gyvatėjant

veidas tinku trupa –
aksomą  palikau
kai skausme
mane pagimdė sienos
prakeikto miesto
gyvatėmis užleisto

ir klykė
pribuvėja pamačius
rankas vijokliais ėjusias

vakarais šnypštimas
duslus lyg vėjo

***

nežinau kas
laikrodžius vis persuka –
baltu rūbu apsitaisius
lyg gimus ką tik bet
kadagiai jau –

ir nuodėmė
nespėta padaryti
tačiau priklausanti
akis taip spaudžia

aš drugeliais
norėčiau baigtis
o čia tik šnypščia