Slapta virėjo istorija

Andriejus Semionovičius buvo džiusna ir mažo ūgio (Don Pedro - apkūnus rubuiliukas su ūsais), kažin kur tarnavęs ir ligi keistumo šviesiais plaukais (kaštoniniais, kirptais bliūdeliu), su žandenomis, kodletų pavidalo, kuriais jis labai didžiavosi - Italas.

Talentingas unitazo nuleidimas
Ir gimsta geniali mintis.
„Recepto naujo išradimas -
Štai mano lemtis! „

Iš banko pavogęs tris monetas,
Nusipirko jis miltų,
Užsidaręs tvarte jis laukė,
kiaušinių tarp vištų.

- Privilegija mana -
Apelsinų padaže.
Sūrio kvapo, kumpio kepto...
- Noriu valgyt...
- Ne dabar.

- Sodos, druskos, cukraus pudros...
Apvalainis ir purus
Pyragėlis mano bus! mmm...

- Bet nekas man su sekliu morka...
- Kas? - Nekas? - Ne kas? - Kas ką? - Iškas ir pakas... - Kas ką kas? - Nekas sakau! - Tai kas ar nekas? - Ne-kas....

- Seka jis mane akim žvaira...

- Einu turiningai praleisti vakarą- spoksoti į avelę ant lubų ir galvoti, kodėl trys cukraus gabalėliai galėjo supykdyti ūsuotą vyriškį, sėdėjusį priešais per padėkos dieną... Nes jis tada tik žvilgtelėjo į laikrodį ir susiraukęs ėmė šaukti kažką prancūziškai.
Supratau iš konteksto kad kažką apie sūrį.
Bet ne čia visa esmė...

Restorano šeimininkė Džilda bandė sulieknėti.
Ale todėl vidurnaktį ji slinko į virtuvę.
Atidarius šaldytuvą ėmė baisiai rėkti -
Jame ji rado Pedrą su keptuve.

- Kaip gaila...
- Tas tiesa. Kur buvęs, kur nebuvęs vėl seklys morka
Išlindo iki pusės atviram lange
Ir džiaugės Džildos viešnage.
Pyragas liko neiškeptas
Sužlugo planas slaptas.
Graudžiai pravirko vargšas Pedras
Su juo ir kumpis keptas...
Ir sūrio kvapas neužuostas,
Ir Džildos pilvas nepaguostas...