Kaip kadaise

Kažkas sujaukė
mūsų gyvenimus,
ir mus -
paniekino, pažemino,
ir į mūsų kūnus,
ir į mūsų sielas -
žaibais, uraganais,
įsiveržė,
ir mus užsmaugė,
prigirdė,
ir vėl prikėlė -
prieš mūsų valią.

Ir nuo dabar,
visos linksmos,
nerimtos
mūsų istorijos -
gims rūsiuose, požemiuose,
ir iš naujo gims,
tokios senos,
tokios negreitai einančios,
ir ne tokios geros,
ir ne tokios žavios,
kaip kadaise,
jaunystėje.

Ir ne kiekviena,
moteris, mums vyrams -
pagimdys po kūdikį,
o vyrų gyvenimai, kaip žinia,
buki kaip peiliai,
ir dygūs kaip kaktusai,
ir aštrūs,
kaip ežiai ant šieno.

Ir aš, veduos į namus,
tave jauną ir gražią,
kaip sužadėtinę,
o parsivedęs,
griebiu, čiumpu
į glėbį,
kaip šernas, iltis atstatęs,
dantis iššiepęs.

Bet kažkas
ir mūsų gyvenimus - sujaukė,
visų akyse,
pažemino,
ir kažkas, nematomas
įsiveržė ir į mūsų kūnus,
ir į mūsų sielas,
ir ne kartą metuose,
ne tik mes
į didžiausias avarijas -
pakliūname.