Neoromantikos karnavalas

Raudonas valkata ant mano pjėdestalo, man širdį lyg peiliu vagoja rėk nerėkęs.
Jam duonos su medum paduodu, vaišinu litu..
O jis kaip dievą myli neatstoj begėdis!

Skausme pakeltame kubu, nedrįsdamas gyvenimo puotos pabaigt aš gyvenu.
Naivus esu iš prigimties.
Ne mano vargšo galvai su aukščiausiojo, anksčiau nei laikas imt kalbėtis.
O kita vertus..
Kas juk kad daugelio dalykų pagal kūną negaliu, už tad žodžius dar nuo mažens beriu gražius it kiauras rėtis.
Baidyklė aš, negyvo vagiliaujančiuosius gąsdinantis atspindys laukinis, ne mano daliai žmogiško gyvenimo ilgėtis.

Raudonas valkata man pjėdestalą dyką atiduok!
Manoj širdy nebėr daugiau solidarumo.
Raudonas valkata, meldžiu tu iš rašytojo nebesijuok!
Geriau keliauk ieškot tvaresnio savo būčiai pono.

Raudonas valkata, daugiau aš duoti tau nebegaliu.
Raudonas valkata, nebūk, pabūk, nebūk
- ai pats geriau nuspręsk!
Vis tiek nebeturiu kur dėtis..
Raudonas valkata, jei nori pasilik.
Raudonas valkata man būk draugu, juk su tavim vieninteliu galiu nevaržomas kalbėtis.



                                          uostinėtojas