- Mūsų žodis
aštrus kaip kirvis
ir sunkus kaip akmuo.
- Ar numirę,
kada nors panorę -
grįšime namo,
ten, kur vyturėliai virva?
O namuose -
turėsime -
skausmą, džiaugsmą,
kaip duonos kepalus -
ptariekt,
ir įstrigs širdyse
tas liūdesys,
ir links į karstus -
kalama vinis,
ir mes būsim -
šios žemės turinys.
Pavargę ir pailsę -
grįšime namo,
ir ištirps
tas mūsų skausmas,
ir ištirps,
tas mūsų džiaugsmas -
tame sniego,
smėlio gražume,
ir į mūsų kūnus,
ir į mūsų sielas,
medžiai, kaip žmonės -
rankas - šakas suleis..
Sugrįžti,
niekas neuždraus -
rasos rankos, kaktos -
nuo prakaito
sūraus.
Be mūsų -
liūdės -
namai, beržai, klevai.
Kris rytmečio
šalti lašai,
o bruknės, spanguolės -
sušalę,
ir bliaus
snieginuos laukuos,
miškuos -
paklydusios avelės.
O mes - skaičiuosim
prabėgusius metus -
pakilę -
virš kalnų, užtvankų,
ir varvės
į mūsų burnas -
išsiskyrimų medus.