Šventinis

Nelaiku suvaikėjus,
nelaiku surimtėjus -
juodi debesys
nepatinka,
o galva -
pilna įvairiausių idėjų -
kremtu mintis,
tarsi gabalus tinko.

O kažkas
iš po nukritusių lapų vapa,
mano vaikais,
vabalais - pasikliauna,
o namuos - duonos,
anei kvapo -
miega,
per Naujuosius metus,
nusiplukus liaudis.

O mano vaikai, vabalai -
visų klausinėja,
nori, visiems padėti,
bando, nori,
mano vaikai -
vabalai
išmušti iš rankų -
kamuolį mano,
o liaudis -
vaikiškų rūpesčių
neišmano,
o ir aš,
tarsi geraširdis dėdė.

O liaudis,
kinko arklius
į vieną jungą,
ir išvaiko vaikus -
mintis - vabalus mano,
ir aš regiu
lėktuvo skrydį
neįmanomą,
ir tave
prie mano pasakų
prisijungusią.

O šaltiems vėjams pučiant -
išsirengti, apsinuoginti
nelengva,
o vaikai - klausinėja
į akis lenda,
o gyvenimas praeis
ir vaikų nepastebėtas,
ir aš, slenku
pro šalį,
kaip jų brolis,
jaunėlis ir žalias.

O vaikai
kaip paukščiai - galvas kelia
ir nori,
kad jų, visi keliai
į vieną kasą
susipintų,
o aš, laikau saulę,
tarsi žibintą -
ant tavų nuogų kelių.

O žiema,
ilgai neužsibus,
naujam rytuj išaušus,
išnyks,
pamatysi,
ir aš, atėjęs į žiemą
prieš savo valią -
užmigdau saulę
tarsi artistę,
ir išnyra
iš sapnų - žvaigždės
tarsi
apledėjusios žuvelės.

Vidurnaktį išmuša
laikrodžiai mano,
kaip reikės
be Naujametinės šviesos -
likusį gyvenimą
išgyventi,
o sapnuos,
vaikai, vabalai žaidžia,
ir apie suaugusiųjų gyvenimus
nieko neišmano,
o tau, ir dabar, dar
nenubudus - prasideda -
naktinė, pavasarinė šventė.

.