Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kuo toliau, tuo labiau Viktutė patinka Danieliui. Ne aklas gi, juk mato, kad ir ji prie jo linksta. Tik vienas rūpestis - tokia graži, gal jau turi jaunikį, gal visai be reikalo tik širdį gadina? Gal ji tik žaidžia su juo ir juokiasi iš jo matydama, kaip stolnas bernas neriasi iš kailio norėdamas jai įtikti? Danieliui nesinori likti kvailam ir apsijuokti.
Kaip gera buvo iki šiol... Tyku, ramu, jis tik dirbo savo darbą, nieko daugiau negalvodamas, tik stengėsi, kad ūkis duotų daugiau naudos. Niekas nerūpėjo, o štai dabar pasimaišė tokia mergelė ir susuko jam galvą... „ Kažin kas per viena? Iš kokių namų? Kiek jai metų? Kodėl tarnauja pas ūkininkus? Reikia kaip nors apie viską sužinoti, kol dar laikas, kol visai nepamečiau proto ir galiu blaiviai galvoti“.
Kartą, kai jie vieni buvo laukuose, Danielius sėjo, o Viktutė biržijo, jie, anksčiau baigę darbą, susėdo ant ežios pailsėti.
- Kodėl tu tokia jauna eini pas ūkininkus tarnauti? - kai susėdę suvalgė pietų likučius, pasidomėjo Danielius. - Ar jau seniai tarnauji?
- Todėl, kad pas mus šeimoje net penki vaikai, o aš pati vyriausia.
- Didelė šeimyna, nėra ką sakyt... - pritarė Danielius. - O ką, ar jums duonos neužtenka?
- Mūsų viso labo tik keturi hektarai žemės. Pavalgyti gal ir užtektų, bet reikia ir apsirengti, ir apsiauti. Tetušis ir sako: „ Nori pasirėdyti, eik ir užsidirbk, juk nebe mažutė“.
„ Panašiai kaip ir pas mus namuose“ - pagalvojo Danielius.
- Tai kiek gi metų tarnauji, kai jau tokia didelė? - nusijuokė Danielius.
- Neseniai tarnauju, tik antri metai, - nusijuokė ir Viktutė, - tik pernai pasitaikė labai bloga vieta. Šeimininkė pikta ir valgymas prastas. Vos ištvėriau.
- O kaip pas mus? Ar geriau? - įdomu Danieliui.
- Nepridėsi. Čia ir šeimininkė maloni ir blynų dažnai iškepa, ir bulvių košės sugrūda, ir pietums mėsos niekada netrūksta. Sakė, kad valgymas geras, tikrai nemelavo.
Danieliui malonu, kad Viktutė patenkinta.
- Teisybė, mūsų šeimininkė neskūpi, - pritarė Danielius, - negaili pavalgymui. Kitaip nei aš, nei Nikodemas netarnautume tiek metų.
- Bet juk pats čia ne tik bernas, bet ir gaspadorius. Pačiam turėtų būti dar geriau.
- Nieko kitoniško, tik darbo ir rūpesčių daugiau... Nors už tai ji man neblogai atsilygina, negaliu skųstis.
- Ar ilgai manai čia gaspadoriauti?
- Kol sutiksiu savo meilę... Tada vesiu ir pradėsiu savarankišką gyvenimą... - juokdamasis atsakė Danielius.
- Ar tikrai iki šiol neturi mylimos merginos? Netikiu, - taip pat juokdamasi stebėjosi Viktutė. - Ko taip ilgai lauki?
- O tu, gal jau turi jaunikį? - pasitaikė puiki proga Danieliui apie tai sužinoti. - Ar yra kas laukia, kad sugrįžtum po metų?
- Kol kas neturiu, bet aš nelauksiu taip ilgai, kaip tu. Labai jau sunku pas ūkininkus tarnaut, - visai rimtai atsakė mergina. - O kiek gi tau metų? - tiesiai ji paklausė Danieliaus.
- Apie trisdešimt, - ne visai atvirai atsakė šis, - o tau?
- Dvidešimt vieneri ir apie jokius jaunikius negalvoju.
- Dvidešimt vieneri? Nepanašu, - nusistebėjo Danielius, - taip jaunai atrodai... Galvojau, gal kokie aštuoniolika...
- Buvo ir aštuoniolika, bet tada niekas manęs dar nevarė tarnauti, - vėl juokėsi Viktutė.
Taip žodis po žodžio, Danielius sužinojo viską, ką norėjo žinoti: ir kiek jai metų, ir kad neturi jaunikio, ir kad tokia pati vargšė iš biednų namų kaip jis pats. Gal kaip tik ji ir yra jam skirta į porą? Jei apsivestų, tai gal iš karto tektų pagyvent kokiam kumetyne. Gyvenimo pradžiai jis turi susitaupęs, o gera pradžia gali nulemti ir visą gyvenimą. Kad tik būtų sveiki, abu dirbti netingi. Pagaliau su tokia mergele, kad ir ant sausos duonos...
Pirmą kartą Danielius pabučiavo Viktutę  per Jonines. Tokią dieną, nors ir viduryje savaitės, bet visuose vienkiemiuose darbai baigėsi anksčiau, mergaitės jau nuo dienos vidurio iš lauko ir iš darželio gėlių pynė vainikus ir puošė jais savo galvas. Į kaimyno kluoną rinkosi jaunimas ir, kai susirinko mergaičių ir vaikinų didelis būrys, žaidė ratelius, dainavo, kol atsirado armonika.
Danielius ir Viktutė daug šoko ir namo parėjo tik auštant. Skirtis dar nesinorėjo. Pavargę, bet linksmi jie susėdo ant prieklėčio ir Danielius ją apkabino. Mergaitė švelniai prisiglaudė ir padėjo galvą jam ant peties. Nuo pievų kilo rūkas, gausi rasa padengė pievų žolę, darželio žiedus ir baltų bei rožinių pinavijų galvas. Prigėrusios ryto rasos, jos vos laikėsi ant plonų kotelių ir nuo lengvo vėjelio svyravo nulinkusios ant darželio tvoros.
Ankstyvas rytas padvelkė vėsa. Apsirengusiai lengva kartūno suknele su trumpomis rankovėlėmis, Viktutei darėsi šalta ir ji su malonumu glaudėsi prie plačios ir šiltos Danieliaus krūtinės. Pajutęs mergaitės virpėjimą, Danielius prisitraukė Viktutę dar arčiau savęs ir švarko skvernu pridengė smulkius jos pečius. Jie taip susiglaudę, laimingi būdami kartu ir taip arti vienas kito, tebealsuodami to vakaro patirtais įspūdžiais, sėdėjo tylėdami tol, kol rytų pusėje paraudo dangus . Danielius pakilo. Apsiautęs Viktutę savo šiltu švarku, jis dar kartą ją apkabino ir pabučiavo.
- Ar girdi? Jau šeimininkė vaikšto, - pasakė  jis susirūpinęs. - Jau neužilgo pusrytis. Šiandien į laukus teks mums eiti nemiegojus. Ar ištversi, Viktute? - švelniai paklausė Danielius.
- Nežinau kas darosi... Man taip smagu ir gera, kad visai nesinori miego, - linksmai atsakė ji. - O kaip tau?
- Man taip pat, - prisipažino Danielius.
2011-01-13 08:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-13 19:11
bitele
...tap gražiai pasakoji....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą