Vanduo, Ledas, Ugnis ir aš

. Kai viską palikau, man buvo šešiolika. Kai sutikau Tomą man buvo septyniolika. Paskui po keturių metų jis mirė.
Kai viską palikau, man buvo dvidešimt.
Tada sutikau  Rozį, paskui Tadą, paskui Jamsą  ir Rojų.


Kai viską palikau sau už nugaros buvo vasara. Palikau gaivius laukus, rožynus, avietynus. Nuostabius miškus. Nuostabias dainas. Palikau viską. Išėjau dėl nieko. Išėjau, nes neturėjau priežasties išeiti.  Paskui dar galvojau, jei būčiau turėjusi, gal nebūčiau palikusi.
Gal.
Tą vasarą aš, naujų idėjų nešina. Gyva vien skausmu palikau viską ką turėjau. Man patiko tas jausmas. Toks tusčias, tuščias.

Paskui įsitaisiau Vienoje. Mažame slogiame kambarėlyje. Turėjau darbą, turėjau pinigų. Pasikeičiau pavardę. Viską pradėjau iš naujo. Pamiršusi, kad kažkada neturėjau priežasties išeiti.
Bet aš vis dar tikiu . Vis dar jaučiu savo rankas laike, tamsiame miške. Basomis pėdomis liečiu viską kas nusėdę, nurimę ant žemės.
Aš tokia tuščia.


Paskui netikėtai prekybos centre sutikau Tomą. Žavus, mėlynų akių. Šviesių plaukų. Jis priėjo prie manęs ir trumpu šypsniu pasisveikino.
Baltas nugaros linkis tamsoje prieš mėnulį.
Jo akyse mačiau tik tai.
Aš užsimerkiau, nusisukau.
Jis palietė mano skruostą ir nieko nepasakęs nuėjo.
  -Sveika plaštake.
Mano širdis trumpam sustojus apmirė.
Taip aš susipažinau su Tomu.
Jo neieškojau.
Nesekiau. Paskui po lygiai savaitės gavau laišką;.

„Mes vienas kitą pažįstam. Tu buvai man vienintelė.
    Plaštake, be taves aš tuščias.
Tomas. “

Mažas berniukas gal kokių dvylikos, šviesiais plaukais, žydromis akimis. Paliečia mano skruostą ir taria
  -Sveika Plaštake.

Po savaitės jis gavo laišką, kad turi išvykti. Nesakė kur.
Kai paskutinį kartą jis į mane pažvelgė, apmirusi mano širdis įsiliejo į  jo sielą.
Tai buvo Tomas.
Kvepiantis mišku, Avietynais ir vasara.
Tomas.


Mes išsinuomavome butą. Jis išdažė sienas geltonai. Aš nupirkau visas „The Beatles“  plokšteles.
Susėsdavome vakare prie ąžuolinio stalo ir jis man dainuodavo kas tik šaudavo į galvą.
Mes vienas kito nemylėjome.
Gal kažkada, neįmenamais laikais. Jis mane bučiuodavo. Ir aš jį bučiuodavau. Ir kartais jausdavau kaip netyčia sudrebu jo rankose. Tada jis atsitraukdavo ir sušnibždėdavo. Tyliai, saldžiai:
  -Viskas gerai Plaštake.

Taip gyvenome keturis metus. Aš pažinojau kiekvieną jo kūno kamputį.
Jis tai pat.
Vieną naktį Tomas atsisėdo, sukryžiavo kojas, įsitempė mane į savo glėbį.
  -Tu tik nesupyk.
Aš papurčiau galvą.
  -Aš tave myliu.

Po dviejų pačių laimingiausių mano gyvenimo mėnesių Tomas mirė. Sirgo kažkokia kvaila mirtina liga. Aš neverkiau. Aš jo nemylėjau.
Paskutiniai Tomo žodžiai, begniaužiant mano šaltą ranką, buvo:
  -Viskas gerai Plaštake.

Tada jis užmerkė Savo mėlynas akis. Ir pasigirdo švelnus –Pyp. Ir truko ilgai, ilgai. Ir lygiai, negailestingai.

Kai palikau geltonas sienas, kai palikau „The Beatles“. Pirmu reisu išskridau į Prancūziją. Mokytis. Palikau butą, palikau darbą, palikau nepalaidotą Tomą.
Palikau Tomą.
Jo mėlynas akiss, šviesius plaukus. Palikau jo lūpas ir pėdas. Rnkas ir smakrą. Palikau jo pečius. Palikau Jį visą. Nė truputėlio nepasiemiau.
Kodėl?



To savęs niekada neklausiau.






Prancūzijoje man patiko. Gyvenau miestelį kurio pavadinimo net nežinojau. Mokiausi didesniame mieste prie pat mano gyvenvietės.
Nutraukiau mokslus po pirmo semestro.

Nebuvau prie monolisos. Nebuvau prie Eifelio bokšto.

Tada sutikau Rozį.
Vienos nakties kompanioną,
Rozis buvo ugnis. Rozis buvo burtininkas.
Bronziniais plaukais. Tamsios odos, rudū akių.
Rozis buvo tas, kurį prisiminus nublanksta Prancūzija.
Rozis buvo.
Buvo.



Rozis liko už mano pečių, toks gražus ir nepaliečiamas.
Aš nenorėjau daugiau jo matyti. Nenorėjau susigadinti vaizdo apie jį.
Jis tai suprato.

Aš grįžau. Žinoma ne ten iš kur išėjau.
Grįžau į butą geltonomis sienomis. Grįžau pas Beatles.
Man tai nieko nereiškė, nemėgau banalumų ir sentimentalumų.

Paskui buvo Tadas . Narkomanas iš socialistinių centrų. Sedėjau punkte ir dalinau švirkštus. (Grįžusi pradėjau dirpti socialinį darbą, vien tik tam, kad bent kkartą savo sąžinėje padėčiau paukštelį prie- „Gerumas“) Priėjo senis. Visas smirdantis, su supuvusiu kairiuoju smiliumi. Padaviau jam tai koreikia ir laukiau kito. Po senio atsistojo Tadas.
Juodais plaukais, Balta oda, ratilais po akimis. Žaliomis akimis.
Jis atsiremė, dvelktelėjo cigarečių kvapas.
Aš atsitraukiau.
- Panele, - sumurkė-  gal du?
Ir sušnairavo į švirkštą mano rankoje.
Aš neatsakiau ir pastūmiau jam vieną švirkštą.
  -Panele, Aš galėčiau jums padainuoti.
Aš šyptelėjau.
  -Plaukia jūra laivai... –Pradėjo.
  -Prašau, nereikia.
Ir atsargiai pamojavau.
Tai buvo švelnus ir nebylus „Dink“

Baigusi ėjau gatve prie kavinės. Norėjau nusipirkti ką nors kas būtų tiršta ir karšta.
Šokoladas.


  -Ar ryt būsite?
Atsisukau.
  -Jie mano, kad mes jau tokie nesveiki, kad nebesuvokiam net dienos ir nakties.
Tyla.
  -Ak, tai jūs. –tariau.
  -Taip.
  -Gal norite kavos? – pasiūliau.
  -Ne. Bet pasikalbėti šiek tiek ilgiau, mielai.


Kalbėjomės pusvalandį. Parke. Tada jis patylėjęs tarė.
  -Jei prasidėtų karas, į kariuomenę galėtų leisti vien narkomanus. Tada visi karai būtų pergalingi.
  -Kodėl?
  -Nes mes neturim ko prarasti.

Tadas atsiklaupė ant žolės ir pakėlęs galvą į viršų tarė.
  -Ar šią nakt man pasiseks?
Ir mestelėjo ranką į mane.
  -Dangus man sako taip. –Vėl sušnibždėjo.

Atsistojo, paėmė mano ranką ir lyg niekur nieko vėl padėjo.
  -Kai tu atsibusi manes nebebus. Prisiekiu.
Aš pradėjau  kažką sakyti.
  -Ne- pertraukė mane – tik neprašyk, kad mesčiau.


Tadas vėl kaip ir visada liko už nugaros.
Kai jis pabudo manes jau neberado.
Aš buvau pirmesnė.
Tadas buvo ledas. Toks ... šaltas, bet švelnus.
Kaip ir.
  -Kaip narkomanas, tai aš protingas.
Pamenu sakė.



Čia dar pabuvau savaitę. Ar dvi, neprisimenu.
Mano sąžinė buvo patenkinta ir aš, nesuvokdama iš  viso ką darau vėl išskridau.
Lekiau kažkur. Net nežiūrėjau kur.
Lėktuve, viena stiuordesė priėjo ir padavė man telefoną. Mes dar neskridome.
  -Čia kažkam jūsų labai reikia.
Priglaudžiau skruostą prie  telefono.
  -Aš įstojau į armiją. Bandysiu pakeisti pasaulį.
Ir padėjo.


Balsas buvo toks šaltas kaip ledas.
Toks kokį girdi tik kartą .




Pasirodo aš atskridau į Angliją.
Man patiko Anglija.
Man patiko oras.
Man patiko viskas kas buvo ten.
Galėčiau čia likti amžinai.
Ištikrūjų  žinojau, kad negalėčiau.

Ir per atsitiktinumą sutikau Jamsą.
Jis buvo lyg vanduo.
Nepastovus, visur patenkantis, stiprus.
Jamsas mane pamatė degalinėje. Kažką bandžiau lementi angliškai. Įterpdavau ir prancūziškai ir itališkai. O man reikėjo pasakyti tiesiog – ar galite pavežti?

Jamsas mane suprato.
  - Yes i can.
Aš atsisukau ir nė žodžio nesupratusi netyčia išrėžiau.
  -Nė velnio nesuprantu!
Jis šyptelėjo.
  -Nice.

Tada šiaip ne taip pasakė, kad gali mane pavežti. Aš be proto apsidžiaugiau, sėdau į jo pikapą ir gestais išaiškinau, kad man reikia į „Strawberry“ gatvę.
Jis gyvena ten pat.
Tikrai? Kaip įdomu.
Penktame bute,
Aš gyvenu šeštame.
Taip tikriausiai tai likimas.


Jamsas turėjo savo vyno parduotuvę, o aš dirbau kažkokioje užeigoje padavėja. Kai jis atrakino savo buto duris mano šnerves palietė švelnus vanilės aromatas.
Židinys, sofa, knygos, vynas. Žvakės.
Viskas buvo nuostabu ir nesuprantama. Mes nieko neveikėme tik tyloje gėrėme vyną.
Miško uogų, su medumi.
Kai priliečia lūpas, nudažo raudonaai, pabučiuoja gerklę ir atriša burną ir širdį.
Kaip strėle išgirdau savo balsą sakant:
  -Aš bijau su kuom nors užsibūti. Bijau tokių kaip tu. Tokių mielų.
Ir susigribusi užsidengiau burną.
Jis mane pabučiavo ir aš išėjau į savo butą.
Kitą dieną nepabėgau.
Daugiau Jamso nemačiau. Jis dingo.



Anglijoje gyvenau kokius tris metus. Nieko nereikėjo, buvau viena, buvau rami, savimi pasitikinti.
Užsidirbau, susistačiau į vietas tai ko noriu ir ko nenoriu.

Išvykau į Indiją. Paskui Į Kiniją. Pakui vėl atgal į Indiją .
Užtrukau tris mėnesius.
Bet radau visišką harmoniją.
Bent taip maniau.
Išmokau jogos.
Išmokau pakelti skurdą, mat visus pinigus sukišau bilietams.
Išmokau ramybės.
Tai buvo sunku.

Baltas nugaros linkis mėnesienos šviesoje.

Ir tada sutikau Rojų.
Jis buvo panašus į gamtą. Į miškus.
Rudais plaukais. Pilkomis akimis.
Paplūdimį, miške.
Mačiau jį.
Iš tikrųjų tik mačiau. Tikrai nesikalbėjau, nebučiavau, neliečiau.
Jis man šyptelėjo.
Pasiaučiau penkiolikos. Aklai įsimylėjusi kažką.
Įsimylėjusi paviršių.

Žinoma aš nemylėjau. Gyvenime nebuvau patyrusi meilės.
Ir aš tuo džiaugiausi.
Kvaila iš viso jausti. Tai tik suvaržo, surakina.

Man to nereikėjo.


Harmonija, ramybė, joga ir Indija baigėsi.
Grįžau į triukšmą, grįžau laiminga.


Bet kaip čia pasakius.
Ištikrūjų niekur neišvykau. Likau ten nuo ko norėjau pabėgti. Likau su savimi.
Sakykim, kad niekad nesutikau nei Tado, nei Jamso nei Rouzo.
Bet Tomas. Jis . Yra.


Mažas berniukas mėlynomis akimis, šviesiais plaukais, paliečia man skruostą ir taria:
  -Visaks gerai Plaštake.
Aš šypteliu.
Tomą aš mylėjau. O šiomis kvailomis paieškomis tiesiog norėjau sužinoti ar tikrai.

Grįžau į geltonų sienų butą. Liečiau kiekvieną daiktą kurį lietė jis.
Krito ašaros, lijo skruostais.
Tomas buvo sudegintas, jo pelenus išbarsčiau miške prie jūros.
Taip. Tomą aš mylėjau.