Aš - svajotojas (Antroji kūrinuko pusė)

***

  Jau beveik baigiau pjaustyti bulves... Net peiliu bakstelėjau sau į pirštą, kai netikėtai suskambėjo durų skambutis.
  -Nesitikėjai? - Sandra patenkinta išsišiepė.
Nustebęs išties stovėjau kaip įkaltas.
  -Na, ar įleisi mane vidun, o gal... kas tau? Sergi?
Supratau, jog jos žvilgsnis užkliuvo už storo šalio ant mano kaklo. Jau daugiau savaitės neprakalbėjau. Prasižiojęs neaiškiai kažką gargaliuodavau.
Pravėriau plačiau duris leisdamas jai užeiti. Kaukšėdama aukštakulniais ji nuėjo į virtuvę. Tik ji ir miegamasis sudarė mano butą Nr. 41. Rankos mostu pasiūliau jai sėstis. Ji žnektelėjo ant kėdės.
  -Tu nekalbus. Bet kiek tave atsimenu kitoks ir nebuvai, - ji tarškėjo kaip automatas žybčiodama rudomis akimis tarsi turėdama užslėptų minčių.
  -Sergu, - sugebėjau įsiterpti ir atsisėdau priešais.
  -Su tavim vienas vargas. Tu visad man atrodei silpnos sveikatos. Toks liesas, išbalęs, - Sandra rūpestingai palingavo galva, - nieko nuostabaus, jog toks ligotas. Judu su broliu tokie nepanašūs. Jis tvirtas, žvalus, energingas. O tavim reikia nuolat rūpintis.
Blausiai jai nusišypsojau. Tegu sau galvoja, ką nori.
  -Pamaniau pakviesti tave kūčioms. Juk vis tiek niekur neini. Galėtum atšvęsti su mumis, - ji tikrai kažko tikėjosi.
  -Ne, dėkui, - atsakiau sausai ir šaltai.
Ji suraukė antakius.
  -Atvažiuos tavo brolis. Gerai praleisime laiką. Vis geriau, nei vienam kiurksoti.
Ir ką ji galvojo? Papurčiau galvą.
  -Jei manai, kad žinia, jog mano brolis grįžta šventėms, mane pradžiugins ir paskatins sutikti, labai apsirinki. Nori atvirai žinoti? Kartais noriu, kad jis mirtų.
Šių žodžių paprastumas Sandrą pribloškė. Jos akimis, jie tikriausiai per daug lengvai išėjo iš mano lūpų. Atsižvelgiant į jų prasmę, žinoma.
  -Tai baisu! - pasibjaurėjusi šūktelėjo.
  -Netikiu, kad pati niekad apie tai nepagalvoji.
Dievaži, juk gyvenimas toks paprastas, kam apsimetinėti?
  -Baik, - atrėžė spiegiančiu balsu, - kuo tu mane laikai? Nejau manai, kad mirdamas testamentu jis tau nors dulkelę paliks? O tada jau galėtum mane nusipirkti? - ji piktdžiugiškai nusikvatojo.
  -Ne, tiesą sakant, apie tai niekad nesusimąsčiau, - atsakiau jai ramiai, - bet mintis įdomi.
  -Tu ligonis, - Sandra pašoko iš vietos, - tu visko pavydi savo broliui. Visko. Net manęs. Esi įsimylėjęs mane nuo tada, kai tavo brolis mudu supažindino. Bet nesitikėk, kad kada nors iškeisčiau jį į tave.
  -Aš tavęs nemyliu, - pasakiau tai drąsiai žvelgdamas jai į akis.
Taip, ji buvo graži. Nieks to nepaneigs. Bet tuščia kaip puodynė.
  -Žinai, Dariau, tu kaip riešutas: graži išvaizda, bet sukirmijęs vidus.
Kas jai davė teisę mane teisti? Ignoruoti? Prašom! Bet moralizuoti mano elgesį? To jau per daug!
  -Ką tu apie mane žinai? Ką žinai apie mano vidų?
  -Vargšas nuskriaustas vaikutis išrodai. Egidijus neveltui liepė tavęs šalintis. Tu kandi maitinančiai rankai. Man pakako šio pokalbio, kad įsitikinčiau tavo brolio žodžiais.
  -Jis nė velnio manęs nepažįsta, jei taip sako, - aš atsistojau gindamas savo, kaip asmenybės, pozicijas.
  -Gana! Aš nebesiklausysiu tavęs, - Sandra iškaukšėjo iš virtuvės ir po savęs užtrenkė laukujas duris.

