Mus pasikvietė slidės
Matuojam šlaitus, kalniukus
Kažkas deda duoną ant ližės
Kiti kastuvais braukia sniegus
Pasibaigs džiaugsmingos akimirkos
Užgrius sielas dargana
Pasninkas pilvui, baltos Kalėdos
Praeis kaip diena
Tada vargsime vargą
Kaip ir visi
Dejuosim ir aimanuosim
Kokie likimai keisti
Duokš ranką, mieloji
Nežinia tuoj pabus
Vėl metas sunkiai dirbti
Prakaitas visiems sūrus
Tai gerai, kad žinau laimės kodą
Neatspėčiau tikrai niekada
Ant žiedo parašyta
Sena tiesa
............................................................................................
EPILOGAS
Karta radža įsakė savo viziriui;
-Nueik ir viską sužinok, kodėl aš turiu visko ko širdis geidžia, bet nesu laimingas, o mano tarnas, kuris gyvena visiškame skurde, su gausybe savo alkanų vaikų yra laimingas, visada šypsosi ir viskuo patenkintas?
Nueina viziris pas tarną ir klausia –. Kokia priežastis tau džiaugtis, o ne liūdėti?...
-Taigi todėl, kad aš žinau. Ant mano žiedo parašyta, kurį paliko man mano tėvas, o jam jo tėvas...
Tai gal gali parodyti tą žiedą?
-Žinoma, prašau.
-Hm? Žiedas kaip žiedas, nei taurus, nei kokių brangakmenių nusagstytas. Gal gali tą žiedą parduoti radžai? Jis labai nelaimingas, jam jo labai reikėtų.
-Oi, ne, ne, jokiu būdu. Tai relikvija.
Grįžta viziris pas radža ir papasakoja viską ką matė, girdėjo.
-Sakyk, sakyk greičiau, kas ten, koks ten laimės kodas ant to žiedo parašyta?
-Nepatikėsite šeimininke. Ten parašyti tik trys žodeliai: „IR TAI PRAEIS“.