Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kiekvieną rytą ketrina pabusdavo savo mėlyname kambarėlyje.
Kiekvieną rytą ji eidavo laistyti savo mėlynų gėlių.
Kiekvieną rytą Ketrina mąstydavo apie tai kaip jos mėlynos gėlės žydi, kaip jos mėlynas kambarėlis vis sutinka ir sutinka jos mėlynus sapnus.
Ketrina laistė gėles, debesys juokės. Viskas buvo gaivu ir šviežia.
Ketrina laukė rytmetinio Saulės spindulio.
Laukė ir laukė.
Galų gale per pievą basomis atbrido Spindulys.
Ilgais šviesiais plaukais, žaliais marškiniais .
Mažučiai melsvi lašeliai buvo nusėję jo skruostus. Spindulys paėmė Ketrinos ranką ir tarė:
  -Labas rytas, Kete.
  -Labas. –Tada ji nuskynė melsvą gėlę ir padavė Spinduliui.
  -Ketrina aš daugiau pas tave nebeateisiu.
Ketrina nustebo.
  -Neklausk kodėl- tesė Spindulys- nes aš net pats nežinau.
  -Neklausiu kodėl. –Tarė Ketė ir linktelėjo.
  -Klausyk Kete! Turiu dovaną! –Ir Spindulys treptelėjo kojele. - Aš tau parengiau pasirodymą.
Tada Ketrina krito į savo melsvas gėles ir pakėlusi sidabrines akis į berniuką laukė.
Spindulys susiraukė, sugniaužė mažus kumštukus.
  -Kartą, vieną skaisčią naktį mėnulis atsibudęs iš keisto sapno inteligentiškai sugalvojo papokštauti. Jis pasuko savo apvalią galvytę ir išsitraukęs savo laikrodį tyliai tarė apči. Menulis atsičiaudėjo aukso dulkėmis ir jos pasklidusios po dangų sudeliojo raides: „pažūrėkite žemyn. “ Mėnulio akys nukrypo į pilką žemę. Ten stovėjo mergaitė juodais nakties plaukais ir melsva suknute. Ji tarė
  -Laba naktis. Pone, norėčiau jūsų kai ko paprašyti.
  -Nagi ko mergaite?
  -Na... gal galėtumėte nesapnuoti dienos?
Mėnulis labai nustebo ir atsiduso dar vienu auksiniu atodusiu
  -Koks keistas klausimas. O kam tau tai?
  -Nes dieną aš nematau žvaigždžių. Viską užgožia šviesa. Tokia akinanti, kad net skauda.
Ir mergaitės  skruostu nubėgo melsva ašara. Ji nukrito.
  -Kokia tu kvaila mergaitė. Labai kvaila! - riktelėjo mėnulis- žinoma, kad aš ir toliau sapnuosiu dieną. Vien dėl tavęs nekeisiu santvarkos. Net jeigu ir pati saulė paprašytų.
  -Bet aš labai prašau. Labai.
  -Nesvarbu. Nagi eik eik kur nors kitur. Neprašinėk čia manęs absurdiškų dalykų. Turiu skaičiuoti laiką! – Ir mėnulis išsitraukęs laikrodi pradėjo jį šveisti.
  -Pone, jei aš nematysiu žvaigždžių ir jei jos nematys manęs, jos nebešvies.
  -Nejuokauk. Oi kvaila mergytė kvaila... –Ir mėnulis vėl atidžiai pradėjo valyti savo apvalų laikroduką.
  -Pone...
  -Tyliai.
  -Prašau...
  -Sakiau tyliai.
Mergaitės plaukai suplevėsavo vėjyje. Ji dingo, o mėnulis net nepastebėjęs toliau dirbo. Ten kur nukrito mergaitės ašara išdygo saulutė. Saulės gėlė. Mergaitė buvo saulė.
Mėnulis to nepastebėjo.


  Kiekvieną rytą ketrina pabusdavo savo mėlyname kambarėlyje.
Kiekvieną rytą ji eidavo laistyti savo mėlynų gėlių.
Kiekvieną rytą Ketrina mąstydavo apie tai kaip jos mėlynos gėlės žydi, kaip jos mėlynas kambarėlis vis sutinka ir sutinka jos mėlynus sapnus.
Ketrina laistė gėles, debesys juokės. Viskas buvo gaivu ir šviežia.
Ketrina laukė rytmetinio Saulės spindulio.
Tik dabar ji žinojo, kad jis neateis.
2011-01-01 23:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą