Stiklinis žvilgsnis I

Viskas prasidėjo vieną mėnesėtą rugpjūčio naktį, ne per seniausiai. Man tiesiog nesimiegojo. Paslampinėjęs po kambarius nusitvėriau žurnalą, pavarčiau, numečiau. Įsijungiau televizorių. Bėgdamas per kanalus mačiau sniegą, sniegą, erotinį filmą, sniegą, pažinčių laidą sms žinutėmis, degtinės reklamą, dar vieną erotinį filmą, laidą apie gyvūnus – išjungiau. Naivu buvo kažko tikėtis trečią nakties, žinau. Pasidariau sumuštinį ir supratau, kad jo nenoriu. Vis tiek suvalgiau. Nuotaka ritosi į dugną, o galvoje ėmė stumdytis nelinksmos mintys – kaip ir visad, kai neužmiegi laiku, aplinkui naktis, o ko nusitverti neturi.
Reikėjo greitai rasti būdą, kaip tas mintis uždusinti, nuginti į sąmonės kertelę, kur jos paprastai spaudžiasi. Ne, galvoti apie savo gyvenimą aš nenorėjau – tai visad bloga mintis.
Nusitvėriau kompiuterį ir grįžau į lovą. Tas nedidukas išradimas visada padėdavo pabėgti nuo savęs – susikurti nedidelę iliuziją, kad turi, ką veikti. Kad turi peržiūrėti naujienas. Patikrinti elektroninį paštą. Rasti jame laišką ir dėl to pasijausti mažiau vienišas.
Laiškų nebuvo.
Ir, rodos, tai tapo mano atspirties tašku, paskutiniu lašu taurėje nežinia ko – minčių, kantrybės, ramybės...
Kaži ko įširdęs atsidariau teksto redagavimo programą ir ėmiau rašyti, rašyti rašyti... Apie tai, ką man skauda. Apie tai, kas neduoda ramybės. Apie tai, ko nenorėjau sau pripažinti.
Pakėliau galvą ir pamačiau, jog švinta. Programa kamputyje rodė 15 puslapių, o man tarsi palengvėjo.
Grįžau prie teksto po kelių dienų. Skaičiau ir jis man patiko. Skaičiau ne kaip dienoraštį, o kaip straipsnį žurnale. Ir man buvo įdomu. Todėl parašiau dar kelis puslapius. Vėliau dar kelis.
Ilgainiui ėmiau kelti sau didesnius reikalavimus. Pradėjau taisyti, redaguoti, trumpinti. Stengtis prisiminti tiksliai. Turėjau pretekstą galvoti ir klausti savęs visų „kodėl? “, kurių bijojau: kodėl aš gyvenu taip, kodėl esu toks. To reikėjo ne man, to reikėjo mano tekstui. Taigi, rašiau tai dėl savęs. Mano baltas lapas kompiuterio ekrane buvo mano asmeninis psichologas, į kurį galėjau kreiptis kada tik panorėjęs.
Tačiau kažkodėl norėjau, kad mano „psichologinė konsultacija“ būtų stilinga. Su tuo kruopštumu ir užsispyrimu, kurio išmokau fotografuodamas, aš šlifavau savo pabiras mintis, lipdžiau jas į dailią formą. Taip sau, instinktyviai, norėdamas, kad mano mintys būtų gražiai supakuotos.
Nežinau, ar teisingai elgiuosi tuo dalydamasis su kitais. Kaip ten bebūtų, tai tik mano gyvenimas. Rašiau tai ne dėl to, kad kažkas įvyko ir privertė mane praregėti. Greičiau todėl, kad neįvyko nieko ir niekas niekada nevertė manęs praregėti. Ne dėl to, kad galėčiau būti kam nors geras pavyzdys – man dvidešimt penkeri, o aš tik stumiu gyvenimą pirmyn, nesumodamas, ką su juo veikti. Negaliu būti ir blogas pavyzdys, nes tam reikėtų kažko kategoriškesnio, staigesnio ir skandalingesnio. Kažko, kas man pirmiausia asocijuojasi su Nerijumi – žmogumi, kurio šiuose puslapiuose daugiau nei manęs.
Esu prastas kaip herojus, neypatingas ir kaip žmogus. Sako, žmonės turi turėti tikslų, norų ar nors svajonių. Žaviuosi tais, kurie jų turi. Aš tiesiog plaukiu pasroviui, skrajoju be tikslo ir tiek. Nenoriu dirbti, nenoriu vesti, nenoriu padaryti karjeros. Nenoriu mokytis.
Bet tebūnie, juk neturiu ko prarasti. Todėl tebūnie viskas taip – nepagražinta ir nepagerinta.


Tiesa, kalbant apie mokymąsi. Kai reikėjo logiškai paaiškinti tėvams, kodėl vos baigęs mokyklą užsispyriau keltis į kitą miestą, užsiminiau kažką apie tai, jog sostinėje geresni universitetai. O kai prasidėjo kalbos apie nuosavą būstą, pasitelkiau visą vaizduotę ir akiplėšiškumą, pasakodamas apie tai, jog kada nors kursiu šeimą ir nuostabu būtų turėti nedidelį nuosavą kampelį ir nors dėl to nesijaudinti. Mano gražios vizijos, matyt, buvo tokios įtikimos, jog štai jau keli metai kaip gyvenu pačioje Vilniaus širdyje, žvelgiu po langą į Nerį. O kiekvieną pavasarį, lyg būčiau koks neklaužada paauglys, o ne savarankiškai gyvenantis žmogus, kombinuoju vis naują scenarijų, kad paaiškinčiau, kodėl nepradėjau studijų: jau sirgau, neteisingai užpildžiau dokumentus, nežinojau apie konkursą, o šiemet planuoju tiesiog neįstoti – girdėjau tėvus kalbant apie „tą siaubingąją aukštojo mokslo reformą“, tad, veikiausiai, labai jų nenuvilsiu.
Suprantu, kad tai skamba keistai. Tačiau dvylika metų prasikankinęs mokykloje negaliu nė pagalvoti apie dar ketverius, nė vienerius, net mėnesį. Tiesiog nesu tam sutvertas. Dirbti nematau prasmės, nes prisireikus pinigų visada galiu paskambinti tėvams.
Bet gana apie mane. Ironiška. Planuoju rašyti apie savo gyvenimą, tačiau ne apie save. Kodėl? Nes menkai tedalyvavau savo gyvenime. Stebėjau jį kaip kokį spektaklį ir nieko nedariau, kad į jį įsitraukčiau.
Tačiau vieną dieną visi aktoriai iš scenos išsivaikščiojo, išsivaikščiojo ir kiti žiūrovai, o aš likau vienas teatro salėje tarp daug tuščių kėdžių, pakilusių dulkių ir numestų ant grindų bilietų. Todėl sėdžiu, nuobodžiauju ir laukiu, kol kas nors parodys dar vieną spektaklį. O belaukdamas svarstau apie tai, ką jau pamačiau.

Kartais paskambinu tėvams. Nepasakyčiau, kad jie apsidžiaugia. Aš irgi skambinu prisiversdamas. Bet būtų keistoka jiems nepaskambinti, neapsimesti, kad man rūpi, ką jie veikia. Pasikalbame apie orą. Aš papasakoju, koks oras Vilniuje, o jie papasakoja, koks oras Kaune. Tada papasakoja, kaip sekasi giminėmis ir šeimos draugams.

Gal vertėtų ta proga papasakoti apie tėvus plačiau. Tėtis vyresnis už mamą penkeriais metais, pliktelėjęs vyriškis su kiek išdribusiu pilvu. Nedidelio ūgio, skaitydamas užsideda akinius.  Vadovauja nedideliai bendrovei, kuri išmaitina jį, mamą, mane ir, nors nei tėtis nei mama to nežino, brolį. Tėtis mano, kad yra labai išsilavinęs, nes skaito mokslo populiarinimo žurnalus. Kadangi yra išsilavinęs, kiekviena pasitaikiusia proga samprotauja apie mokslo dalykus: kodėl neveikia hadronų greitintuvas, ką iš tiesų reikėjo apdovanoti Nobelio fizikos premija ir panašiai.
Tėtis taip pat mano, kad turi tvirtas ir teisingas pažiūras – politines, vertybines ir visokiais kitokias. Laiko save modernaus mąstymo ir didžiuojasi, kad nėra vienas tų „sovietinių sukriošėlių, besidievagojančių, kad prie ruso buvo geriau“. Priešingai – jis džiaugiasi, kad esame vakarietiška valstybė, tačiau nepamiršta pridurti, kad kai kuriais klausimais galėtume ir nenuolaidžiauti Europai – pavyzdžiui, dėl imigrantų ir homoseksualų. „Kur matyta, kad Lietuvoje veistųsi arabai ir pedikai?.. “ – retoriškai klausia jis ir ginčytis beprasmiška.
Mama nesiginčija ir savo nuomonės garsiai neskelbia – gal dėl to, kad ji kaip ir mano tėtis yra įsitikinusi, jog svarbūs reikalai – ne moteriškoms smegenims. Ji tyli moteris, linkusi daugumą minčių pasilaikyti sau. Tiesa, ne tada, kai supyksta. Jei dėl kažko neįtinki, mama gali kelias savaites priekaištauti, priminti, kalbėti apie tai tau ir kitiems. Ji grauždavo tėvą dėl ko nors, ko jis nepadarė nors turėjo, ar padarė, nors neturėjo. Pavyzdžiui, kartą pasakė, kad jei tėvas dar kartelį paliks nešvarias kojines batuose prieškambaryje – nebesišnekės. Ir kadangi jis kitą dieną taip ir padarė, mama mėnesį jį ignoravo. Tol, kol tėvas įsiuto ir tėškė jai antausį. Tada ji perėjo į tylios neapykantos režimą ir reiškė ją visokiais subtiliais būdais dar kelis mėnesius.
Pasižiūrėjus į mamą sunku pasakyti kiek jai metų. Galbūt todėl, kad net būdama namuose ji gausiai pasidažo. Daugybę metų dažo plaukus šviesia spalva ir nė negalėčiau pasakyti, kokie jos plaukai iš tiesų. Ji smulki, tačiau nuolat jaudinasi dėl menamo viršsvorio ir periodiškai nusprendžia „sveikai gyventi“ – tada kenčia visa šeima, o ypač – rubuilis tėtis. Ir tai tampa eiline ginčų priežastimi.