Kiek per ilgos rankovės

Kai lauke būdavo pakankamai šilta, aš mėgdavau išsitiesti ant suoliuko jaukiame parkelyje prie namų. Dienos metu ten nelįsdavau, tik naktį. Įsliūkindavau kaip į saldainių parduotuvę mamai nežinant, o kai jau įsitaisydavau ant medinių suoliuko lentų – apsimesdavau, kad miegu. Nuolat bijodavau kokių nors senukų ar senučių, neturinčių ko veikti ir mėgstančių pradėti pokalbį su nepažįstamaisiais. Jaučiu, kad dabar visai ne pro šalį man būtų kokia senelė...

Kol nepakankamai šildomoje klasėje ruošdavausi pamokai (o pasižymėjau itin silpna imunine sistema), man visada labai patikdavo stebėti, kaip Olesis (jo vardas buvo visai ne toks, bet man jis taip priminė kuprelį...), atsitempęs į klasę jų šeimai priklausantį šildytuvą ir apžergęs jį plonomis savo kojomis (tada mes visi dažniausiai valgydavome vien manų košę) garsiai kvatodamas suko didelius ratus po ją. Toks jo neadekvatus elgesys keldavo chaosą, bet kas mano vaikystė, jei ne šis pasikartojantis epizodas mano atmintyje? Vėliau sužinojau, kad mokytoja stebi mus pro gruoblėtą langelį duryse, tačiau tyčia neįeina. Kokia supratinga mokytoja, rūpūs miltai! Iki valiai išsikalbėjęs su senute, tikrai norėčiau bent kelioms minutėms tame aptriušusiame koridoriuje sustabdyti mūsų mokytoją...

Kartais prisimenu (nors ir miglotai, nes dažniausiai mano jauna galva būdavo apsvaigusi nuo vyno) kaip vieno įmantraus namo kampas buvo paaukotas kino teatrui. Tos minkštos kėdės... Be perstojo vežami filmai... Ir vis kita mergina mano pašonėje, kol žiūrėdavau filmus apie meilę (visi vyriškos lyties draugai ir bendramoksliai be perstojo eidavo žiūrėti karinių juostų), nes manęs kažkaip netraukė ekrane atkuriami zenitiniai pabūklai. Dar prisimenu, kaip kartais į tą kino teatrą eidavau vienas, dažniausiai tai būdavo vėlyvi vakarai ir žiūrėdavau įvairias egzistencines juostas. Gal todėl, kad tuo metu man labai patiko Kamiu... Kaip būtų gerai, tiesą sakant, dabar pasikalbėti bent su viena tų gražuolių su kuriomis bandydavome atkartoti tai, kas buvo rodoma nespalvotame ekrane. Paklausti apie kurios nors vaikus, vyrą, namą priemiestyje.

Ir be viso to dar savo gyvenime veikiau šį bei tą. Kartais kažką, už ką paskui gaudavau pinigų, o kartais visiškais niekais užsiėmiau. Vogiau bandeles iš parduotuvių, padėdavau vaikams pajūryje laidyti aitvarus, daužiau kaimynams langus futbolo kamuoliu, padėdavau seniems žmonėms panešti sunkius maišus iki stotelės kai dar buvau pakankamai mažas... Žodžiu, aš dariau ne daugiau arba ne mažiau nei bet kuris kitas individas, staiga sugalvojęs prisiminti savo nugyventą gyvenimą ir papasakoti apie jį kitiems. Bet kai jau viskas įvyko ir dar atgulė po storu bei šiltu laiko sluoksniu, aš staiga suvokiau, kad vis dėlto to, ką savo gyvenime dariau, aš nesugebėdavau padaryti iki galo.

Šis suvokimas, ši mintis mane aplankė labai netikėtai gulint ant kietos kaip vėžlio kiautas lovos. Be kojų, be rankų, o ir be balso, kad negalėčiau rėkti ant kitų arba burbėti. Ir mano paties vaikai, du šaunūs jaunuoliai, stropiai matuoja marškinius, kuriais mane apvilko kunigas.
      - Kiek per ilgos rankovės, - išgirstu diagnozuojant vyresnįjį.
O taip, jos išties per ilgos, juk mano rankos dabar tik iki alkūnių, ką aš galiu padaryti?
      - Žinai, nurenkim... Kam jam tie marškiniai? Ypač kai rankovės...
Jie be skrupulų toliau leido darbuotis tylai. Ir ji savo darbą atliko nepriekaištingai. Dvi tvirtos rankos be problemų nuvilko marškinius ir mano nuogas, negražus kūnas su trenksmu nusileido ant kieto patalo. „Gražu“ pamaniau. Sūnūs išėjo. Aš juos supratau... Visgi geri, tvirti ir gražūs marškiniai buvo. O kam berankiam tėvui jie bereikalingi? Svaiginančiu judesiu žavingos merginos tėvas prie krūtinės nebeprisiglaus, tai kam jam tas rūbas? Į pokylį nebeis, vestuvių nebekels, diplomo nebeis pasiimti ir nieko nebeišras, kad reikėtų keltis prieš minią žmonių ir prieš kameras ir pasakyti porą žodžių visiems. O jei išras – vaikai jam paskolins tuos marškinius. Būta čia ko.

Žodžiu kai gulėjau plika krūtine aš visomis išgalėmis kaltinau save. Jeigu visais tais kartais savo gyvenime aš BŪČIAU pasikalbėjęs su senuku ar senute, jei būčiau koridoriuje sulaikęs mokytoją ir jei nebūčiau nusisukęs ir nuėjęs lauk po kiekvieno prancūziško pasibučiavimo su pirma pasitaikiusia kine... Jeigu aš būčiau kalbėjęsis su jais, galbūt aš būčiau kitaip užauginęs savo vaikus.