Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Edmundas perbraukė delnu per veidrodį. Plaštakos pločio rėžyje pamatė gerokai šviežesnį savo atvaizdą. Tamsiais plaukais dar varvėjo vanduo. Keli lašiukai rado kelią virš vešlių antakių. Persiritę per tvinkčiojančią kraujagyslę smilkinyje, nuriedėjo palei gerokai įkritusias akiduobes. Nuo ten slystelėjo išsišovusiu skruostu ir, truputį pakabėję, nugarmėjo į vešlią barzdą. Edmundas pasilenkė arčiau veidrodžio. Pasukęs veidą, po žandikauliu išvydo kelis įžūliai išlindusius baltus plaukelius. Reikia nusiskusti. Krupščiai užsitepęs skutimosi putas, vyras išsitiesė visu ūgiu. Žvelgdamas į savo nuo liemens nepridengtą kūną iš apačios į viršų, pamanė, jog jis vis dar neblogai išsilaikęs. Pilvas nebesusiskirstęs į šešias, ryškiai atskirtas dalis, bet  Edmundas niekada neleido jam nudribti. Paspaudinėjęs nusišypsojo: vis dar stangrus. Pažvelgęs truputį aukščiau susiraukė. Krūtinė buvo aiškiai praradusi formą. Kadaise merginų labai mėgstama, dabar ji panašėjo į tešmenis. Darausi panašus į žmoną. Galiausiai įsmeigė akis tiesiai  į jų pačių atvaizdą veidrodyje. Veidas nelabai kuo pasikeitė nuo tų metų, kai baigė akademiją ir perėmė tėvo sporto centrą. Keletas raukšlelių šen bei ten, keli žili plaukeliai, truputį apdribę paakiai... Edmundas stengėsi to nematyti. Viduje jautėsi toks pats energingas, merginų mylimas vakarėlių liūtas, koks buvo prieš 20 metų. Jei norėčiau, vėl toks būčiau. Giliai atsidusęs prispaudė skutimosi peiliuką prie skruosto ir švelniai brūkštelėjo.
          Pro užuolaidą skverbėsi saulės spinduliai. Skrosdami kūno kvapo prisigėrusį kambario orą jie apšvietė rimstančias dulkeles. Nusekęs jų rodomu keliu Edmundas pamatė grakščias linijas. Jos be jokios gėdos kyšojo iš po antklodės ir gundė prisijungti dar vienam nuotykiui. Norėdamas, bet neįstengdamas nusukti akių, Edmundas tyrinėjo nakties tamsoje jį tenkinusią būtybę. Ji gulėjo ant šono, atsisukusi į jį. Truputį išsirietusi. Viena koja buvo ištiesta, kita sulenkta, pabrėžianti sėdmenų iškilimus. Bijodamas, kad jo žvilgsnis gali pažadinti šiltame guolyje susirangiusią moterį, jis atsargiai apžvelgė kiekvieną jos kūno lopinėlį. Nuostabios krūtys. Prisiminė, kaip idealiai jos tilpo jo delne. Tokios jam labiausiai patiko. Ne per didelės. Slystant žemyn plokščiu pilvu kelią užstojo išsikišęs užtiesalo lopinėlis. Troško jį patraukti į šalį. Gana! Rodėsi tik nepridengtas plaukų ruoželis. Edmundas susijaudino. Jis pamatė nedidelę tatuiruotę. Naktį negalėjo jos nei užčiuopti, nei pajausti. Tai buvo plaštakė. Ji skraidė šalia geidžiamiausios kūno dalies, atkakliai bandydama dar kartą nusitempti vyrą į lovą. Bet jis tik numetė rankoje laikytą šimto litų kupiūrą ant naktinio stalelio ir apsisuko. Išeidamas duris uždarė be garso.
          Gedimino prospektas. Tai buvo mėgstamiausias Edmundo maršrutas, ypač žiemą. Į tolumą besidriekianti gatvė apklota stora sniego paklode buvo tikra atgaiva po ekskursijų. Dažniausiai vyras nė nepastebėdavo, kaip sulėtina žingsnį. Prospekto pabaigoje stūksanti Katedra taip prikaustydavo žvilgsnį, kad jis užsimiršdavo, ką daro. Kartais, net spaudžiamas gausybės reikalų, jis nejučia užklysdavo pasimelsti. Po to galėdavo švaria sąžine eiti dirbti. Tačiau šį kartą Edmundas negalėjo sau leisti blaškytis, net jei eiti išpažinties dabar būtų pats metas. Šį kartą nuo to priklausė daugiau nei darbas. Jis sparčiai dėliojo didelius žingsnius. Šalikas plaikstėsi į šalis, retkarčiais net pradingdamas iš burnos iškilusiame tirštame garų kamuolyje. Pašalo kaip reikiant. Pakraščiuose stovinčios mašinos taip ir laukė nustebinti savo šeimininkus kietu šerkšno sluoksniu. Kita gatvės puse einanti moteris tėškėsi ant šaligatvio. Edmundas nepribėgo padėti. Jis skubėjo. Vis dirsčiojo į laikrodį. Kada aš paprastai pareinu? Galvoje buvo chaosas. Vis pasirodydavo nuogos prostitutės atvaizdas. Juo būtinai reikėjo atsikratyti. Nusprendęs, kad laiko dar turi, įsuko į artimiausią kavinukę ir užsisakė kavos išsinešti. Tu tik vienam kartui, dink iš galvos. Nelaukęs grąžos vėl išsiskubino. Karštas vienkartinis puodelis degino delną net per pirštinę. Išsukęs iš įprasto maršruto, kad sutaupytų laiko, Edmundas dabar ėjo daug siauresne gatvele. Čia, kur tik pažvelgsi, parduotuvės. Akies krašteliu Edmundas pagavo kažkur jau matytą figūrą. Šitą, tėti, šitą! Va, žiūrėk, reklamą rodo! Vyras grįžo. Vitrinoje kabėjo didelis plaktas. Jame puikavosi du, mėlynas ir raudonas, robotų kostiumais apsirengę kariai. Rankose jie laikė ginklus. Stovėsena išdidi, pakeltos aukštai šalmais uždengtos galvos. Fone matėsi šimtai išguldytų priešų ir degančių tankų. Danguje skriejo naikintuvai ir žibėjo fejerverkai. Plakato apačioje buvo prikabintas užrašas: „LIKO TIK KELIOS KOPIJOS, PASKUBĖKITE! “ Edmundas planavo nupirkti šį kompiuterinį žaidimą kaip Kalėdų dovaną vaikams. Galėtų užsakyti jį internetu ir sutaupytų nemažai pinigų. Bet gali vėluoti atsiųsti, per šventinį sezoną visur kamščiai. Dabar laikas atrodė net tinkamesnis už Kalėdas. Po kelių minučių vyras išėjo nešinas nedidele stačiakampe dėžute su tokiu pačiu piešiniu kaip plakate. Nupirko paskutinę kopiją. Ją jau nužiūrinėjo kažkoks apsmukęs paauglys. Neiškentęs, kol vaikis apsispręs, priėjo ir ištraukė žaidimą iš rankų. Tu galvok toliau, o aš skubu. Jaunuolis net nebandė priešintis dideliam dėdei piktu balsu. Edmundą truputį graužė sąžinė. Turbūt  vaikinas ilgai taupė tam žaidimui. Paieškos kitur ir nusipirks. Dabar bandė galvoti apie sūnų šypsenas.
        Jis stovėjo prie durų. Vienoje rankoje laikė žaidimą, kitoje – puokštę rožių. Jas nupirko gėlių parduotuvėje, esančioje už kelių žingsnių nuo namų. Visada ją praeina. Giliai atsiduso ir dar kartą pažvelgė į laikrodį. Be dvidešimt  vienuolika. Jis suspėjo. Net buvo ankstyvas. Dabar dvejojo, ar nesukels įtarimo. Viduje girdėjo vaikų klykavimus. Išvirtę iš lovų jie jau žaidė. Edmundas įsivaizdavo juos lakstančius po kambarius vien su pižamomis. Izabelei ten turbūt pragaras su tais velniūkščiais. Nejučia Edmundas nusišypsojo. Staiga suprato, kad stovi prie savo durų ir šypsosi į jas. Pasijautė kvailai. Pakėlęs galvą užsimerkė ir dar kartą giliai atsiduso. Paspaudė skambutį. Triukšmas už durų nutilo. Įtampos sekundė. Pagaliau dundesys –  lėkė laiptais. Bum! Jie atsitrenkė į duris. Edmundas jau šypsojosi iš visos širdies. Pirma pažiūrėkit, kas ten! Jis išgirdo žmonos balsą. Per vėlu. Pasigirdo spynos trekštelėjimas ir durys plačiai atsilapojo.
- Tėti! – Edmundas buvo teisus, jie vis dar su pižamom.
- Vaikai! – Jis puolė į vidų ir juos apkabino.
Jis ilgai laikė savo berniukus. Jį užplūdo tas pats šiltas jausmas, aplankantis kiekvieną kartą jam šitaip grįžtant. 
- Edmundai?
Jis atsistojo ir pakėlė akis. Izabelė. Ji užvažiavo į prieškambarį specialia pakyla. Ankščiau į jį vedė tik laipteliai. Moteris sėdėjo vežimėlyje ir žiūrėjo į savo vyrą. Vaikai atsitraukė. Metusi žvilgsnį į gėles tarė:
- Manai, nustebinsi mane gėlėmis, kai gėlių parduotuvė mūsų kaimynė? – žiūrėjo piktai.
- Izabele, aš juk...
Ir tuo momentu ji nusijuokė. Nusijuokė savo nuostabiausiu juoku. Edmundas vos nesukrito.
- Eikš čia, paklydėli. –  Vis dar šypsodamasi privažiavo arčiau.
Vyras padėjo puokštę ant žmonos kelių ir pasilenkė. Tai buvo labai nepatogus apkabinimas, bet Edmundas laikytų ją taip visą amžinybę. Atsitiesęs įdavė vaikams žaidimą. Spiegdami ir dėkodami jie nubėgo į kambarį. Edmundas pakabino paltą. Kai vėl atsisuko į žmoną, ji nebesišypsojo.
-    Aš žinau, kur buvai.
Edmundui per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Burnoje pradėjo kauptis seilės.
- Žinau, ką darai per savo komandiruotes.
Kaip nepastebimai nuryti tas seiles??
- Bet tai nieko nekeičia. Aš toliau apsimesiu kvaile. Ir nebijok – neketinu tavęs palikti. Kur gi aš nuriedėčiau?
Metusi dirbtinę šypseną Izabelė nuvažiavo į virtuvę. Edmundas liko stovėti prieškambaryje. Girdėjosi vaikų juokas ir šaudymo garsai. Iš čiaupo bėgo vanduo. Beliko tik prisigerti.
2010-12-19 18:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-20 15:33
begemotas_
Pilvas nebesusiskirstęs į šešias, ryškiai atskirtas dalis, bet  Edmundas niekada neleido jam nudribti. Paspaudinėjęs nusišypsojo: vis dar stangrus. Pažvelgęs truputį aukščiau susiraukė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą