Paskutinę valandą

Tarp žemės ir dangaus keliaujame pirmyn
Nors kartais krentame žemyn
Juk  žmogus gyvenime tik karta miršta
Ne kaip katė devinta gimsta

Kai laikrodis išmuša paskutinę valandą dienos
Aš iš šiltųjų savo patalų keliuos
Vėl eilės rašosi ant lapo tušinuku
Tos kuriom ryte išbudinsiu tartum užvirusiu arbatinuku
Kurias kuriu kai skausmo kupina širdis
Arba per daug kančios patenka į akis
Poteriais meldžiuos aukščiausiam į ausis
Su laikrodžio paskutiniu dužiu  dydingumo link
Paskutinę teismo valandą, kai žmogus atvers rojaus vartus
Dangus pašiurps, ar nudžiugs kaip Dievas sutveria savo vaikus?
Pažiurėk, ar toks pat kaip pradžioje puikus
O aš žolėj sėdėdamas po dangaus skliautu
Žvelgiu į viršų klausdamas „ką tu? “
Galvodamas kaip gyvenimas tenai svetur,
Klausiu aš savęs „Ar Dievas mato mus visur?
Bet neužmirštu visų žmonių
Kurie su nuodėmėm artėjo prie mirčių
Jie nepakils atvert didžius dangaus vartus
O prasmęgs išvyst liepsnojančius krantus
Kaikuriem bus suteikti didingieji sparnai
Kaikam įsmeigti skausmingieji ragai
Bet ar velnias gali dar iš pragaro gelmių išskrist
Atvirkščiai nei Liuciferis iš dangaus ištremtas žemėn krist
O aš kurdamas paskutinę valandą dziaugiuos
Kuomet žmogus man apie baigtį los
Rankomis dabar suplok jei nebijai tos pabaigos
Manęs pakankamai gavai - pasiklausyk tylos