Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Stiklinė širdis

Lengvai kabėdama ant šakos plevėsuoja mažytė balta suknelė su rausvais žiedlapėliais – būtent tokia, kokios norėjo Emilija – ir nė vienas iš praeinančiųjų nė nesusimąsto, kodėl ji čia kabo. Švelniai papūtęs šaltas vėjas pajudina suknelės pamušalą ir man atrodo, kad suknelė dreba – lygiai taip, kaip drebėjo Emilija.
Aš pasistiebiu, jausdama kaip mano nugarą bado kitų žmonių žvilgsniai, ir nutraukiu suknutę nuo spygliuotos eglės šakos, kuri man primena vieną vakarą, kai Emilija atbėgo verkdama, nes eglutė jai subadė pirštukus.
– Kodėl ją nutraukei? – piktas balsas iš už nugaros priekaištauja. – Ar bent jau tavo?
Nė nesiruošiu atsakyti tam nemaloniam žmogui – argi jis to nusipelnė? – tiesiog linkteliu kartą ir nueinu tolyn nuo tos vietos, kur žuvo džiaugsmas, kur žuvo gyvenimo prasmė.
Ledinis vėjas plaiksto suknelę į visas puses, bet aš ją stipriai glaudžiu prie krūtinės – taip, kaip glausdavau Emiliją – ir stengiuosi kažką įžiūrėti pro ašaras.
Dūžtančio stiklo garsas skamba mano ausyse ir aš galvoju, kad vėl nuskendau siaubinguose prisiminimuose, kai mažos rankelės ima tampyti mano palto skverną – šalia manęs stovi maža mergaitė, ašarotomis akimis.
– Kodėl verkiate? – ji klausia nužiūrėdama suknelę mano rankose.
Aš priklaupiu, kad galėčiau kalbėtis su ja akis į akį.
– O kodėl tu verki? – paklausiu, jausdama kaip mano balsas užlūžta. Ši mergaitė visiškai nepanaši į Emiliją, greičiau jos priešingybė – tamsūs trumpi plaukučiai ir rudos akys visiškai kontrastuoja su Emilijos šviesiomis ilgomis garbanomis ir žaliomis akelėmis – bet mergytė turi to vaikiško nekaltumo, kuris taip būdingas mažiems vaikams ir kurio aš netekau.
– Sudužo mano širdelė. – liūdnai pasakė mergaitė rodydama į šukes, kurios kažkada buvo gražus žaislas. – Mamytė man tikrai nepirks kitos.
Keletą akimirkų aš žiūrėjau į tuos stiklo gabalėlius, o mergaitė įdėmiai mane stebėjo. Aš lėtai ištiesiau suknelė jos pusėn ir įbrukau medžiagą į jos rankas.
– Štai, paimk šitą suknelę. Ji buvo mano dukros. – aš pasakiau su liūdna šypsena. – Būtent dėl jos aš ir verkiau.
– Verkiate? – mergaitė pakreipė galvą į šoną. – Kodėl? Ar ji mirė? Mano mamytė sakė, kad labai verktų, jeigu aš mirčiau.
– Ne, mano dukra nemirė. – aš pasakiau matydama akyse Emilijos šypseną, gyvybę akyse, kurios ten jau nebeliko.
– Tai kas tada nutiko? – mergytė tiesmukiškai paklausė.
– Ji užaugo. – aš atsakiau ir, paraginusi ją pasilikti suknelę, nuėjau namo.
2010-12-19 18:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-26 16:50
Mažytė6
Galėtų būti labiau išplėtotas. Patiko, bet trūksta...yra baltų dėmių. Kalbėjimas gražus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-19 18:26
Mr Anonimas
"Ji užaugo."

Vertėjo skaityti visą, kad nuo šių paskutinių žodžių taip netikėtai per nugarą perbėgtų lūdni šiurpuliukai. Man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą