Rašyk
Eilės (71603)
Fantastika (2149)
Esė (1686)
Proza (10265)
Vaikams (2481)
Slam (55)
English (1083)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mokyklos lange – skylė. Didumo sulig akylai į kažką žvelgiančia akimi surauktais antakiais ir aplink aureolėmis nuaižėjusiomis raukšlėmis.
          Pamokos nevyko, o ponia Auffenbach susijaudinusiu spigiu balsu kažką patylomis kalbėjo, vis taisydamasis žilstelėjusių plaukų kuodą ir siausdamasi atsilapojančio švarkelio skvernus - matyt, buvo šaltas rudens rytas. Tačiau aš nė nesistengiau klausytis, apsisukęs ant padų stvėriau kuprinę už parankės ir patraukiau namų link.
          Lango akis, dėmesingai sekusi mane rudens lapais nuklotu taku, slėpė nemenką istoriją. Pasisukau jos link ir apžvelgiau mokyklos teritoriją. Medžiuose suposi rausvi saulės spinduliai. Pasistiebęs ir persisvėręs per išblyškusios palangės rėmą, net aiktelėjau iš nuostabos: priešais langą stūksančioje sienoje it kokia nepaneigiama negalia pūpsojo guzas su mažyte juoda akute pačiame viduryje.
        - Kulka, - sušnibždėjau sau panosėje. - Visgi karas iš tiesų čia! - Šūktelėjau ir pasileidau tekinomis namų link. Širdis daužėsi it pašėlusi, o galvoje sukosi daugybė minčių apie kareivių batalionus ir įsiaudrinusių vyrų kalbas.
        - Mes jiems parodysim. Visus: nepritapėlius, maištininkus ir nepaklusniuosius kviečiu į karą! - Kūriau įvairiausius pokalbius galvoje, nusigvelbtus iš televizoriuje besivaidenančių ponų lūpų. Mąsčiau, jog tikras kareivis būtinai turi būti ūsuotas, purvinomis, na, arba mažų mažiausiai smėliuotomis rankomis, suviržusiais drūtais pirštais ir gražus.

          Motina nuolatos kartodavo, jog mano tėvą vienu ar kitu atveju nudėjo karas. Paėmusi tetulės Luizos ranką sau į delnus, nuleidusi akis į grindis postringavo, jog būtent vokiečių kareiviai čia bus prikišę nagus. Vėliau kalbos pakrypdavo prancūzų kalbos praktikantės Bernardos Blau link. Mano mokytoja, jaunutė vokietaitė, kurios kūnu dar prieš metus paslapčiomis mėgavomės vėpsodami pro mokyklos liuką, buvo neišsemiamos neapykantos šaltiniu.
          Daili ir visuomet maloni mergina bei karas ir man buvo panašūs dalykai: abu keldavo tokį patį jaudulį, kuris, užstrigęs kažkur gelugerklyje, imdavo pykinti ir maloniai mausti pilvo apačią vos tik apie juos užsigalvodavau. O juk ir kulka apsigyveno kaip tik jos klasėje, dar ir dar kartą mane įtikindama, jog ši panelė Bernarda – nepaprasta.

          Ilgėjausi Tomio Belivė. Longanas, lyg nerangi spurga, nepateisindavo mano vilčių, kuomet spausdavome lenktynių ar siausdavome dviračiais po geltonai nusidažiusius Paryžiaus parkus. Uždususį Loganą paimdavau už rankų ir palėtomis vesdavau prisėsti ant suoliuko medžių paunksmėje.
        - Kadaise iki blusų turgaus per dešimt minučių nubėgdavome... - bandydavau priekaištauti.
          Tomis lenktyse niekuomet nenusileisdavo man. Gaila, jog jam labiau rūpėjo teatro scenos.

          Namas signalizavo jau iš toli: raudonos plytos, tarsi vaduodamosi iš negrabiai užtepto betono gniaužtų, į akis krito vos pasukus ties Ermitažo gatvės kampu. Aplink buvo tuščia ir nyku, rodės, lyg kas šluote iššlavė visą Paryžiaus bruzdesį. Ką tik lijo, ir nuo namų stogų vis dar krito milžiniški tingūs lašai į didžiules balas, telkšančias it miniatiūriniai ežerėliai gatvės pašonėse.
          Įsibėgėjęs stryktelėjau, ir, nesušlapęs kojų, atsitrenkiau į Tomio namų duris.
        - Ei! - vos spėjau šūktelėti, kuomet pajutau stiprų smūgį į pečius ir parkritau ant žemės.
          Mane sustingdė neišmatuojama baimė, užklupusi taip netikėtai, jog nesuvokiau, kas dedasi. Norėjau rėkti, tačiau kūnas, nepajudinamas it sunkiausių akmenų prikrautas maišas, gulėjo ant žemės ir nė nesiruošė manęs klausyti. Tolumoje išgirdau greitus žingsnius, bešlepsinčius balų properšose ir tolstančius nuo manęs. Tačiau kažkas kitas, atsiduodantis alkoholiu ir stipriu tabako tvaiku, šnopavo prie pat manęs. Užsimerkiau, suspaudžiau kumščius ir kietai sučiaupiau lūpas, it saugodamas dvasią ir visą žmogiškumą, beslypintį manyje, jog, neduok Dieve, jis ims ir pabėgs – be manęs.
          Prisimenu, jog trenkiau kareiviui į pilvą ir bandžiau pasprukti. Jis neatrodė nei gražus, nei narsus – tiesiog kaip mano tėvas šeštadienio pavakariais – apgliaumėjusiomis akimis ir šiek tiek svirduliuojančiu, plačių pečių kūnu. Panagėse juodavo susikaupusio purvo apnašos.
        - Ko rėkauji? - Prikimusiu balsu paklausė jis.
          Pagreita atsistojau, vis dar susikūprinęs, neva iš baimės ar nuo griausmingų žodžių, ir, nieko nelaukęs, nudūmiau gatvės gilumon.
        - Tegyvuoja Vichy! - riktelėjo pavymui jis ir skambiai nusikvatojo.
        - Beje, vaikigali, tu greitas it kulka! - išgirdau paskutinius jo žodžius.

          Šis pasaulis – kas tai? Tiek daug prieštaringų minčių užgulė mano esatį: karas, juokingos žydiškos kepuraitės, moterys ir merginos, kulka... Kulka, kuri lyg akivaizdi tiesa tą rytą įsirėžė mano atmintin ir it nepailstantis seklys buvo šalia kievieną dieną. Logano spurgos, milžiniški lūkesčiai ir nenumaldomas jaudulys galvojant apie ateitį.
          Tomis minėjo, jog tos ateities kaip ir nėra, Loganas, jeigu nedūsaudavo, nuolatos kartodavo, kad nusipirks įmantriausią mašiną, o mama išvis jos nepripažino. It kaleidoskope sukausi tarp artimiausių mano pasauliui žmonių, pasimetęs, nesuprasdamas, kuris kelias yra manasis ir ar išvis jis yra.

          Slinko dienos, paskendusios raudonų ir gelsvų lapų krūvose, paslėpdamos skaudžius įvykius už nepaaiškinamo abejingumo šydo. Tomio suolas kiurksojo tuščias, keldamas vis didesnį ir didesnį nerimą, o prancūzų pamokoms vadovauti ėmė dramblota, šlakuotomis krūtimis ponia Beausoleil. Panelė Bernarda Blau mokykloje nebepasirodė.
2011-01-10 19:58
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-13 00:39
Laukinė Obelis
Ir kulka, ir dar kareivis - per daug kariška man pasirodė, kažkaip nemaloniai nuteikia, juolab, kad kiti tavo pavadinimai gan vykę.
Jei pvz. paliktum tik "Kulka", būtų daug stipriau, o kartu ir nebūtų taip niūru.
Čia man taip atrodo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-12 23:46
Avoir
Ačiū už pastabas. Tokie mintijimai mane patį jau kiek laiko kankino.
Pavadinimą? Kodėl?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-12 23:39
Laukinė Obelis
Beje, pavadinimą keisčiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-12 23:35
Laukinė Obelis
Nebežinau, ką ir parašyti, manau, čia galėčiau pakartoti daug ką iš to, ką jau minėjau po ankstesnėmis dalimis.
Šiaip tekstu daug pasakyta, bet kai kur per sausai (man), kai kur per daug sugrūsta į vieną vietą, per tvanku nuo įvykių. Gal reiktų į vieną iš jų įsigilinti, akcentuoti. Arba kažkokio stipresnio vingio norėtųsi, kažko naujo, net nežinau...

Užsimerkiau, suspaudžiau kumščius ir kietai sučiaupiau lūpas, it saugodamas dvasią ir visą žmogiškumą, beslypintį manyje, jog, neduok Dieve, jis ims ir pabėgs – be manęs. - stipriai pasakyta, gražu.

Ką tik lijo, ir nuo namų stogų vis dar krito milžiniški tingūs lašai į didžiules balas, telkšančias it miniatiūriniai ežerėliai gatvės pašonėse. - nuostabus vaizdas, bet sakinys man per sunkus, tokius dalinčiau į dvi dalis. Tokių yra ir daugiau.

tolstančius nuo manęs jeigu tolsta, tai ir taip aišku, kad nuo manęs, juolab, kad kitas sakinys vėl baigiasi tuo pačiu manęs.

Galėčiau ir toliau kabinėtis prie kalbos, bet nebesinori. Manau, pats gali tai padaryti. Kalbiniu atžvilgiu man ši dalis pasirodė silpniausia iš visų, bet tikiuosi, kad tik per skubėjimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-12 19:42
begemotas_
kurios kūnu dar prieš metus paslapčiomis mėgavomės vėpsodami pro mokyklos liuką,

kas per liukas? kam jį minėt. gal galima tiesiog užsimint kad žiūrėta kaip ji maudėsi.

jog ši panelė Bernarda – nepaprasta.

kam tas ŠI? gal tiesiog panelė....


ir dar daug panašių dalykėlių yra. grakštumo trūksta. ir dar kai ko. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-12 17:43
Avoir
Slinkti - lėtai judėti: tarp lapų, sakykime, gyvenusi sraigė, irgi gali šliaužti, lėtai lėtai, tačiau vis po tais pačiais lapais, tiesa? :)
Kuomet mokytojas priekabus, griežtas, ir norėdamas lit. kūrinyje tai greitai ir nedaugiažodžiaujant tai išreikšti, gali sakyti "vadovauti", nemanai?
Dėl šaltinio sutinku. Ačiū už pastabas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-12 17:33
pilkė_
"Slinko dienos, paskendusios raudonų ir gelsvų lapų krūvose"... Kaip gi jos slinko paskendusios. Gal skęsdamos? :) Mokytoja buvo ne neapykantos šaltiniu, bet neapykantos šaltinis. Jeigu būtų tapusi, tai šaltiniu. Gal dėstyti prancūzų pamokas ar mokyti prancūzų, o ne joms vadovauti... nors bala žino. Beausoleil - :DDD.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-11 15:02
skuggi
aš ir neliepiu. niekam nieko. aš sakau kad per staigiai tas kareiva atsirado
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-11 14:49
begemotas_
''va jei tas berniokas peršokęs balą ir atsitrenkęs į duris dar būtų į jas pažiopsojęs kažkiek ir..''

skuggi neteisus. negalima liept autoriui rašyt kaip nori skaitytojas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 22:44
skuggi
vis tiek per staigiai, va jei tas berniokas peršokęs balą ir atsitrenkęs į duris dar būtų į jas pažiopsojęs kažkiek ir prisiminęs kaip su Tomiu pritrėškė kokį vabalą prie durų ar panašiai ir tada gavęs smūgį, tada tai good.
o šiaip tai tais padrikais logikos ieškojimais ir norėjau tiesa sakant parodyti kaip eilinis skaitytojas suvoks tavo tekstą. žinoma tu žinai prasmes ir panašiai, bet savo tekste pripažint kažkokius nelogiškumus labai sunku, man taip irgi būna. na atrodo viskas aišku o va skaitytojui ne. nu pikta nors tu ką :)
na aš irgi biški kartais sakinių parašinėju. gavos čia toks offtopikas. gal ir negerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 22:03
Avoir
Aš tekstą pažįstu kaip patį save, todėl man jokių nelogiškumų nekyla, nes žinau kas, kaip ir ką kalba, veikia, daro, mato. Tačiau šiuo atveju sutinku su tavimi - skaitytojui, nepažįstančiam teksto, jeigu nėra aiškiai nurodytas minties ir veiksmo kelias, gali tai atrodyti (ir iš tiesų būti)neelogiškumas.
Pabandžiau perskaityti tąą Logano dalį iš skaitytojo pusės. Ir tikrai: gali pasirodyti, kad jis senas jau, nes visgi iš pasakojimas klostosi iš retrospektyvos taško perspektyviai. Tačiau dėl jo storumo kitas dalykas: sakykime, ir per karąą buvo storų ir persiėdusių žmonių.
Taip pat kai kurie dalykai, kurie atrodo nelogiški, paaiškėja perskaičius visas dalis. Arba, kad ir apie šokinėjimą: apgirtęs vyras negali prieiti iš nugaros, nešokdamas per balą ir sušlapdamas kareiviškus batus? Jis juk ne berniūkštis. Prikimusiu balsu šnekantis žmogus negali šūktelėti. Paties mano balsas visąą laiką prikimęs, bet kuomet reikia - galiu rėkti kiek telpa ir tikrai garsiai. :) Be to, tas kareivis leisgyvis nebuvo niekuomet.
Beje, ačiū už kritiką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 21:26
skuggi
Kabinėtis galima prie daug ko pvz prie erzinančių nelogiškumų (labai nerankiojau jų):

"Longanas, lyg nerangi spurga, nepateisindavo mano vilčių, kuomet spausdavome lenktynių ar siausdavome dviračiais po geltonai nusidažiusius Paryžiaus parkus. Uždususį Loganą paimdavau už rankų ir palėtomis vesdavau prisėsti ant suoliuko medžių paunksmėje.

        - Kadaise iki blusų turgaus per dešimt minučių nubėgdavome... - bandydavau priekaištauti."

gerai čia su ta spurga, bet ar uždusęs Loganas byloja apie tai jog herojai paseno? ar, kad karo metu badas ir vargšas nebepabėga? bet jis gi storas po velnių! o gal jis karo metu apsirijo neblogai? Kodėl jie anksčiau nubėgdavo per dešimt minučių?

"Įsibėgėjęs stryktelėjau, ir, nesušlapęs kojų, atsitrenkiau į Tomio namų duris.
        - Ei! - vos spėjau šūktelėti, kuomet pajutau stiprų smūgį į pečius ir parkritau ant žemės."

jei veikėjas striktelėjo ir atsidūrė prie Tomio durų kaip už nugaros po velnių atsidūrė kareivis? jis ką irgi striktelėjo? iš kur? iš tuštumos? ypač turint omenyj: " apgliaumėjusiomis akimis ir šiek tiek svirduliuojančiu, plačių pečių kūnu"  o paskui - Ko rėkauji? - Prikimusiu balsu paklausė jis.
          Pagreita atsistojau, vis dar susikūprinęs, neva iš baimės ar nuo griausmingų žodžių, ir, nieko nelaukęs, nudūmiau gatvės gilumon.
        - Tegyvuoja Vichy! - riktelėjo pavymui jis ir skambiai nusikvatojo.
        - Beje, vaikigali, tu greitas it kulka! - išgirdau paskutinius jo žodžius.”

kaip cia taip? jis is pradziu leisgyvis prikimusiu balsu paklausia, paskui staiga rikteli, veliau kvatoja. kazkaip per greitos transformacijos skaitant ir todel neįtikina.

bet to tekstas vietomis užsikerta. o užsikerta todėl, kad kartais ne tik pastraipos bet ir sakiniai sunkokai jungiasi į vieną pasakojimą.  nors patys sakiniai talpūs ir sodrūs. vis gi bandžiau suvokti tekstą kaip visumą ir vaizdas yra tikrai neblogas. ypač jei prijungsime ankstesnes dalis.

reikėtų perskaityti viską vienu ypu. gerai įpinta kulka




na suma sumarum, variklis stringa bet automobilio modelis išvaizdus sakyčiau.


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą