Rašyk
Eilės (72247)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Milžiniškas šurmulys aplinkui, tarnaitės ir liokajai, lakstantys lyg būtų padegti, buvo neįprastas reginys Robertui, bet niekuo neypatinga diena jo seseriai Lilijanai, kuriai ir buvo pavesta prižiūrėti savo mažąjį broliuką.
– Nesuprantu, kodėl Polė negali jo prižiūrėti. – bambėjo paauglė. – Aš juk taip pat turiu pasiruošti šventei.
Kaip tik tuo metu už Roberto užkliuvo jo dėdė Manfredas ir, išmetęs iš rankų savo brangiąją pypkę, nukrito ant žemės, kartu pargriaudamas ir savo sūnėną.
– Po velnių, vaike, žiūrėk, kur šlaistaisi. – jis nusikeikė imdamas pypkę nuo žemės ir žiūrėdamas į ją kaip į kokią brangenybę. Roberto didelės rudos akys sekė dėdės judesius ir jis galvojo, ar jam derėtų pasakyti apie skausmą kojoje, kurį sukėlė skaudus smūgis. Prieš berniukui spėjant kažką pasakyti, dėdė piktai paliepė Lilijanai išvesti Robertą į lauką ir nuėjo piktai sau murmėdamas po nosimi.
Lilijana sunkiai atsiduso, šiurkščiai pakėlė brolį nuo žemės ir ištempė jį į lauką, kur buvo minusinė temperatūra, be paltuko ir kepurės.
– Man šalta. – pasiskundė vaikas, bet sesuo tik nutildė jį ir prisidėjo telefoną prie ausies skambindama savo geriausiai draugei pasiskųsti dėl savo baisaus likimo.
– Negaliu patikėti, kad dabar turiu čia stovėti ir šalti! – Lilijana šaukė, nekreipdama dėmesio į Roberto verksmą. Jo maži pirštukai jau buvo nušalę ir vaikas bijojo, kad nebegalės groti fortepijonu – jo tėvas taip didžiavosi, kad jis mokėjo groti būdamas vos aštuonerių.
– Sesute, man šalta. – verkė vaikas, bet Lilijana jam tiesiog atsuko nugarą ir skundėsi draugei kiek problemų jai atneša jos brolis. Šitaip šnekėdama ji, žinoma, nepastebėjo, kaip Robertas nuėjo atgal į namą, palikdamas seserį vieną lauke.
Jo rudos akelės įdėmiai apžiūrėjo kiekvieną dekoraciją, kiekvieną pasikeitimą name. Pro šalį prabėgusi Polė, jo auklė, tik keistai jį nužvelgė, bet nieko nesakė ir nuskubėjo pas Dianą – Roberto ir Lilijanos motiną.
– Na, mielasis, ką tu čia veiki? – senojo Džono balsas sutrikdė Roberto mintis. Vaikas visada bijojo senio, nes Džonas jau nebeturėjo dantų ir atrodė kaip vienas iš tų valkatų, kurie prašydavo išmaldos prie prekybos centro durų.
– Man buvo šalta. – pasakė Robertas, žiūrėdamas į Lilijaną, kuri pasakojo kažką labai įsijautusi, taip mosikuodama rankomis, kad kiekvienas, priėjęs arčiau, būtų gavęs per nosį.
– Na, eikš čionai, aš nuvesiu tave pas Matildą. – Džonas pasakė tiesdamas ranką ir Robertas minutei supanikavo. Auklė jam buvo prigrasiusi niekur neiti su nepažįstamaisiais, bet Džonas čia praktiškai gyveno. Vienintelė problema buvo ta, kad Robertas juo nepasitikėjo ir jis nė nenutuokė, kas per moteris ta Matilda.
– Aš moku eiti ir pats. Man nereikia jūsų rankos. – jis pasakė aukštai iškėlęs galvą. Senis tik nusišypsojo, lyg tramdydamas juoką, ir linktelėjo žilaplaukę galvą.
– Žinoma, ponaiti, prašom paskui mane. – Džonas žemai nusilenkė, kaip jis visada darydavo, kai dar buvo liokajus šitame name. Panašumas tarp Roberto ir jo tėvo visada stebino Džoną, bet tai, kad jų charakteriai lygiai tokie patys, senelį pribloškė.
Vesdamas vaiką po namus ir bandydamas jį apsaugoti nuo pašėlusių tarnų, kurie svaidė susidomėjusius žvilgsnius jų pusėn, Džonas mąstė, ar jis bus toks laimingas, kaip sulaukti kitų Kalėdų, kad galėtų pamatyti vyriausiąją šeimininkų dukrą ištekančią.
– Juk tai močiutės kambarys! – nustebęs sušuko Robertas, kuris visą kelią įtariai stebėjo Džoną. – Kodėl jūs vadinate ją Matilda? – jis pasiteiravo, eidamas į vidų.
– Todėl, kad mano vardas yra Matilda, vaike. – gergždžiantis balsas nuo milžiniškos lovos pasiekė juos ir Džonas net pašoko iš nuostabos. Jis buvo pratęs matyti ponią miegančią, o jeigu ji ir nemiegodavo, tai iš jos lūpų plūsdavo keiksmažodžiai.
– Močiute! – Robertas sušuko nušvitęs ir užšoko ant jos šilkinių antklodžių. Ponia Matilda susiraukė, nes vaikas vis dar buvo su batais, bet ji niekada gyvenime nerėkė ant vaikų, juo labiau ant Roberto, kuris buvo jos sūnaus kopija.
– Sveikas, vaikine, kaip gi ten apačioje? – ji paklausė ir stebėjo, kaip Roberto šypsena išblėso. Vaikas švelniai padėjo savo tamsiaplaukę galvelę ant jos krūtinės ir užmerkė akis. Džonui, kuris matė jo širdį daužančią išraišką, plyšo širdis, kad Robertas buvo toks nelaimingas.
– Močiute, juk Kalėdos – tai kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė, ar ne? – jis paklausė, pakeldamas galvą ir žvelgdamas į ją tomis milžiniškomis akimis, pilnomis vaikiško nekaltumo.
– Taip, mielasis.
– Kodėl tada kūdikėliui reikia tokios didelės šventės? Ar ir kai aš gimiau visi buvo šitaip išsipustę?
Matilda sunkiai pakėlė vieną ranką ir paglostė Roberto galvą, nežinodama kaip atsakyti į šį klausimą. Šis aštuonmetis kūdikis geriau suprato Kalėdų prasmę nei visi čia gyvenantys suaugusieji. Tą akimirką senoji ponia labiau už viską norėjo, kad jos sūnus būtų čia. Jis būtų žinojęs, ką pasakyti.
– Robertai! – Lilijanos suspiegė greitai atidarydama duris ir įsiverždama vidun, šitaip kartu sutrukdydama tylos momentą ir išgelbėdama Matildą nuo atsakymo į klausimą. – Ką tu čia darai? Juk matai, kad močiutė serga.
– Aš nesu neįgali, vaike. – šiurkščiai nukirto Matilda. Ji nemėgo savo marčios Dianos nuo pat pradžių, bet kai ta moteris pradėjo versti savo jaunesniąją dukrą į savo kloną, neapykanta pasidaugino dvigubai.
Lilijana atsiprašančiai žvilgtelėjo į močiutę ir nusprendė savo pyktį nukreipti ant brolio.
– Kur tu šlaistaisi? Man būtų kliuvę, jeigu tu būtum pradingęs! Eik į savo kambarį pasiruošti šventei! – sulig šiais žodžiais, ji pagriebė Robertą už rankos ir ištempė iš kambario nė nesivargindama uždaryti durų.
– Man skauda! – suaimanavo Robertas, bandydamas išsilaisvinti iš sesers gniaužtų.
Staiga Lilijana sustojo ir atsisuko į jį su pikta veido išraiška.
– Kodėl tu išėjai nieko man nepasakęs? Ar žinai, kaip aš jaudinausi?
Tiesa buvo ta, kad Lilijana buvo labiau susirūpinusi dėlto, kad jai beveik nebeliko laiko pasiruošti šventei, negu Roberto saugumu, tačiau Robertas buvo dar vaikas ir kaltė tučtuojau įslinko į jo širdelę.
– Atsiprašau. – jis sumurmėjo ir apkabino seserį. – Aš nenorėjau.
Lilijana žvilgtelėjo į laikrodį ir pasibaisėjo laiko trūkumu. Greitai atsitraukusi nuo brolio, ji įstūmė jį į kambarį ir nuskubėjo pas motiną, kurios kambaryje buvo visos tarnaitės.
Nors Robertas buvo apsirengęs ir susitvarkęs jau po pusvalandžio, jis turėjo laukti, kol pagaliau į kambarį atėjo Polė, kad galėtų nusileisti į salę, kur jau vyko šventė.
