Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Švelni melodija. Besitaškantys lietaus lašeliai. Lengvas. Ne. Linksmas žingsnis į priekį. Žliugt žliugt. Ak, tos išdykusios IŠDYKUSIOS balos!
Niekaip nenutrinu šypsenos nuo veido. Velniškai gera. Rudeniniai lapai, dargana. Niekas taip nesušildo širdies kaip ryškiaspalvis šalikas.
Velniop bevertes ašaras dienoje. Geriau jau karštas kavos puodelis rankoje. Kad ir vienkartinis. Coffee coffee. Cinkt cinkt... Kažkas beldžiasi širdyje.
- Išleisk liūdesį!
- Nenoriu... - tyliai šnabždu užsimerkusi. Kad tik nematyčiau tų beprotiškai juodų akių.
- Išleisk neapykantą!
- O jai geriau su manim!

Tolsta mano žmogaus žingsniai. ŽLIUGT Žliugt žliugt... Balta, žalia, raudona, juoda...
Sutemo. Kada?! Nebeliko žingsnių, net įsispaudusių dumble. STIKLAS STIKLAS STIKLAS...
- Sudužo... - šnabždu. - Sudužo... Sudužo!

Šlapi medžiai, samanoti ir slidūs kamienai. Kairė. Dešinė. Nerandu.
- Kur tu?!

Ir pilna tų akių: žalių, žydrų, pilkų, rudų... Bet niekaip nerandu savų – beprotiškai juodų. Blaškausi tarp pilkų žmonių net neketinčių išsiskirti.. Nebeprisimenu, kaip atrodei. Ieškau atstumtų akių.
- Kur tu? Kur tu? Kur  tu?

Tyla. Tyliu ir aš. Pasislepiu klevo lapų sukūryje. Paslėpsiu ir ilgesį, tik nesuradau dar kur... Žliugt žliugt...
- Grįžai?! – nekeldama akių šaukiu. Tyla. - Žinau, kad tai ne tu...

Jau pamiršau, ką reiškia būti lietumi. Sutemo. Nurimo. Išnyko. Prisnigo.
- Prisnigo! Prisnigo! Prisnigo! – šūkauja kieme vaikai.

Sušalo mamos gvazdikai, užšalo išdykusios IŠDYKUSIOS balos. Užšalo širdis. Pamečiau ryškiaspalvį šaliką. Įsigijau pilką paltą. Jei negaliu rasti tavęs, paslėpsiu ilgesį kasdienybėje.

Einu sniegu. Ledu. Slidu. Krentu krentu krentu. Guliu sniege, verkiu. Ir rieda ledo kauliukai skruostais.
- Velniop tave! – šaukiu. - Velniop! Velniop! Velniop!
Žliugt žliugt... Girdžiu žingsnius. Taip pikta ir skaudu. Bijau pramerkt akis. Ranka ieškau balų, išdykusių IŠDYKUSIŲ balų... Randu tik sniegą be pėdų.

- Paleisk ilgesį! – staiga girdžiu.
- Nenoriu... – tyliai šnabždu užsimerkusi. Kad tik nedingtum iš minčių.

Dievinu haliucinacijas. Kai tu grįžti. Tada nebereikia nieko, nebešalta gulėt sniege.
Nebeskauda subraižytų lede rankų. Gera stebėti tavo juodas atstumtas akis virš savęs. Man patinka žiūrėti į tave aukštai. Galiausiai užlieja kūną šiluma it koks karštas vynas su citrina. Tik citrinų čia nereikia. Haliucinacijos saldžiausios vienatvėje gulint sniege. Be jokių priedų. Tik aš, sniegas, suledėjusios ašaros ant žandų ir tu.

Ar verta tavęs dar laukti? Tu man atleisk, kad savo meile patikėjau. Atleisk, kad leidau tau išeiti. Ieškojau. Neradau. Bet tu buvai to vertas. Tą patvirtina kiekviena pro šalį praskrendanti varna. Kar kar... ir mane vadinai varna. Tik aš kitokia, aš būtinai tau už tai atsilyginsiu.

Neleisiu išeiti tavo miražui. Neleisiu. Gyvensiu iliuzijoje, bet tavo haliucinacijų niekam negrąžinsiu. Niekada. Būsiu tavo varna. Balta. Amžina. Snieguota.
2010-12-26 14:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-30 17:56
Dvasių Vedlė
Poetiška proza. Iš pirmųjų eilučių tikėjausi daugiau, vidurys nuvylė, o pabaiga šiek tiek sužavėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą