Šventiniai atradimai arba Mano kaktusas

Prieš kiekvienas šventes užplūsta nostalgiškas maloniai įkyrus jausmas, spirginantis paširdžius, lengvinantis darbus ir žibinantis akis: visus mylėti, kažko laukti, džiaugtis, žavėtis, skrajoti, iki begalybės, iki perkaitimo... Jis kyla iš nežinia kur. Gal iš vaikystėje įdiegtų tradicijų, kad švenčių laukimas tiesiog privalo būti diaugsmingas, o gal iš pačios žmogiškosios esmės: stebuklai tikrai vyksta, jeigu geriau apsidairai. Apsidairau: namus papuošiau, sausainių prikepiau, regis, ir dovanas beveik visiems nupirkau. Net išsiunčiau vieną tikrą laišką, tikėdamasi, kad jis laiku nuskries pas adresatą. Stengiausi negalvoti apie tai, jog Europoje kritinė padėtis (sniegas, sniegas, sniegas – bet juk visos dainos tik apie „White Christmas“!) ir kad išsiunčiau laiškelį likus vos penkioms dienoms iki Kalėdų. Svarbiausia – pasidėjau menamą pliusą šventinių darbų sąraše. Baigiu perklausyti visas Kalėdų dainas ir dar neatėjus šventėms jaučiuosi, lyg jas jau būčiau atšventusi… Matyt, kažką darau netaip.
Pradedu iš naujo. Turiu tris dienas. Veikti reikia greitai. Turbūt ne veltui visi Kalėdiniai filmai sukasi apie viena, dėl tos pačios priežasties mokyklose šurmuliuoja Kalėdinis paštas, o merginos, vaikinai, net ir patys mažiausi – tikisi atviruko nuo slaptos meilės. Dėl tos priežasties vyrai perka daugiau gėlių, mažiau skaičiuoja išlaidas dovanoms, moterys sužydi, skruostai pasipuošia bijūnų spalvos raudoniu, o ir nešuliai su produktais ir dovanomis vaikams, tėvams, draugams, bendradarbiams… ne tokie sunkūs rodosi. Akys žėri. Užgroja “The Beatles” daina …all you need is love, love, love... ir man daugiau negu aišku.
Žiemą, kai vasara jau nušuoliavusi į savo šiltus kraštus mėgaujasi tropikų saule, mes iš paskutiniųjų kovojame su niūriu laikotarpiu: įvairiomis šventėmis, progomis be progos, susibūrimais po “uždaru” dangumi, ir, kai visi resursai išsenka, – suprantame: ne nuo to reikėjo pradėti.
Prieinu prie lango ir pasižiūriu į savo vienintelę kambarinę “gėlę” (kabutėse, nes ji – kaktusas). Negaliu net pasakyti, kokios jis rūšies (tokios siauros mano botanikos žinios!). Išoriškai labai gražus. Per penkerius ar šešerius metus dar nė karto nežydėjo. Tačiau aš jį tikrai myliu. Žinau, kaip su juo elgtis, kaip jam įtikti, ir laukiu, kol vieną dieną, gal per Kalėdas, nustebins savo ištikimybę iliustruodamas žiedu. Tikrai neblogai sutariu su tuo gražuoliu, tačiau per arti lįsti negaliu. Vos pamirštu, kas jis, pavyzdžiui, kokį vakarą, kai grįžtu sušalusi, ištroškusi švelnumo, kupina šiltų jausmų, nutariu paglostyti savo medelį, jis visada suleidžia spiečių nematomų spygliukų į delną, kuriuos po to visą vakarą traukioju pincetu, o ir kitą dieną dar jaučiu pasekmes. Geriausiu atveju galiu pirštų pagalvėlėmis ore apibrėžti jo formą, apskrieti nematoma aureole apie jį, suvokdama, kad jį globoju, juo rūpinuosi, bet to parodyti – ginkdie – negaliu. Kartais atrodo, kad jis netgi laimingesnis, kai manęs nėra... Bet kitavertus, vienas be kito - irgi negalime. Priešingai nei kitos kambarinės gėlės, kurios be šeimininko per savaitę nugeibsta (dėl to jų ir neauginu), jis, po kelių savaičių mano klajonių ir nedovanotino užmaršumo, tik suveši. Grįžtu, lieju sūrias ašaras į perdžiūvusią dirvą, kurioje, regis, niekas augti negalėtų, o jis gali. Tada palieju, atsiprašau, bet jis tenkinasi tuo, ką gauna. Perlieti – taip pat didžiulė nuodėmė, turiu rasti tobulą santykį tarp pamylėjimo ir visiško apleidimo. Turbūt radau. Sutvirtėjo kamienas, matau, kaip stambėja kaktuso forma, o pasakyti, ar jis auga, to įrodyti – negaliu. Tik kaktusas, bet tikiu tavimi. Išmokei mane mylėti, suvokti, kad meilė neturi vieno apibrėžimo, kad ji, kaip jau sakė garsus lietuvių poetas, „turi tūkstančius vardų“. Net jei ir negaliu apkabinti, net paliesti, radau kitus būdus tave mylėti.
Toks šventinis atradimas aplanko asmeniškai ir nepasidalinamai. Tačiau tikiu, kad suprantamai ir su dalele rizikingo atvirumo aprašiau tai, ko linkiu Jums visiems. Atrasti ne tik Meilę, bet ir visas jos formas: kiekvienam (o mes visi esame jos verti) reikia skirtingos Meilės. Ne tokios, kokios norime mes, o tokios, kokios reikia mylimam...
Su šventėmis.


Su meile.
Erato