                                                  ***

  -Dariuk, Dariuk.
Aš kilstelėjau galvą. Vos nugirdau, kai ji kreipėsi į mane.
  -Ar kas negerai? - švelniai pasiteiravo ponia Izabelė.
  -Ne, ne, - papurčiau galvą, o viduje vis dar skaudėjo.
  -Tu toks rūškanas šiandien išrodai. Kažko susikrimtęs, nelyg nuliūdęs. Ar tikrai viskas gerai, vaikeli?
  -Gerai, ponia Izabele, - ji buvo vienintelis žmogus, kuriam meluodavau. Vardan jos pačios.
Bet šįkart man buvo ypač sunku nusilaikyti. Troškau išsipasakoti viską, kas mane slėgė.
  -Beveik neprisilietei prie valgių. Vis dar gripas kankina?
  -Ne, aš jau sotus, - švelniai jai tariau mėgindamas šyptelti.
  -Ach, - senoji moteris atsiduso, - širdies reikalai? Suprantu, kad ne man tave išklausyti. Aš per daug sena tokiems dalykams.
Šie žodžiai nugėlė krūtinę. Pašokau, apkabinau senąją ponią ir pabučiavau į kaktą.
  -Jūs man kaip mama.
Pajutau kaip ji dar kartą giliai atsidusėjo.
  -Vaikeliuk, vaikeliuk, - tyliai ištarė.
Aš bijojau, kad nepravirktų. Dėl manęs? Dievas mato, neleisiu savęs apraudoti. Taip ilgai galvojau apie Sandros žodžius. Ir dabar gyvenu su jais kaip su aiškia tiesa. Mintys klojasi viena linkme. Imu savęs vis labiau nekęsti. Ir gailėti tų žmonių, kurie mane brangina. Aš sukirmijęs suvis, štai kas aš. Šlykštus pats sau. Atsiklaupiau ir pabučiavau jos rankas. Nežinojau kaip atgailauti prieš jos begalinę meilę.
  -Aušra atvažiuoja, - sukuždėjo senoji moteriškė.
  -Kada? - paklausiau tyliai, vos girdimai.
  -Šįvakar, - Izabelė palinko virš stalo nuleisdama galvą.
Sumišęs prisėdau ant grindų. Mane baugino tai, jog Izabelė nedrįso pasakyti visko, ką norėjo.
  -Pasakiau jai, - pratarė moteriškė tyliai.
Nelemtas suvokimas mane aplankė.
  -Aš nepykstu, tikrai nepykstu. Man gera girdėti.
Izabelė pažvelgė į mane.
  -Ach, Dariuk, - paglostė ranka mano galvą. Akys žvilgėjo. Rodės tuoj tuoj pravirks...