– Dabar, būk mandagus. – paliepė Polė šukuodama jo plaukus dar kartą. – Būtinai pabučiuok damoms ranką ir nesiraukyk, jeigu jos apžnaibys tavo žandukus. Išvis, niekada nesiraukyk, tik šypsokis.
– Net jeigu man ir liūdna? – paklausė Robertas išplėstomis akimis.
– Net jeigu tau ir liūdna. – linktelėjo auklė.
– Bet tada aš juk meluosiu... Tėtis sakė, kad tikras vyras niekada nemeluoja.
Skausmo šešėlis perėjo Polės veidu, kai vaikas paminėjo savo tėvą, jos poną. Visi šiame name mylėjo ponios Dianos vyrą ir visi jie meldė Dievą, kad jis sugrįžtų namo.
– Jeigu tu šypsosies, tai tikrai nebus melas, vyruti. – Polė nusišypsojo ir paglostė jo skruostą. – Ar tu žinai, koks panašus esi į savo tėvą?
Robertas nusišypsojo išdidžia šypsena.
– Taip. Mamytė man visada sakė, kad aš labai panašus į tėtį.
Polė atsiduso, kai berniukas paminėjo ponią Dianą – ji nebuvo pati maloniausia moteris – ir paėmė jo ranką.
– Eime į apačią pasitikti svečių. – ji paragino ir jie nusileido į salę, kur mažiausiai šimtas žmonių juokėsi, šoko, gėrė...
– Ak! Jūs tik pažiūrėkite mažasis Robertas! – viena ponia iš nedidelio ratelio nusijuokė modama jam prieiti arčiau.
– Jau toks didelis! – pritarė kita.
– Ir toks panašus į tėvą... – atsiduso pirmoji braukdama Roberto plaukus ir pabučiuodama jo kaktą. Visas būrelis plepučių nutilo, prisimindamos šio namo šeimininką, kurio taip trūko.
Staiga muzika pasikeitė ir visi sužiuro į laiptus, nuo kurių leidosi ponia Diana su milžiniška šypsena veide. Ji mostelėjo muzikantams sustoti ir minia trumpam suūžė, svarstydami, kodėl ji taip padarė.
– Turiu jums puikių žinių, mano draugai. – pasakė ponia ir pakėlė savo dešiniąją ranką, parodydama sužadėtuvių žiedą. – Aš susižadėjau...
– Vis dar būdama ištekėjusi? – skeptiškai nutraukė ją Džonas, stovėjęs šešėlyje. – Ar jūs esate tokia tikra, kad jūs jau našlė?
– Prieš keletą dienų aš gavau laišką... – ponia Diana nutilo, duodama suprasti apie ką tas laiškas buvo.
Robertas, nieko nesuprasdamas, ištraukė ranką iš Polės delno ir nubėgo prie motinos.
– Mamyte, kas vyksta? – jis paklausė, įsikibęs motinai į sijoną.
– Tu turėsi naują tėtį. – ponia Diana nusišypsojo ir iš galo pasigirdo Lilijanos kūkčiojimas.
– Bet man nereikia kito tėčio. Aš turiu savo. – susiraukė Robertas, pamiršdamas, kad tai buvo draudžiama.
– Tavo tėtis...
– Vis dar gyvas, ponia. – vėl įsiterpė Džonas. – O jūs mindote jam tiesiai ant širdies.
– Ką turite omeny gyvas? – Lilijana, prasibrovusi pro minią, įsikibo seniui į skvernus. – Sakykite, ką žinote.
– Jūsų tėvas, panele, dar vakar atsiuntė man laišką, sakydamas, kad grįžta. Tai turėjo būti staigmena.
Spengianti tyla tvyrojo kambaryje, kai staiga Polės balsas ją nutraukė.
– Mūsų ponas grįžta namo! Pagaliau švęsim tikras Kalėdas!
Visi svečiai pradėjo džiūgauti, pamiršdami apie Dianos sužadėtuves ir tęsė šventę, laukdami grįžtant ponios vyro.
– Kaip tu taip galėjai, mama. – Lilijana papurtė galvą su pasišlykštėjimu. – Nejaugi tu visai nemylėjai jo? Ar viskas buvo tik dėl pinigų? Tu buvai mano idealas.
– Lilijana... – Dianos balsas sudrebėjo. – Aš... Aš niekada nemaniau, kad jis sugrįš. Jeigu jis būtų miręs, jis būtų norėjęs, kad aš...
– Bet jis nemirė. – nukirto Lilijana ir ištraukė savo brolį iš jos rankų. – Mes einam palaukti tėčio, o tau patarčiau likti savo kambaryje ir nebedaryti mūsų šeimai gėdos.
Taip pasakiusi, ji pradingo šurmulyje su nieko nesuprantančiu Robertu, einančiu jai iš paskos.
– Kas nutiko, Lilijana? Kodėl tu taip pasakei mamytei?
– Mūsų motina nemyli tėčio. – šaltu balsu jam pasakė sesuo, kuri iš pykčio motinai nė nepajuto, kad brolis sustojo ir paleido jos ranką.
Stovėdamas vidury salės, kur svečiai šnekėjo apie jo tėvą, Robertas jautė kaip jo širdis plyšta. Visą savo trumpą gyvenimą jis matė savo tėvus kaip du beviltiškai įsimylėjusius žmones, negalinčius gyventi vienas be kito. Sužinoti, kad jo taip branginama motina nemylėjo idealizuojamo tėvo, buvo per daug jo mažai širdelei.
Pajutęs, kad karštos ašaros kaupiasi jo akyse, jis išbėgo į sodą, kur leisdavo laiką su tėvu. Jo tėtis jam sakydavo, kad tikri vyrai niekada neverkia, bet Robertas buvo pavargęs būti tikru vyru ir nebelaikė ašarų. Nežinia kiek laiko jis čia sėdėjo, kai pagaliau išgirdo sveikinimo ir džiaugsmo šūksnius iš svečių bei savo tėvo balsą. Jis girdėjo Lilijanos verksmą, kai ji apkabino tėvą po trejų metų išsiskyrimo, jis girdėjo ir stojusią tylą, kai tėvas sužinojo apie savo žmonos neištikimybę.
Supratęs, kad greičiausiai niekas jo neapsigedo, netgi jo tėtis, Robertas pradėjo verkti dar labiau, kai staiga pajuto stiprią ranką ant savo peties.
– Atrodo, sakiau, kad tikri vyrai neverkia, Robertai, ar ne taip? – šiltas jo tėvo balsas buvo perpintas su linksmumu ir užslėptu skausmu dėl berniuko liūdesio.
– Aš nesu tikras vyras, tėti. – sukūkčiojo Robertas. – Aš nesugebėjau išsaugoti mamos meilės tau.
– Nagi, vaikine. – tėvas stipriai apkabino vaiką ir prispaudė prie krūtinės, švelniai bučiuodamas galvą. – Tai ne tavo kaltė.
– O kieno tada? – Robertas pakėlė dideles akis ir pirmą kartą po trejų metų pažiūrėjo į savo tėvą, kuris nebuvo panašus į tą vyrą, kurį jis matė, kai buvo penkerių.
Šis vyras buvo ilgais plaukais ir barzda, su purvinais rūbais ir greičiausiai pulku parazitų, bet šiltos rudos akys, lygiai tokios pačios kaip ir Roberto, rodė, kad širdyje, šis vyras liko toks pat.
– Nebent tik mano. Man reikėjo mylėti tavo mamą smarkiau.
– Ar tai reiškia, kad mama nebemyli ir manęs? – paklausė berniukas, jausdamas, kaip ašaros ketina išsiveržti: šeima jam buvo viskas.
– Ne. Mama myli tave, Lilijaną ir Deizę, bet mes gyvensime atskirai.
Iš rudų akių vėl pasipylė ašaros ir vaikas stipriai suspaudė tėvą, priglausdamas savo skruostą prie apžėlusio tėvo veido.
– Aš nenoriu, kad tu išeitum. – jis sukūkčiojo. – Neišeik ir vėl.
Tėvas juto kaip jo paties akyse kaupiasi ašaros ir, glausdamas savo sūnų prie krūtinės, jis šnabždėjo.
– Neišeisiu. Daugiau niekados.
– Aš myliu tave, tėti. – sukūkčiojo berniukas ir vyras pajuto, kad jo širdis pradėjo plakti smarkiau: kiek metų jis svajojo apie tai, kaip išgirsta šiuos žodžius iš savo vaiko.
– Aš taip pat tave myliu, Robertai. Amžinai.
Ir nors abiejų vyrų širdys plyšo tą naktį dėl tos pačios moters, jie žinojo, kad šios Kalėdos buvo pačios įsimintiniausios jų gyvenime.
2010-12-20 19:23
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą