Banalūs žodžiai

- Nesiginčisim
dėl skonio -
velniškai norisi išgerti.
Įsižiūrėjo mane -
Aleksandro žmona,
ar Sabonio,
ir lekia naktimis,
pas mane,
kaip gervė.

Ir būdavo -
naktimis -
neužsiveda
mašina miego
ir apgaubia mano namus,
iškirstus miškus -
tyla lyg graži moteris,
ir užtenka -
man ranka pamoti -
laukai, miškai
užmiega.

O takai ir keliai,
kaip gyvatės -
pas mane rangos,
ir sušalusius svečius -
vaikai apstoja
pusračiu,
ir mūsų laukia -
vakarienės, pusryčiai,
ir kiekvienas,
būdavo
parsivedam į namus -
po lengvatikę.

- Banalūs žodžiai,
o jūs netikite,
kad amžinas
žmonijos grožis -
susideda iš vyrų
ir moterų,
ir vaikų - viso šimto.
ir nevalia veltuj
burnų aušinti,
kada žydi žiemos,
ir prisiminimų rožės.

O pas mus, Airijoj -
dieną, naktį lyja
ir šiaurės vėjai -
krečia tinką,
kaip sniegą.
- Sakot - banalūs žodžiai,
o aš, rimtai kalbu -
apie ištikimybę, drąsą,
ir įduodu
į tavo rankas -
žiemos baltą gėlę,
ir nematomas -
pasišalinu,
kaip tas Aleksandras
ar Sabonis,
ir suklumpu,
su skausmo kamuoliu
kaip tas pardavėjas
už balto prekystalio.