                                                ***

  Viską, kas neįsiteko lentynose arba spintoje paspyriau po lova. Atrodo tvarka. Nusimaudžiau, apsirengiau mažiausiai nunešiotus drabužius (mėlynus džinsus, baltą diržą, pilkus marškinius langeliais, o ant jų baltą palaidinę ilgomis rankovėmis). Keista? Apie mano aprangą daug kalbėta ir universitete. Nusprendė – žmogus prie meno. Tai tarsi tam tikras porūšis. „Yra keli vaikinų tipai: klasiški, prie meno ir niekam tikę“. Taip paaiškino studijų draugai man sudėtingą hierarchiją universitete. Ant paskutinio laiptelio stovėjo „pilkos pelės“, tuščia vieta, kitų nuomone. Ar turėčiau džiūgauti, kad nestoviu ant to laiptelio? Nežinau, šito nežinau. Man vis tiek. Juk apie kiekvieną, labai norint, galima nemaloniai išsireikšti. Ilgai atminsiu kursiokės frazę “Vieni žmonės prie meno visai nieko, bet daugumai trūksta kelių varžtelių“. Ar man trūksta?. Susišukavau. Yra proga – šventės vis dėlto. Ir vėl ta mintis! Tikriausiai kvaištelėjau. Pirmąkart ji sukirbėjo mano galvoje, kai sustojau prieš veidrodį užsisegti pakabuko. Dabar štai sugrįžo lyg bumerangas. Nebesitverdamas nuėjau prie padūmavusio veidrodžio. Na, taip... Bet nedrįsau pakelti akių. Dvejojau. O gal laukimu šildžiau krūtinę? Vis tiek jau įsitikinau. Ne, nevisiškai. Keistai žvelgė tos žydros akys. Įdomu...
  Aušra atėjo aštuntą. Vidutinio ūgio mergina. Kaštano spalvos plaukais. Nė trupučio nepasidažiusi. Skaisčiai rausvais skruostais ir lūpomis. Pažvelgė į manę rankose laikydama lauknešėlį, minutę tylėjo. Netvirtinu, kad galvojo apie mane.
  -Laiptinėje sutikau merginą, - nuskambėjo pirmieji švelnūs jos balso akordai, - patarė čia neiti. O aš atėjau, - šyptelėjo trūktelėjusi pečiais.
  -Šviesiaplaukė?
  -Aha, - atsakė lengvai, vaikiškai.
  -Mama paprašė ateiti? - paklausiau rimtu tonu.
  -Ne, pati panorau. Tai tau, - Aušra ištiesė krepšelį su vaišėmis.
Žengiau atbulas.
  -Užeik, pati padėk ant stalo virtuvėje.
Šis pakvietimas jai tikriausiai pasirodė tiek logiškas, jog mergina nė nemėgino atsikalbinėti.
  Abu sėdėjom ant lovos krašto. Žvelgiau į grindis apsimesdamas susimąstęs.
  -Ar nepyksti, kad visą vakarą kalbėjom apie orą? - pasiteiravo nedrąsiai.
Pakračiau galvą. Aušrai palengvėjo.
  -Žinojau, kad vienaip ar kitaip neįsijungtum į pokalbį. Matai, visą vakarą kalbėjau tik aš. Tai kam gilintis į žymiausių filosofų mintis, Bonaparto žygių svarbą, politinę mūsų šalies padėtį, jei diskutuočiau pati su savimi?
  -Atsiprašau, - sukuždėjau kaltai.
  -Niekis, - ji nusišypsojo.
  -Pamenu, Marijampolėje daug sniego...
  -Taip, aš iš Marijampolės, - patvirtino Aušra, - aš žinau, kad taip būna, tik niekada nesakau, kad žinau, niekada...
  -Tau manęs gaila? - sutikau jos pilkas akis.
  -Manau, kad ne. Mano brolis irgi daug valgo. O tu toks liesas. Sveika.
  -Kvailai pasijutai? - nelaiminga sąžinė traukė už liežuvio.
Mergina sukikeno.
  -Ne. Mano tėtis nuolat kartodavo „Kai vyras valgo, jis kurčias ir nebylys“.
  -Kvaila, - širdy nenorėjau, kad taip būtų.
  -Ne, juk sakau – sveika, - ji švelniai kumštelėjo man į šoną, - beje, sakiau ir tai, kad bus bloga.
  -Sakei, - linktelėjau.
Pagautas naujos energijos, pakilau nuo lovos ir perėjau kambarį. Galiausiai grįžtelėjau į Aušrą.
  -Ką apie mane manai?
Ji nukreipė akis į lubas . Tyčia apsimetė, jog tik dabar apie tai susimąstė. Nors atsakymą galėjo išpilti kaip maldos žodžius.
  -Na, - ji vertinančiai mane nužvelgė, - tu gerai sudėtas, - Aušra nusikvatojo, - atleisk, - išspaudė ranka uždengusi burną.
Atsirėmiau į sieną, įsmeigdamas akis į merginą.
  -Tu gražus, - tęsė kiek liūdnoku tonu, - išvaizdus, aukštas, mielas, ne, tiksliau geras, - pakreipė galvą, - nežinau ar nuoširdus, nežinau...
Aušra susikrimto.
  -Kaip manai, kodėl ta mergina patarė tau čia neiti? - paklausiau šaltai.
Ji prisimerkė.
  -Ką nori įrodyti?
  -Gal ji teisi? Gal aš vilkas ėriuko kailyje? - atmečiau galvą atgal kilstelėdamas smakrą.
Nutaisiau nemalonų, atstumiantį žvilgsnį.
  -Gal aš išties blogas? - žengiau porą žingsnių link jos.
Aušra laikė rankas ant kelių, todėl mačiau kaip virptelėjo jos pirštai. „Jos nugara dabar nubėgo vienas kitas šiurpuliukas“- tariau sau mintyse. Šviesą skleidė tik nedidukė stalinė lempa ant komodos. Stovėjau pilkame šešėlyje.
  -Supranti, aš blogas, - iškošiau beveik nešvankiai.
Vos nuleidau galvą, plaukai paslėpė akis.
  -Ką turi omenyje? - kiek kapotai paklausė mergina.
Stojo nejauki tyla. Todėl atrodė, kad su didžiausiu trenksmu ant grindų nukrito iš džinsų ištrauktas diržas.

                                                ***

  Aušra nė nekrūptelėjo. Sėdėjo nekeisdama pozos. Rami, galbūt priblokšta. Ne, nuliūdusi.
Aukštielninkas kritau į lovą. Žnektelėjau ant minkštos patalynės. Kaip aiškiai girdėjau padažnėjusį merginos alsavimą. Malonu kaip geriant karštą šokoladą.
  -Turbūt ne rimtai? - sušnibždėjo Aušra.
Merginai nespėjus klyktelti, apglėbiau jos liemenį rankomis ir įtraukiau į lovą. Ji nukrito ant manęs. Paguldžiau ją po savimi ir palinkau virš jos veido. Kokia baime degė jos akys. Baime! Ji ketveriais metais už mane jaunesnė. Ketveriais... Kodėl taip elgiausi? Įdomu...
  -Aš galiu būti žiaurus, - sukuždėjau žvelgdamas jai į veidą.
Neramus rūkas apleido pilkas akis. Aušra išlaisvino savo dešiniąją ranką ir pirštu bakstelėjo man į nosies galiuką.
  -Kvailutis, - nusišypsojo ir pakedeno mano auksinius plaukus.
  -Galbūt, - dabar šyptelėjau ir aš.
Išsitiesiau šalia jos. Aušra pakilo ir prisėdo šalia pariesdama po savimi kojas. Alkūne rėmėsi pagalvės. Ji nesiliovė šypsojusis.
  -Tu geras, aš tą jaučiau, - tarė glostydama mano galvą.
Gulėjau užsimerkęs.
  -Ne, aš blogas, - atsakiau su atodūsiu.
Ji sukikeno. Pirštu ėmė vedžioti per mano krūtinę.
  -Jei taip būtų ant grindų gulėtų ne vien diržas, - ji vėl sukikeno, - tu labai geras. Tik nežinau, kodėl nori būti blogas.
  -Privalau.
  -Būti broliu, o ne asmenybe. Taip labai sunku gyventi. Gelbėdamas jį elgiesi blogai? Tai jis privalo būti geras, - jos žodžiai buvo balzamas mano dvasiai.
  -Kažkuris juk turi būti blogiukas, - šyptelėjau, bet neatsimerkiau.
  -Tu avis vilko kailyje, - Aušra nusikvatojo.
Ji palietė kryželį.
  -Dovana? - prislopintai pasiteiravo.
  -Panašiai, - nenoromis numykiau.
  -Dėl to ir nežinau ar tu nuoširdus, - prabilo liūdnai.
  -Nenoriu prisiminti...
  -Tu geras, - viltingai pakartojo mergina.
  -Tai mamos palikimas.
  -Ji mirusi? - gailiai įsiterpė Aušra.
  -Taip, jau seniai. Kai buvau trejų.
  -Bet kaip? - ji padėjo galvą man ant krūtinės.
  -Tai buvo skaičiai. Tik skaičiai. Žinių vedėja su šypsniu taria „Šiandien žuvo tiek ir tiek žmonių“. Dar pridurtų – kas žino, gal rytoj žus penkiais daugiau? Kaip žmogaus mirtį galima suskaičiuoti? Mano tėvas irgi palaikė jos mirtį skaičiumi...
  -Kodėl?
  -Jis vedė antrąkart. Ir dabar gyvena taip paprastai ir lengvai lyg jos niekada ir nebuvo. Nebuvo mano mamos! Nejau ji buvo tik man? Nuostabus sapnas... Aš paėmiau jį iš dėžutės visai prieš tai kaip bloga moteris išmetė visus mamos daiktus. Neliko nieko... Tik prisiminimas. Toks keistas ir neįtikėtinas kaip drugelis žiemą.
  -Jis plazda saujoj, bet paleisti jo negali, nes jis sušals.
  -Dažnai jausdavau troškimą paleisti...
  -Nereikia, - sukuždėjo mergina.
  -Manęs nekenčia dėl daugelio priežasčių. Nekenčia, nes esu svajotojas, nekenčia, nes noriu mylėti, nekenčia, nes noriu būti savimi, nekenčia, nes...
  -Myli, nes esi geras, - įsiterpė Aušra.
  -Aš neturiu ką duoti. Negaliu ant auksinio padėklo atnešti tau mėnulio... Ar supranti, negaliu... Negavau bilieto į paskutinį laimės traukinį...
  -Tavo auka – tavo gyvenimas. Pasakyk man, kas gali būti brangiau?
  -Tu supratai? - nusistebėjau jos nuovokumu.
  -Mano tėtis dirba morge, - prisipažino ji, - esu ten buvusi daug kartų.
  -Gal jis matė mano mamą? Ar paklausi?
  -Paklausiu, - ji vėl man bakstelėjo pirštu į nosies galiuką.
  -Ji buvo graži labai graži... Jis negalėjo pamiršti...
  -Tu irgi gražus. Labai gražus, - ji prigludo savo skruostu prie mano skruosto, tikriausiai žvelgė į lubas, į už jų nematomas žvaigždes.
  -Žinai, šiandien pirmąkart man šovė tokia mintis, bet pamaniau, kad kvaištelėjau.
Aušra skardžiai nusikvatojo.
  -Kaip tik prisiminiau, kad turiu papildomą bilietą į tavo minėtąjį traukinį. Pagalvojau ir nusprendžiau, kad atiduosiu jį tau. Ką manai?
  -Liksiu skolingas...
  -Ne, man pakaks to, kad važiuosime viename kupė.
  -Tuomet duosiu tau patarimą. Rinkis viršutinį gultą.
  -Kodėl?
  -Būsi nors per keletą centimetrų arčiau rojaus...