Aš

Visada buvau netoks kaip visi. Maždaug šešerių metų priaugau daug svorio, negalėjau su kitais vaikais žaisti gaudynių, kitų judriujų žaidimų. Bet aš turėjau draugų, jie paprasčiausiai prie manęs prisitaikydavo, žaisdavom tai ką ir aš sugebu. Visu pirma kortos.
    Aš net neatsimenu, kada išmokau žaisti, gal penkerių, gal anksčiau. Rusiskas durnius, karolina (karusė, taip žaidimą vadindavo aplinkiniai, t. y. tėvai, tėvų draugai, močiutė-baba), tūkstantis, tai buvo pagrindiniai žaidimai, kurios žaisdavau tiek su draugais, tiek su suaugusiais. Močiutė, kurią vadinau baba, butent ji išmokė mane žaidimų. Bet aš niekada nebuvau toks kaip visi, nes norėjau tik laimėti, o kadangi visąlaik neįmanoma laimėti, pralaimėjęs dažnai apsiašarodavau.
    Šiek tiek vėliau manyje gimė kita aistra, tiksliau gal manija, - krepšinis. O viskas prasidėjo, kai tėvas kieme pakabino krepšinio lanką. Nepaleisdavau kamuolio iš rankų, tiek vasarą, tiek žiemą, saulei šviečiant ar lietui lyjant, lužusia ranka, sergant gripu, ar pasukta koja. Aš netgi miegodavau su kamuoliu, kad jo neįskaudinčiau, neįžeisčiau. Svajojau būti krepšininku, bet aš juk buvau netoks kaip visi. Krepšinis ne storuliu žaidimas. Tai ir svajonės sprogo, kaip muilo burbulai.
      Visada buvau baikštus, kuklus. Niekada neprašinėdavau draugų saldainių ar atsikasti bandeles. Auklėtoja baigus 9 klases dovanotoj knygoj įrašė „ kukliajam L. “. Norėjau pasikeisti būti toks, kaip visi drąsus, nedrovus.
      Aš visada labai bijodavau apsikvailinti, o tai taip dažnai atsitikdavo ir dėl to labai sielvartaudavau. Nekesdavau, kai iš manęs tyčiojasi. Ypatingai skaudžios padarytos kvailystės, be abejo laikui bėgant truputį prisimiršdavo, tačiau vos iškilus didesnėms problemoms, jos ištrukdavo iš užmaršties tvirtovės ir tarsi peiliu draskydavo mano sielą. Karčių prisiminimų laikui bėgant vis daugėjo ir daugėjo ir kartais, esant prastai nuotaikai, skruostais pasrusdavo nusivylimų savimi ašaros. Aš bijodavau padaryti kokią kvailystę, nes man atrodė, kad ilgai mane už nugaros apkalbinėja. Gal paprasčiausiai viska imdavau per giliai i širdį.
    Į širdį, vargšę ankstyvos meilės sužeistą širdį. Aš mylėjau, mylėjau, mylėjau, kai dar galėjo tebūti tik susižavėjimas ar tik žaidimas. Pats savęs dažnai klausdavau ar tikrai myliu ar tik įsigalvojau. Bet ne aš mylėjau, tikrai mylėjau. Mane džiugindavo kiekviena su ja praleista akimirka, vos ją pamačius iskarto pagerėdavo nuotaika. Net ją susapnavus, pabusdavau kupinas jėgų  ir noro gyventi. GYVENTI ir nesvarbu ar rytą pasitinku su šypsena veide ar su ašaromis akyse. Aš taip mylėjau gyvenimą...
    Aš niekada neturėjau gyvenime tikslo, tik svajones ir gyvenau tik ta diena. Tik svajojau, tačiau mano svajonės buvo nepasiekiamos, kaip dangus, o gal paprasčiausiai per mažai pasitikėjau savo jėgomis.
    Aš niekada nebuvau toks kaip visi, tačiau visąlaik tikėjau, kad pavyks pasikeisti. Norėjau būti toks kaip visi ir dabar esu. Toks kaip visi šaltas, bejausmis... ir negyvas.