėnuo, Londone nešalta, greičiau, kad sugrįžo vasara. Jau tris dienas neturiu spintelėje cukraus. Bėgu į „Asdą“.
2011-01-14 18:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-12 15:07
diukasniukas
Linksmas tekstas, bet techniškai tai ne vagystė, o kažkoks filosofinis vertybės perkainojimas, identiško aparato, kas verčia susimąstyti apie vartotojiškumo simbolius... Bet nesigilinkim. Kad šį kartą atsirado bendrininkas, tai labai gerai, to ir tikėjausi. Viena vagilė yra gana apgailėtinas reiškinys. Partners in crime, taip sakant.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-26 12:24
Mylista sutinka su viskuo
Antras vagilės pasakojimas - ir antras smagus. Polinkis vogti skamba kaip žaidimas, kaip vaikiškas užsispyrimas - ach jūs man šitaip - dada aš jums taip! Jūs brangiai? Aš veltui!

Vaisių vogimas iš mažų bakalėjos parduotuvių stendų pavaizduotas itin smagiai. Vogimas iš supermarketo gal kiek silpnesnis, nes juose stebi kameros ir neaprašoma, kaip tai daroma.

(Intarpas ne visai į temą. Praėjusią vasarą Barselonoje man bandė spūstyje ištraukti piniginę. Aš nešiau savo dukrą ant pečių, rankos buvo užimtos, o piniginė buvo išlindusi iš kelnių kišenės. Buvau akivaizdus taikinys. Pajutau traukiant, pliaukštelėjau per ranką. Vagilka nudavė nustebimą, lyg aš ją būčiau neteisėtai stumtelėjęs. Buvo apsigaubusi labai didele skara per pečius, kuri dengė ją iki rankų. Ta skara, kaip suprantu, iš pradžių pridengė mano kišenę, kad kitiems nesimatytų, ir tik tada traukė - tokia vogimo technika).

O tas CD grotuvo sukeitimas aprašytas taip, lyg tam buvo pritrūkę laiko, mažiau sklandžiai ir vaizdingai, nei likęs tekstas.

Kelios neesminės pastabos:

"lakuotais batais įsiavęs, greičiausiai netyčia užsukęs tautietis-draugelis, besigiriantis savo nauju telefonu." - labai vaizdinga ir įsivaizduoju tuos turkus ten besišnekančius, bet žodis "tautietis" man skamba taip, lyg ten būtų užėjęs kitas lietuvių emigrantas.

"Iš tiesų, aš jausčiausi mažiausiai nepatogiai, įšokusi vidun susimokėti už nevisiškai kokybišką prekę, be to, gyvenu viena, dažnai smulkių pinigų neturiu, o stambių leisti nenoriu." - linksmas ir vykęs savęs pateisinimas. Labai psichologiškai teisingas.

"Mano vagystės negali baigtis neapskaičiuotu neapžvalgumu, nes tai mane pribaigtų, sulaužytas nepasitikėjimas." - šitas sakinys nesuprantamas. Reikia perrašyti.

"tas pats grotuvas jau atsidūrė gūdžiame kaimo užkampyje, kur mano paauglys pusbrolis, viliuosi, juo didžiavosi. " - šita frazė skamba išgalvotai, kaip klišė. Būtų smagiau, jeigu jis būtų padovanotas kaip naujas kokiai nors pasipūtusiai gražuolei puskei.

"Priminsiu, kad tai buvo senai, tad ši kaina buvo aukšta, ypač man, vagilei." - na, vagile, kas negerai su tuo sakiniu? Pabandyk atspėti iš trijų kartų.

Vienas.

Du.

Trys.

Atspėjai?

Gerai, smulkmena, bet chroniškai pasitaikanti klaida. "Senai" reikia keisti į "seniai". Kažkas įvyko seniai, o pavargėlis atrodo senai. Beveik visi tuos žodžius painioja.

"Atsakymas: reikėjo išleisti daugiau pinigų." - prasmė priešinga. "Nes nenorėjom išleisti daugiau pinigų."

"naujos prekės yra tiesiog pinigų žudikės. Tad mano principas yra toks - nepirkti, nemokėti, kažką daryti." - vaizdingai, tiesiog puikiai parašyta.

"Juk taip nekantrauju papasakoti pabaigą, nuo kurios jaučiuosi didžiai patenkinta." - irgi labai gerai parašyta. Taip gerai, kad net atrodo, jog iš tikro esat vagilė.

"Londone nešalta, greičiau, kad sugrįžo vasara." - nesklandu.

Tai tiek komentarų. Tikiuosi, kad tobulinsit ir rašymo ir vagiliavimo techniką. Tie dalykai yra puikiai suderinami. Pažinojau tokį Aidą Puklevičių, vogė valdiškus pinigus dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje. O kalėjime parašė knygą. O ta knyga tai prasta, manau, jums geriau išeitų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą