Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







2011 01 09 (2)

Tiksinti aikštė, kaip atominė bomba. Kaip kraujyje stimuliuojantis smegenų veiklą pulsas. Visas dėmesys sukauptas vienoje akimirkoje. Kiekviena akimirka, kuri skiria – amžinybė. Prakaituoja delnai. Susprogdinsiu savo nerimu visą sumautą, neoninę aikštę, kuri naktimis klykauja besikeičiančiomis spalvomis. Stebėjau ją, kai turėdavau laiko. Sėdėdavau ant suoliuko tarp į dangų nykstančių pastatų. Klausiausi praeivių juoko. Jis užpildo... jis pralenkia. Susistabdau akimirkai praeivius – ypač merginas, kurios puošia dienas – net nebūdamos tavo, tiesiog gali praeiti gatve ir užmigdyti tavo žvilgsnį.

  Pirmas pasimatymas...
  Prieš tris dienas susipažinau su ja. Ji nekalbėjo mano kalba, nekalbėjo angliškai, bet ar tai trugdis? Gal kaip, tik paskata išbandyti save... įgauti pasitikėjimo. Arba visiškai susijaukti apmąstymuose.

  Jau 7 mėnesius gyvenu Londone. Žaviuosi tuo gyvenimo greičiu, kurį pastebėtų net aklas. Visi bėga lekia, tik tu atrodo vienintelis leidi laiką proporcingai viską susidėliodamas. Skirdamas laiko darbui, pasilinksminimams, poilsiui, turbūt, tai todėl, jog dar neilgai esi šiame alkio mieste. Kur nepakeliamas alkis – kuo daugiau pamatyti, išgirsti, atrasti. Tai galimybių ir nemigos panteonas. Kur gyvena ir šėlsta jaunystė. Kur net pagyvenusio amžiaus žmonės turi kur nueiti, kur atiduoti save. Pažįstu kelis, tai geriausi mano draugai iš Brazilijos. Tiesa jie – nelegaliai bandantys užsidirbti žmonės, nes dokumentus gauti yra gan sudėtinga, kai nesi iš Europos Sąjungos ar sumauto Pakistano, nors ir ten nė neabejoju yra puikių žmonių. Dabar tenka gyventi su jais, tenka dalintis vienu oru. Mane, tai dusina. Verčia susiimti už gerklės, kai jie verda savo makabriškai aštrius patiekalus, bet tai jau kita istorija...
  ... taigi brazilai tapo mano bičiuliais, nes jie kaip ir aš nemokėjau anglų kalbos. Viską mokinomės iš kitų. Po vieną žodį gestą. Po vieną suknistą raidę. Mekenome, kaip kokie ožiai vienas kitam. Pirmas klausymas, kurį išgirdau atėjęs dirbti į sumuštinių fabriką „Ferrary“ buvo, „hey man you like Pyzda? “, buvau gerokai šokiruotas, nes tai puikiai supratau ir nė neabejodamas pasakiau, kad taip mėgstu tai. Nesu juk koks žydrius, pimpalų magnatas. Esu paprastas vaikinukas iš Europos vidurio, jei būtų šis kontinentas koks Vezuvijus, tai gyvenčiau pačiame jo krateryje ar kur papėdėje, bet čia nėra nei ugnikalnių, nei žemės drebėjimų, tik daug visada susiraukusių ir piktų žmonių, kurie nuolat bamba, kaip sunku, bet aš juos myliu, kadangi pamilau, pripratau prie jų. Bet geriau laikytis nuo jų saugaus atstumo, nes nuolat bando apgauti, bet čia ne vien mūsų tautos bėda čia visų tautų bėda. Visos rumunai sako aš nepasitikiu rumunais, visi lenkai sako aš nepasitikiu lenkais. Norisi vieni kitiem pavydėti, įkrėsti realybės į uždaromas smegenų šachtas, kuriose nuolat kunkuliuoja nepasitikėjimas, arba priešingai naivumas.
  Brazilai buvo atvykę, kaip supratau keltu. Ten buvo visa jų šeima. Dėdės, tetos, pusbroliai, vyrai ir žmonos. Visi šypsojosi. Dirbo ir lietuvių, keletas jaunų merginų buvo, su kuriomis mielai pabendraudau, vienos net geidžiau... jos mėlynos akys mane buvo pavergę, bet bėda ta, jog jai patiko šokoladiniai indusų papilvės atsikišimai. Tad aš nesivarginau, kartą radau vieną falą už spintos, kai buvau pametęs 50 svarų. Na žinot kam nebūna, juk kiekvienas yra radęs už spintos vibratorių. Ypač, kai gyveni su geru draugeli ir karts nuo karto jį pavadini profilaktiškai pediku. Na tai greičiau – stimulas, kad tokiu netaptų. Nesu iš tolerantiškųjų. Seniau sakydavau reikia sudėti juos į vieną valtį visus ir išbandyti ant tų nuokrušų napalmą ar kokius, tai ugniasvaidžius, bet dabar tokių agresijos pliūpsnių pasitaiko vis mažiau. Žinote augu požiūris nesikeičia, keičiasi, tik tai, jog į viską kuo toliau tuo labiau norisi nusispjauti, nes suvoki, kad čia nieko nepakeisi. Tiesiog taip yra. Na radęs ta šmotą nunešiau tai mėlynakei ir pasiūliau pasinaudoti, nevulgariai, kiek tai įmanoma tokioje situacijoje. Ji pamenu pažaliavo, paraudo ir kitaip prinoko, tik puikiai pamenu neparudavo, kad prisitaikytų prie savo meilių. Perspėjau ją, kad apdorotų tą įnagį, nes nežinia kur jis yra pabuvojęs. Kaip vėliau paaiškėjo ši istorija. Išties nežinia, nes babajai jį rado maiše su porno kasetėmis, o kad neliktume ir mes su Mr. VMK nuskriausti numetė po spinta. Kaip buvo perplėšti tie svarai nepasakysiu, bet tai jau, turbūt, kita istorija...
  Mūsų name gyveno viena, tokia mergaitė ji turėjo draugą iš Pakistano. Nesakysiu nieko blogo, jie mums padėjo, tad negalima, kažko sakyti, tik per ramadanus buvo juokinga, kai praeidavau ir ji miegodavo viena plačioje lovoje, o jos Mariakas (vardas pakeistas, nes mes jį, tiesiog taip vadinom) miegodavo susirangęs ant kilimo. Kis kis miau miau. Buvo ir daugiau kurioziškų akimirkų.
  Kartą gyveno pora jau iš minėtos šalies. Jie buvo pabėgę, nes vyruką tėvai buvo pagrobę nuo jaunosios, kas man nelabai suvokiama. Dar jie žiūrėdavo bolivudo filmus ir garsiai raudodavo visas rudukų getas. Mat kambarį gyvendavo po 3 ar daugiau, na jei pridėtume po koraną būtų dar daugiau. Tiesos knyga juk neveltui.
  Už ką labiausiai nekenčiu tų subinių, tai už tai... oi ne  ne visai ne, dėl to, jog išsiplaudavo indus savaitgaliais. Man nusipjauti į visus tuos pelėsius kriauklėje, plaudavau indus kitur ir jų juodus plaukus ant kilimo. Ir dar į tuos chulubulu Pakistan. Chulu bulu lu bulu Alach. Salamaleikum misteri Ali. Ar dar ką. Bet persiutau, kai mamai atsiuntus kumpį, tokį tikrai gan prabangų, kaip Londone, nes tokio niekur negausi išmetė į šiukšlių dėžę, mat jie nevalgo pragaro gyvulio mėsos – yra daug cholesterolio ir šiaip stiprybės, valgo chili, karį ir kitus aštrius reikalus, bet tiesą sakant viena kebebinė, į kurią sugrįžau po trijų metų man patikdavo, tikiuosi ten nedarydavo, kaip esu girdėjęs pasakojant, jog babajai pridročina baltiesiems į maistą, na taip gali atkeršinti ir niekas nežino, tik jie. Paskui grįžta namo ir pasakoja va buvo atėjusi porelė baltukų vanilafeisų aš Chulubibas ir dar aštuoni kiti, kurie dirba mūsų prabangioje 5 ant 5 metrų kebabinėj privarėm tiems lochams į kebabus. Jėė. Alachas viską regi.
                              ........................................ Aš išmečiau jų puodą su čiken fujitą per duris, bet nežinau ar jie, kažką suprato, nes dar tada nemokėjau išreikšti pykčio kitaip. Muštis nemėgstu, nes žmonės nevalgantys kiaulienos, negeriantys, nerūkantys ir nemiegantys su moterimis, dėl dievo ... pasirodo buvo labai švelnūs it laukų gėlelės. Išvis nemėgstu muštis, todėl apsiriboju psichologinėmis klizmomis, kurios veikia tikrai daug geriau už fizinį smurtą ar priverstinai surūkytą kasiakėlį, kuris nuveda miegoti po pirmo dūmo, nes net nemoki rūkyti cigarečių.
  Kartą gražuoliuką mūsų namo, tokį Zarzną buvo pavergusi viena, tikrai užtikrinu blondinė, nes jie brunečių net nepastebi. Mat jų šalį moterys yra visos juodbruvos, jų gali turėti visą tuntą, o joms net žvilgtelt į kitus užginta. Na taip vyrai valdo. Vyrai mėto akmenimis. Vyrai muša lazdomis. Vyrai užtaiso vaikus, velniai žino kiek moterų. Vyrai tampa kekšiais, vyrai vyrai vyrai... kartais pamiršta būti vyrais. Tiesiog, karts nuo karto tikrai įsimylėti, nes sumedžioti tikrąją meilę prireikia ne vienerių metų intensyvaus jaukinimo procedūrų. Tą vyruką paliko po trijų savaičių. Na pasivedžiojo apipirko durnelis ir kam jis reikalingas. Lietuvaitės moka suktis. Moka apdairiai pasirinkti partnerius, kurie kyštelėję vos porą kartų (arba net to negavę, tik kelis užsiminimus) pakloja po kojomis visas prabangesnes skudurų parduotuvėles, ar šiaip nutrintus iš aukso lydinių padarytus niekučius. Ir meta, o kam būti atsiras daug kitų idiotų, kurie turės dar daugiau pinigų, o mamoms rašys:
„ Labas, mama, atsiųsk pinigų, nors aš gyvenu gerai, bet čia labai sunku. Buvau susiradusi draugą Akimą, tai yra Darių jis man aprodė daugybę Londono pasididžiavimų, tokių kaip Pizos bokštą, Eifelio pilį ir Vilniaus televizijos bokštą, čia puiku, nors dažnokai lyja lietūs, bet man nešalta nusipirkau kailinius, kuriuos draugės Lietuvoje pamačiusios lydytųsi iš pavydo. Jie – raudoni išversti su nuostabiai ilgo kailio krintančiomis ant delnų plauko gijomis. Darius sakė ves ir nusiveš į savo šalį, tik pasirodyti tau negalės, nes tai gan toli už kokių 10000 km dykumos gale. Viskas turiu lėkti paskambino klientas, tai yra bosas reikia nuvažiuoti nuvalyti staliukus, mat kažkokie iškrypėliai juos išniekino... kava. Iki. Lauksiu pinigų. 
                P. S. tikiuosi turi darbą. Bučkis.
                                                                Tavo dukra“  Kaliausė

  Neįžeidinėju ir nesišaipau, nei viena pilno proto mergina nerašytų tokių kliauzių, bet ten juk stebuklų šalis. Smegenys yra nuolatos išplaunamos. Net nereikia reklamų, viską gauni važiuodamas metro, dviaukščiu, erzinančiai raudonu, autobusu reikia, tik atidumo pasiklausyti, kaip visomis įmanomomis kalbomis ir iškreiptais angliškais akcentais šurmuliuoja visų rasių, tautybių atstovai. Nesuprantate?.. nieko dar yra laiko išmoksite ir salam ir malam.
  Neverkite. Čia ne liūdna istorija... bet tikrų tikriausia.

  Kartą pamenu prakalbome apie Dievą. Tai subtili tema, net nepraktikuojančiam katalikui, tokiam kaip man. Žmogus tiki, bet nesilanko pilnose nuokrypų bažnyčiose, iš kurių nuolat išgirstame apie celibato aukas. Tvirkino jaunesniuosius žvakių nešikus, klapčiukus ir mažąsias choristes, kurios atrodo ir dabar it angeliukai, bet truputį labiau suaugę su jomis kalbėjo Aukščiausiasis. Negalite klausytis mano piktžodžiavimo? Aš nekalbu apie nedėmesingąjį Viešpatį, kurio amžiais nėra, kai vyksta koks karas ar gatvėje pripjaunamas, koks šaliką dėvintis vaikinukas, nes mat jis panašus į
Statkevičių. Arba berete užsimaukšlinusį senuką pervažiuoja visas tuntas adatų ir ligintuvų. Jis nusisukęs tyliai stebi. Nesijuokia? Kas žino... kažkuo tikėti reikia, tokių kaip aš ne vienas ir ne du. Tokių JAUNŲ žmonių tūkstančiai. Ir aš čia rašau ne vien savo nuomonę, bet visų. Norite, kad mane nubaustų? Puiku vieną dieną tikrai taip ir bus. Truputį nukrypau. Jie sako Alachas didis, o jūsų dievas rangu žemesnis. Sėdi dešinėje it šventoji dvasia ir gurkšnoja mūsų Dievui užgintą alkoholį. Jie nepatikėjo, tokiu pranašu, kaip aš žinoma, kai pasakiau, jog „maniškis“ ir „jūsiškis“ abu dausose geria alų ir yra patys geriausi draugeliai, tokie kokie mes niekada netaptume. Nes mes žmonės, kuriuos skiria: amžiaus skirtumas, spalva, tikėjimas, intelektas, mes dievinam nuogų kūnų kompozicijas ypač, kai tie kūnai mūsų. O ką Dievai? Mes kariaujam – ne jie. Mes žudome savo brolius – ne jie. Mes nukryžiuojame kitokius – ne jie. Mes spjaudome močiutėms į lėkšteles, kai prašo išmaldos – ne jie. Mes grojame užnuodytais pažadais ir nuolatos draugams pilstome iš kiauro į tuščia – ne jie. Bet susigyvename, pakenčiame vieni kitus. Po to suvalgome. Išvemiame, nusilengviname ir nueiname. Paskui miegame. Mus stebi ir aptarinėja it už dvigubo, triguboketurgubopenkigubo skliauto ir šnabždasi, kokie apgailėtini. Kokie sukrušti esame. Kuriame modifikuotą maistą, vieni kitiems. Gaminame ginklus. Pardavinėjame narkotikus, moteris ir net vaikus. Ir ką? Jums jau šlykštu, bet tai dar, tik pirma realybės pakopa. Paskui seka nusivylimas, visiška apatija, besaikis pamiršto jau šešis metus televizoriaus jaukinimo etapas. Džiaugsmas, kai koks sušiktas kataklizmas nušluoja dalį pasaulio, svarbu, tik ne tą dalį kurioje aš esu. Gal Sibirą, gal kokią Korėją. Ar nežinau Grenlandiją paskandiną vis labiau tirpstantys sniegynai. Ne mane. Ne tuos, kuriuos myliu. Kai pasako, jog myžališko cunamio banga nušlavė pusę Japonijos, mes to nefiksuojame. Kai sako sprogo dar viena bomba. Kai sako hmm, pyrst pratrūko dangus ir nunešė pusę tavo kaimo medžių eidamas apsiašaroji. Verki medžių. Aš verkiau nebuvau tada Lietuvoje. Buvau Anglijoje, kur nebuvo viesulo, kuris sukėlė mano močiutei tikrą siaubą, kai medžiai it rąžinės šluotos skraidė iš vieno miško kampo į kitą. Ačiū buvau ten. Taip esu sarkastiškas, bet ar nekyla juokas, kai stebi visus tokius absurdiškus dalykus. Nuvažiuosiu pažiūrėti į Japoniją auksinių medžių rudenį, nuvažiuosiu į paplūdimį pabandyti įsivaizduoti mąsto visų padarytų blogybių, bet sielos nematomos, nebent tai tavo kraujo giminė. Nebent mirusi teta, kuri kartais atvažiuodavo aplankyti vargšelių vaikų, kuriuos paliko alkoholikas tėvas. Paskui paliko ir jį... alkoholis.

Čia buvo trumpas pamąstymas apie tiesas. Mano tiesa – paprasta. Reikia, kažką keisti patiems žmonėms, o ne viską nuleisti unitazu ponuliui Dievuliui. Reikia jį gerbti ir mažiau absurdiškai skųstis. Jei nenorite eiti į bažnyčią klausytis monotoniškų ir nieko nekeičiančių kalbų, tapkite, nežinau, mokslininkais... nes tapę kunigais, nieko neišspręsite, jei esate normalūs ir jausite potraukį, visiškai normalų ne vien Dangaus Sergėtojui, bet ir moterims. Tapsite atstumti bažnyčios, kurią galima rasti po kiekvienu akmeniu. Vienintelės Moters glėby ar ilgoje pėdas draskančioje kelionėje. Juk nutylima apie patriarchus dulkinančius niekam nereikalingus vaikus. Dulkinančius pačią ateitį, todėl mūsų valstybė demokratiška. Atsijoja kam po 8 metus už pradangintą gyvybę, kam metelius kitus už išprievartavimą. O jei nukniso diedukas vištytę – gyvulys. Badišius.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------                               
  Bet jau visiškai pagavau gruzą pradėsiu pasakoti gražiąją šio pasakojimo dalį. Prisiminimus, kurie neištrinami.
 
  Žmonės paprasti, kai šypsaisi jie tau šypsosi dvigubai. Kai jie tau šypsosi dvigubai turi atsidėkoti keturgubai. Visur laikomasi proporcijų. Meilėje – į žiupsnį palankumo įdedama dvi saujos isteriško juoko, kai pradedi mąstyti, kas ji yra. Moksle – į du knygos sakinius sugrūdi tūkstančius ambicingų žodžių, kurie sujaudina arba nuramina. Kare – vietoj vieno šnipo, pasiunti pulką šalmuotų baidyklių į pačio pragaro gelmę. Kryptis vienintelė – tiesiai. Už ką? Nesigilinti, kam vargintis, paaiškins tai saujelei, kuri išgyvens. Šeimoje – du saldainiai mylimam vaikui ir keturi tam, kuris šiąnakt grįžo ankščiau. Nes grįžo... ir t. t.

  Mylėjau tuos žmones iš užjūrio it šeimą, kurią palikau už Lamančo. Jie turėjo, kažką ką perdavė man. Gal viziją, kad būčiau bent kruopele panašesnis į juos. Genus paveldėjau iš kitur, bet ne požiūrį. Jie visi norėjo grįžti namo į savo šalį, taip kaip aš dabar noriu išvažiuoti. Jie juokdavosi. Ir verkdavo... mačiau tris kartus. Vienas jų, kai mirė Fran (my brown mammy) tėvas. Ji buvo gerokai pagyvenusi moteris ir visada turėjo daug jaunesnių vaikinų už save. Tikrai daug... ir vaikinų, ir patirties. Ji buvo kelių vaikų motina? Nežinau, bet nutuokiu, kad ten ir mano. Kartą kas labiausiai įsirėžė mes sėdėjom pas ją ant lovos ji apsiverkė ir apkabinusi pasakė. Ačiū, kad esi čia, mano sūnums tiek pat metų kiek tau. Kalba buvo netaisyklingoji anglų. Gal net, kai kam pasirodytų baisi, net gal kažkam pati Fran atrodytų neverta tokio prisirišimo, kokį jaučiau aš. Ji padarydavo man valgyti tam sumuštinių fabrike. Ir ištardavo sovizu (nzn kaip rašosi, ar tai svarbu? Svarbu... jog pamenu, kaip tariasi ir ką, tai reiškia) šypsokis. Ji buvo tikra mama (niekada nekeisčiau savo tikrosios į ją, bet ten buvo taip, kaip buvo), buvau toli, su kitais žmonėmis. Aplinkoje, kurioje tekdavo adaptuotis, kiekvieną dieną vis iš naujo. Vis pabandyti išspausti, tai ką galėčiau vėliau prisiminti. Taigi ši istorija galima sakyti prasidėjo nuo pyzdos. Vieną gražią vasaros dieną, kai buvo dar ne tokia jau ir vasara, bet jau vaikščiojau be striukės. Žydėjo rožės. Mat ten nebūna sniego per daugiausiai, o kai būna viskas sutrinka. Dabar čia daugiau sniego pas mane ant verandos stogelio, nei, turbūt, visoje sumautoje Anglijoje. Fran buvo ypatingas žmogus man. Pakeitė gyvenimą, nes parodė, jog:

1) galima būti tokiu žmogumi, kokiu nori nepriklausomai nuo amžiaus, rasės, kalbos barjerų.. net seksualiu, net geidžiamu;
2) Užkrėtė savo šypsena;
3) Nuoširdžiai apsidžiaugė, kai padovanojau jai tepliojantį statybininko šalmą, kuris nepajėgė susidraugauti su aliejiniais dažais ir ją visą ištepliojo;
4) Nes manimi rūpinosi ir davė patarimus, kaip reikia elgtis su moterimis;
5) Nes buvo, tiesiog Fran;
  Dar turėjau ir black mammy ji buvo nemenka motulė Afrika iš Ganos. Didžiulė kūnu ir širdimi. Vadinau ją Diena, nes ji man padėjo ištverti pirmas nelaimingas meilės kančias. Man 20, buvau skaistus ir ji tai žinojo, puikiai kalbėjo angliškai ir mane palengva mokė. Šnekučiuodavosi su manim, o kartais padėjusi savo didžiulę it kokio amerikietiško futbolo žaidėjo leteną man ant galvos pasakydavo, jog džiaugčiausi kiekviena minute, akimirka, nes gyvenimas pasislėps, kaip dangaus paribiuose bevardės žvaigždės. Įsirašysi, tik atmintyje tiems žmonėms, kuriuos vertei jaustis ypatingais. Ir ji pakoregavo mano gyvenimą:


1) juodaodžiai nėra mano priešai; suvokiau, jog negalėčiau būti rasistu. Negalėčiau žudyti ar net spjaudyti ant kitokios odos spalvos žmonių, nei pats;
2) ji rūpinosi manimi; tikrai nebuvo babuinas, buvo moteris, kuri išmokė nemažai gyvenimo tiesų;
3) leido pirmą kartą suvokti, kas per velnioniškas patiekalas yra afrikietiška žuvis su ūsais ir itin stipriais ryžiais;
4) ji šypsojosi, kaip ir Fran;
5) supažindino su savo pusbroliais Amstrongu ir kitu, taipogi nemažais viručiais. Amstrongas buvo be priekinių dantų, nes išsimušė šaldytuve. O jo pusbrolis rado būdą, kaip suteikt šiam nuotykiui šmaikštumo. Dabar Amstrongongas gali skardžiai gurgti alų neprasižiojęs ir Amstrongiškai rūkyti, nepravėpęs dantų.

Tiek apie moteris, kurios buvo man it mamos.

  Fabio buvo tas, kuris dirbo su chemikalais. Plovė puodus ir visą kitą blogį. Beveik nekalbėjo angliškai, bet tapo pačiu geriausiu bičiuliu. Pradėjome dėlioti žodžius it puzzles. Kalbėjome dviem žodžiais apie merginas. Alų. Futbolą. Tuos pačius paninius ir kitas bledavones, kurios jam buvo nesvetimos. Buvo didis pagyrūnas tuo laiku ir vis sakydavo, kiek yra turėjęs merginų, nors nė su viena nemačiau. Rodė savo sūnaus foto. Siuntė jam pinigų. Buvo iš turtingos šeimos, bet pats pinigų neturėjo, todėl išvyko iš Brazilijos. Visada būdavo gerai nusiteikęs. Visada kadrindavo fabriko paneles ir kirkindavo moteris. Nuo tada prasidėjo tikrasis gyvenimas. Pirmas pakvietimas į klubą brazilų. Pirmas apkabinimas ir bučinys, sujaukęs visą pasaulį iš jos bičiulės, taip sveikinasi su eiliniais žmonėmis. Jis buvo master (mokytojas), buvo it tėvas... kurio niekada neturėjau. Jis mokė mane, kaip reikia nukabinti merginas, kaip būti drąsiam. Niekada nešokdavau... niekada buvau negirdėjęs latina muzikos. Niekada buvau nemiegojęs su mergina. Niekada nepasitikėjau savimi labiau, nei būdamas su juo ir jo bičiuliais. Niekada buvau neatsisakęs pirmo bučinio, nes jo nebuvo. Niekada tiek negalvojau apie saksą, nes buvau sau bjaurus, stambus, šūdpalaikis. Turėjau, tik gerą širdį ir tikėjimą, kad visas mėšlas pagaliau baigėsi. Atmečiau visas iki tol mane slėgusias depresijas. Pradėjau rašyti geriausias eiles. Pradėjau šypsotis. Demotyvacija pakilo iki lydymosi temperatūros. Jis buvo pirmas žmogus, kuris pasikvietė į savo individualią erdvę. Gal jis turėjo būti pirmas, nes jis paklausė apie pyzdą. Jis išmoko šį nešvankų žodį iš kitų lietuvaičių, nes lietuvių vaikinų ten nebuvo. Ir buvau vienas, kurio galėjo to paklausti. Paskui ir aš išmokau visą tiradą portugališkai: pomba, (big pyzda), buseta ir t. t. nepravertė man tai, aišku su merginomis, bet kai būdavo liūdna pagalvodavau apie tai ir viskas nuslysdavo. Tada dirbdavau tam šaldytuve po daugiau nei 14 valandų ir buvau pats laimingiausias žmogus visatoje. Esu dėkingas jam už daug dalykų, kurie mano gyvenime nutiko pirmą kartą:

1) pradėjau mokintis angliškai, nes norėjau suprasti;
2) pirmi tūsai ir nemiegotos naktys;
3) pirma mergina, kurią nukabinau gyveno jo name;
4) pirmas pasakymas, jog esu kvailys, kad atsisakiau besisiūlančios merginos, kuri norėjo, tik bučinio;
5) pirmi žingsniai į sambos, bei kitų latina muzikos pažinimą;
6) pirmas pasitikėjimas žmogumi, kuris buvo toliau, nei gyvenantis žmogus anapus tvoros;
7) padėjo rasti darbą, kai visi sakė, jog darbų nėra, nors pats buvo nelegaliai dirbantis ir anglus į neviltį varantis šunsnukis, mat per jį krito Anglijos ekonomika.: D
8) pirmą kartą pavaišino, skaniausiu alumi „Drahma“;
9) parodė geriausią matytą visų laikų filmą „Dievo miestas“ ir pasakė, kad taip iš tiesų yra Rio;
10) pirmas davė mintį atvykti į Braziliją, o kodėl gi ne?

ir t. t..............................................................

  Lara ir Pičibu (tikro vardo iki šiol parašyti nesugebu tariasi Vanderli). Vyras ir žmona. Fran jų pusseserė ar teta. Nežinau. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, buvo tam tikrų niuancų, kuriuos žinojo ne visi ir tikrai ne aš. Geri žmonės, ir kaip sužinojau nelabai vienas kitam. Larai buvo persileidimas. Ji tapo apkūnia, prieš tai buvo labai daili mergaitė. Ji eidavo vos pavalgiusi į tualetą nusivemti, nes nemylėjo savęs. Dėl to, kad tapo tešlota karvute. Ji buvo labai geros širdies. Kai atėjau pirmą kartą, pamenu, pagalvojau, jog ji panaši į pandą, nes jos paakiai tamsesni, nei visas veidas. Vėliau supratau kodėl... sucks. Negali turėti vaikų. Komplikacija po persileidimo. Komplikacija po pičibu. (pičibu yra pitbulis, pats išmokė šį žodį). Jis nebuvo blogas, tiesiog kartais tiesmukas ir žiaurokas žmonai. Nemušdavo, tai psichologinis teroras, nes ji buvo gan apkūni. Žemo ūgio. Nuolatos pičibu padėdavo. Lara mane pasikvietė namo ir padarė lazaniją. Gėrėme lietuvišką alų. Jiems patiko. Padėjau persikraustyti, todėl nusivedė ir pavaišino braziliškame restorane, nacionaliniais valgiais. Viskas labai panašu į mūsų, tik nėra mišrainių. Viskas atskirai krūvelėmis. Maistas ne aštrus, man labai patiko. Su jais irgi eidavau dažnai į klubus, prisijungdavo, kartais ir Fabio. Tūsinomės, kaip pašėlę. Ištisom naktimis. Dėkingas už:

1) niam niam lazaniją pirmą;
2) pirmą vertimą iš anglų kalbos į portugalų, kad susikalbėčiau su mergina, bent formaliai, oi patikėkit, kaip tai pravertė;
3) pičibu pastatė alaus, kai neturėjau pinigų;
4) pasidalino su manimi savo turėta muzika ir gera nuotaika;
5) bendraujame dar dabar ir ruošiuosi pas juos nuvykti už metų;
6) buvo šaunūs;
7) pasiūlė pičibų savo pusseserę, kai atvyksiu, tikiuosi jai ne 50: D;

Buvo „senelis“ (vardu Elio) su žmona, jis išviso beveik nekalbėjo angliškai ir sunkiai suprato, net mes suprasdavom vienas kitą. Hey Senelio ažuda mi. (Padėk man.) Puikus žmogus, geriantis visų rūšių alų, beprotiškai mylintis savo žmoną. Visada draugiškas ir paslaugus, manau dvigubai vyresnis už mane. Laros ir Fran giminaitis. Mokėdavo pralinksminti be žodžių. Būdavo šaunu pakalbėti pusiau lietuviškai, pusiau angliškai, pusiau portugališkai ir vis tiek, kažką suprasdavom, juk ne esmė ką. Jis ir eidavo į klubus su savo žmona ir linksminosi taip, kaip čia nei vienas Senelio nesilinksmina.

Dar buvo Valdovė. Lietuvė. Geras žmogus, daug apie ją sužinojau, ten dirbdamas. Ji sakė, jog papasakojo dalykų, kurių, beveik niekam nėra pasakojus. Kartais kartu, kažkur švęsdavom su jos vyru Rimu. Toks pats šaunus vyrukas. Visada linksmas ir gerai nusiteikęs. Abu kompanijos žmonės. Dabar ryšiai nutrūkę, beveik, nes vieni kitiems, tiesiog nerandame laiko, bet buvo nereali patirtis su jais susipažinti. Jie abu laimingi, jog turi vienas kitą – matosi iš akių, didžiausios sėkmės jiems.

Ingrida – ančiukas. Daug pagelbėjo. Padarydavo užkąsti. Skaniai. Būdavau ir pas juos. Vėliau susipažinau su jos broliu, kai išėjau iš „ferrario“ padėjo įsidarbinti. Mindaugas ančiuko vaikinukas. Iškarto pasirodė keistokas, bet vėliau supratau, jog neblogas žmogus. Švęsdavom. Ištiesų pasiilgstu tų laikų. Pasiilgstu labai... sutikau, tiek nerealių žmonių.

(tęsinys bus)
2011-01-10 01:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-22 01:50
Abias
Jėga. Turi ka pasakyti, sakyk :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-26 01:03
Hmm....Kazkas panasaus ir man Yra nutike...

Malafas:
"Arminas How are you?"

Armis:
"I'm fine"

Malafas:
"Why?"
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 13:47
žiūrintis dangun
kalba yra tokia, kokia ten kalbėdavom beje, todėl net nenorėčiau jos, kažkaip lietuvinti. tik pataisyti klaidas būtina visiškai pritariu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 13:29
žiūrintis dangun
ačiū man visi komentarai yra svarbūs. tai padeda sovokti, kur darau klaidas. neseku žvaigždutėmis. jos tyliai ten šviečia, tiesa pakursto, kai kas įvertina geriau, kai kas blogiau. taip, tai parašiau vienu prisėdimu. netaisiau, tiesiog parašiau vakar naktį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 13:05
Avoir
Tai ne proza, o dienoraštis. Nesuformuotas, nesugromulotas - išmestas išorėn toks, koks buvo tavo viduje. Ražybos ir kalbos kultūros klaidų jau neminiu. Tiesiog tavo kalba nelabai švari.
Tačiau nėra beviltiška. Įdomiai formuoji charakterius, pasirenki taiklias detales žmonėms apibūdinti, etc. Siūlyčiau istoriją sukti beletristikos linkme, pasidomėti prozos rašymo taisyklėmis - galbūt tuomet tekstą būtų galima išgryninti ir įvilkti į kokybiškesnius rūbus.
Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-10 03:32
Jau dabar laukiu tesinio...iki
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą