Rašyk
Eilės (72247)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Studentas Darius tik po liepos pirmosios pasirodė miestelyje. Nei žiemos, nei pavasario atostogų jis nebuvo parvažiavęs.  Jam su draugu, paskutinio architektūros kurso studentams buvo patikėtas  labai atsakingas projektas ir visos atostogos  praėjo prie ieškojimų, brėžinių ir darbų. Kai pagaliau darbai buvo baigti, konkursas laimėtas, tada Darius galėjo važiuoti namo pelnytų atostogų.
Po kelionės gerai išsimiegojęs, jis aplankė draugus, kaimyną vaistininką Robertą ir vieną vakarą pamatęs, kai Milda parėjo iš darbo, atėjo pas ją.
- Labas, Mildute, - linksmai pasisveikino, - kaip laikaisi? Seniai bemačiau.
- O, Darius, kaip malonu matyti, - nudžiugo Milda
- Ar tikrai? O aš bijojau užeiti, galvojau, gal užmiršai.
- Taip ilgai nesirodėte, galima buvo ir pamiršti, bet aš nepamiršau. Kur buvot pražuvęs? Prašom toliau, prašom sėstis, - pakvietė Milda, su juo atėjusi prie stalo.
- Aš irgi nepamiršau. Priešingai, nors ir buvau labai užimtas, bet vis apie tave galvojau, rūpinausi, - atsisėdo Darius. - Buvau ir gimnazijoje, ir mokytojų seminarijoje, aplankiau keletą mokyklų, deja niekur jokių lengvatų netaiko. Visur mokesčiai ir nemaži... Bet šiaip su aštuonių klasių pažymėjimu bet kur įstoti būtų nesunku.
- Aš jau palaidojau visas viltis baigti kada nors gimnaziją, - atsiduso Milda. - Jei anksčiau dar pasvajodavau, tai dabar... - prisiminė ji Alių.
- O tu kuo toliau, tuo gražesnė. Nežinau, ar tai dėl to, kad ilgai nemačiau, ar iš tikrųjų labai pagražėjai, - pusiau rimtai, pusiau juokais neiškentė jos nepagyręs Darius.
- Ačiū, jūs niekad negailit gerų žodžių moterims. Žinot, kas joms patinka.
- Bet kad tai gryna tiesa, - tvirtino Darius, - nė kiek neperdedu, sakau kaip yra ir net negalvoju, ar patiks kam tai, ar ne.
- Papasakokit geriau, kaip jums sekasi studijos? - pasuko prie rimtesnės temos Milda. - Po atostogų juk prasidės paskutinieji mokslo metai. Po metų jau būsit diplomuotas architektas. Ką veiksit, kai baigsit studijas?
- Pirmiausia- tai smagiai ilsėsiuosi, - juokėsi Darius, - o paskui kibsim į darbus. Ateityje laukia daug planų...
- Kuo nuoširdžiausiai linkiu sėkmės, - palinkėjo Milda, - tada turbūt čia pas mus miestelyje niekada nepasirodysit?
- Jeigu būtų kas laukia, visada rasčiau laiko, - šelmiškai žvelgdamas į  Mildą pasakė jis ir nusišypsojo.
- Negi nėra kas laukia? - nusistebėjo ji.
- Jei turi galvoje tėvus, sesę, tai savaime suprantama, bet aš norėčiau, kad ir tu manęs lauktum. Ar lauksi, Milda?
- Visada būsit mielas ir laukiamas svečias mūsų namuose, - išsisuko nuo tiesaus atsakymo, - kada tik čia būsit, nepamirškit mūsų aplankyti. Bus malonu jus matyti.
- Ir tai neblogai, bus drąsiau užeiti. Aš ir dabar turiu drąsų pasiūlymą, - vėl šypsosi Darius. - Pasirodo Roberto vestuvės vasarą. Kai buvau užėjęs aplankyti, pakvietė ir mane. Ne tik į vestuves, bet ir į pajaunius. Pamerge liepė pasirūpinti pačiam. Sutik, Mildute, būti mano pamerge, tai bent pasiaustume. Argi ne puiki iš mūsų pora?
- Tai kad aš jau pasižadėjau... - nusijuokė Milda.
- Kam pasižadėjai? - net išsižiojo Darius iš nuostabos.
- Roberto pusbroliui Aliui.
- A, tai tas pats... - prisiminė Darius Naujus metus, - tada viskas aišku ir man nebėra ko tikėtis. Jis ir čia greitesnis už mane.
- Nėra ko nusiminti, - matydama kaip nusiminė Darius, pasakė Milda, - pasitikėkit Robertu, jis pats suras jums tokią pamergę, kad džiaugsitės, jog aš negalėjau.
- Jei būčiau žinojęs, būčiau iš karto atsisakęs eiti į pajaunius. Kai pamergė patinka, tada taip, kitu atveju vestuvėse geriau būti paprastu svečiu. Vestuvės vestuvėmis ir palieka, tai didelė ir linksma šventė ne tik jauniesiems, bet ir svečiams. O jūs, pasirodo, su Roberto pusbroliu dažnai susitikinėjat, - susimąstęs pasakė Darius, - sakyk tiesiai Mildute, jūs draugai? Patikėk, man labai svarbu tai žinoti. Klausiu ne iš smalsumo.
- Kaip čia pasakius....
- Užteks, nieko daugiau nereikia, viskas aišku, - nutraukė Darius Mildą. - Jau nuo pernai Naujųjų metų turėjau susiprasti, kad nėra ko  puoselėti vilčių, o dabar pasitvirtino abejonės. Prisipažinsiu, labai daug galvojau apie tave, kūriau planus. Maniau baigsiu studijas, būsiu laisvas, sieksiu rimtos draugystės, meilės, bet dabar jau metas viskam padėti tašką.

***
Danutė neatsisakė minties susitaikyti su Aliumi.  Atvažiavo atostogų tvirtai pasiryžusi jį susigrąžinti. Net buvo susidariusi mažytį planą. Liepos pabaigoje jos gimtadienis. Ji prikalbins mamą ir tėtį suruošti ta proga arbatėlę. Pasikvies truputį svečių, aišku, jaunimo ir būtinai Alių.  Tai bus puiki proga su juo susitikti ir pasišnekėti. Prisiminusi, kaip jis pergyveno, kai juodu išsiskyrė, Danutė nė kiek neabejojo, kad Alius bus laimingas, galėdamas vėl su ja bendrauti. Padraugaus dar porą metelių, kol ji baigs gimnaziją, o tada ir apie vestuves bus galima pagalvoti.
Apie tolimesnius mokslus ji jau nebegalvoja.  Norint baigti aukštąją - dar penki metai studijų. Miesto gyvenimas be gryno oro, be tinkamo maisto, griežtas režimas šeimininkės namuose, dienos auditorijoje, bibliotekoje, paskaitos, sesijos - nebe jos sveikatai... Ir kam visa tai? Kad baigus galėtum savarankiškai gyventi? Ištekėjusi už Aliaus argi ji nebus savarankiška? Niekas netrukdys jai gyventi ir tvarkytis  gyvenimo pagal savo principus. Gyvens apsupta gamtos, mylima, gerbiama, viskuo aprūpinta, bus Aliaus žmona, jo vaikų motina. Argi ne tas pats laukia visų, kad ir baigusių aukštuosius mokslus moterų? Nuo to niekur nepabėgsi.
Jos jau viskas šimtus kartų apgalvota, apsvarstyta, dabar belieka tik susitikti su Aliumi. Bet kaip jį pamatyti? Na, laiko dar yra . Sekmadieniais tikriausia būna miestelyje. Galima bus pasidairyti gatvėje, užeit į krautuvę. Reikės gal paprašyti Mildos, kad pamačiusi jį, kuo skubiau praneštų. O gal parašyt laiškelį su kvietimu? Danutė vis galvojo, rūpinosi, o sutiko Alių visai netikėtai, paprastą dieną miestelyje.
Ji ėjo pas draugę, kai pamatė priešais dviračiu atvažiuojantį Alių. Pamatęs Danutę, jis sustabdė dviratį, nušoko nuo jo ir priėjo arčiau.
- Kaip gerai, kad tave pamačiau, - apsidžiaugė Danutė, - dabar jau nereikės sukti galvos, kur tave sutikti.
- Norėjai sutikti, - nusistebėjo Alius, - o kam aš tau reikalingas?
- Noriu pakviesti tave į savo gimtadienį.
- Tikrai?
- Žinoma, - patikino Danutė, - ar jau pamiršai, kad liepos dvidešimt septintąją mano gimimo diena. Kadaise tą dieną man atnešdavai puokštę ramunių...
- Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, bet aš nepamiršau. Gražios ir mielos buvo dienos. Kas galėjo pagalvoti, kad iš jų liks tik prisiminimai... Ilgai dėl to kentėjau...
- Dar nevėlu viską atnaujinti, bet čia ne gatvės kalba. Kai atvažiuosi į mano šventę, daugiau apie tai pasišnekėsime. O dabar džiaugiuosi sutikusi, lauksiu atvažiuojant.
- O kada konkrečiai?
- Dvidešimt septinta trečiadienis, švęsim šeštadienį. Šeštadienį per pietus, - dar patikslino Danutė. - Ką veikei šiandien miestelyje? - tarp kitko dar paklausė.
- Turėjau reikalų valsčiuje, dabar važiuoju namo, darbai laukia.
- Tai nepamiršk, lauksiu. Mums reikia būtinai susitikti.
Šeštadienį, kai buvo susirinkę beveik visi svečiai, pasirodė Alius. Jis įteikė didžiulę puokštę ramunių Danutei, papildydamas kolekciją gėlių, kurios buvo pamerktos į gražias vazas, stovinčias ant specialiai tam  pastatyto stalo.
Danutė padėkojo už gėles ir kritiškai nužvelgė Alių. Tamsiai mėlynas kostiumas, rausvas kaklaryšis, sniego baltumo marškiniai gražiai išryškino stipriai nuo saulės įdegusį veidą ir tamsiai pilkas akis. Juodi antakiai ir tankūs, krentantys ant kaktos plaukai šiek tiek nublukinti saulės, aukštas ūgis ir sportiška figūra darė jį panašų daugiau į inteligentą nei į žemės mylėtoją, ūkininką „materialistą“.
- Kokia buvau kvailė, - pagalvojo Danutė, - tiek metų ignoravau tokį vaikiną. Kaip gerai, kad šiandieną jis čia ir bus galima tom kvailystėm padaryti galą.
Mildos nebuvo. Ji nujautė Danutės ketinimus ir nenorėjo trukdyti jiems išsiaiškinti. Vieni du jie galės laisviau pasišnekėti. Danutei, žinoma, tas pats ar Milda bus ar ne, bet Aliui gali būti nepatogu, jeigu jis norėtų susitaikyti su Danute. Ypač po to, kai jis Mildai prisipažino meilėje. Ji nutarė nedalyvauti šventėje, o dingstį sugalvojo visai paprastą: „ Negaliu, neateisiu, labai skauda galvą, blogai jaučiuosi, labai atsiprašau“.
Kai įsilinksminę svečiai pakilo nuo stalo ir išėjo šokti, Danutė paėmė Alių už rankos ir pakvietė sėstis.
- Dar kartą dėkui už gėles. Jos už visas gražesnės, - prisimeilindama pasakė Danutė.
- Kaip paprastai, tai tavo mėgstamos ramunės, - atsakė Alius, - o kodėl iki šiol nėra Mildos? Ar ji neateis? - paklausė, kas jam labiausiai rūpėjo.
- Skundėsi, kad skauda galvą. Neketino ateiti.
- Štai kaip? O aš vis laukiu, kada ji pasirodys.
- O tau tos ramunės nieko nesako? - nekreipdama dėmesio, kad Alius susimąstė, kalbėjo Danutė. - Man labai primena laikus, kai mes buvo tokie artimi. Kaip čia atsitiko, kad mes taip ilgam išsiskyrėme?
- Na, ką gi, tu išvažiavai į gimnaziją, išpuikai, susiradai geresnių. Kam tau tas bernelis laukų artojėlis?
- Visai netaip, - paprieštaravo Danutė, - aš tik norėjau, kad ir tu mokytumeisi. Mokėmės kartu mokykloje, galėjom kartu mokytis ir gimnazijoje. Kodėl nesiekti daugiau žinių, jeigu yra galimybė.
- Ne tai, kad norėjai, tu tiesiog reikalavai to, kas man visa širdimi nepriimtina, - pataisė ją Alius, - tiek metų zulinti gimnazijos suolą, nematyti žemės, žaliuojančių laukų, sodybą supančių medžių, gandralizdžio ant daržinės stogo, užtekančios saulės... Negirdėti vieversio ir kitų paukštelių ulbėjimo... Neištverčiau nė vienų metų.
- Bet juk visa tai galima buvo rasti ir baigus gimnaziją. Įgytos žinios dar niekam nepakenkė.
- Tik kai kurias ten įgytas žinias galima pritaikyti žemės ūkyje.
- Kiek garsių žemės ūkio specialistų, agronomų, ūkvedžių ūkiuose, dvaruose pirmas žinias gauna gimnazijoje. Pagaliau yra dar ir žemės ūkio akademija Dotnuvoje, kur galima studijuoti žemės ūkio mokslą.
- Žemei ne tiek žinių, kiek reikia meilės ir pasiaukojamo darbo. Be darbo visos žinios nieko vertos. Kas dirbs žemę, jei visi bus mokslininkai?
- Mes ir vėl ginčijamės, o kam to reikia? - vėl taikiai prašneko Danutė, - turiu prisipažinti, kad per tiek metų aš irgi labai pasiilgau gamtos. Nepatinka man miesto gyvenimas, ne viskas taip gražu ir gimnazijoje. Kaip norėčiau, kad grįžtų tie laikai, kai buvome draugai... Kalbėdavom, ginčydavomės, diskutavom, bet buvom kartu. Kaip atsitiko, kad taip nutolome vienas nuo kito? Tikiuosi, kad ne viskas taip jau beviltiška... Kaip norėčiau susigrąžinti tuos praėjusius laikus...
- O kaip juos susigrąžinsi? Tokie dalykai neįmanomi, - abejojo Alius.
- Labai paprastai, - nematė nieko neįmanomo Danutė, - mums tik reikia užmiršti mūsų nesantaiką, susitaikyti, niekada daugiau nebesipykti ir niekada daugiau nebesiskirti.
- Kaip neišsiskirsi? Juk po atostogų tu ir vėl išvažiuoji į gimnaziją, - nesuprato Alius.
- Viso labo liko tik pora metelių. Susitiksim per atostogas, galėtum ir pats atvažiuoti į miestą retkarčiais. Pagaliau, svarbu, kad žinosim, jog mes vienas kitam reikalingi, kad lauktume vienas kito kaip ir anksčiau.
- Mūsų tik nuomonės išsiskyrė, o mes nei skyrėmės, nei pykomės, todėl nematau reikalo ir taikytis, - patylėjęs pasakė Alius. - Abu pasirinkom tokį kelią, koks mums atrodė priimtinas, o mes kaip buvom taip ir likom draugais. Aš ant tavęs niekada nepykau.
- Kaip suprasti? - nelabai aišku Danutei, - tai tu man atleidi? Mes vėl pora? Artimi draugai kaip ir anksčiau?
- Taip, o dar ko gero ir susigiminiuosim.
- Kokiu būdu? - visai pasimetė Danutė.
- Aš myliu Mildą, ji man irgi neabejinga. Kai baigsis vasaros darbai, atsiras laisvesnio laiko, kelsim vestuves.
Danutė neteko žado. Po minutės tylos ji vos ištarė:
- O aš buvau tikra, kad tu dar tebemyli mane...
- Beje, aš jau eisiu, - pakilo nuo sofos Alius, - reikia užsukti pas Mildą, sužinoti, kokia jos sveikata. Gal kas rimto atsitiko, gal reikia mano pagalbos? Sudie, Danute, - padavė ranką, - ačiū už vaišes ir iki pasimatymo.

***
- Mildute, palauk, pasišnekėti reikia, - kai Milda po vakarienės jau ruošėsi eiti miegoti, sulaikė ją motina.  - Rudenį tu jau išteki, o man ką daryt?  - paklausė motina, kai dukra atėjusi  atsisėdo prie jos ant suolo. 
- Kodėl, mama, manęs klausi? - nustebo Milda.
- O ko man daugiau pasiklausti? Argi tu man ne dukra?
- Taip, bet tu nedažnai klausi mano patarimo. Pati savo galva sugebi tvarkytis.
- Tai tas ir yra, kad nebeišneša mano galva, - prisipažino motina, - ar tekėt  man už Stanislovo ar ne? Ką tu pasakysi?
- Ach štai kas, - nusišypsojo Milda, - čia tai aš tikrai negaliu patarti. Mama, pati galvok.
- Anksčiau lyg ir buvau apsigalvojusi netekėti, bet dabar, kai tu mane palieki...
- O pas mus, mama, ar nenorėtum gyventi? - maloniai paklausė dukra. - Alius sakė, jei tik tu norėtum, tai vietos užtektinai.
- Ne, vaikeli, - papurtė galvą Morta, -  jei būčiau viena, o dabar dar yra vaikas. Ten jo abu tėvai ir aš su vaiku... Pati pagalvok, kaip atrodys? O kai ateis laikas lankyti mokyklą, Aidui būtų per toli vaikščioti.
- O kaip mamai tas Stanislovas? Ar patinka jis tau nors kiek? Atrodo, kad jis gerokai vyresnis už tave.
- Patinka, nepatinka, ar tai tokiame amžiuje turi reikšmės? Šiaip žmogus atrodo geras, darbštus, su juo, man atrodo, būtų galima sugyventi.
- Gal ir neblogai būtų, - beveik pritarė pagalvojusi Milda.
- Tagi ir aš sakau. Visas mano pragyvenimo šaltinis, tai karvė, o kaip nesakyk, man vienai su karve per sunku.  Vasarą toli ganyklos, rudenį reikia žiūrėti šieno, pakratų žiemai. Kai tik bėda - tai pas Breives, net nebepatogu kiekvieną kartą kaulyti.  Nebereikėtų jų prašyti, būtų vyras, būtų kas pasirūpina.
- Tai jau taip. Aš dažnai pagalvodavau, kad mamai sunku.
- Jei gerai su Stanislovu sutartume, man būtų žymiai lengviau. Jau vien kiek malkų reikia žiemai... - net nusipurtė, - pati žinai, kiek jų per žiemą sukūrenam. Kūrenk nekūrenęs, vis tiek šalta. Ne tik per langus, bet ir per sienas vėjas ir šaltis kaip per rėtį eina. Ko norėt, senas laužas nebeužlaiko šilumos.
- Bet čia, mama, pati sau šeimininkė, niekas nekvaršina galvos. Kai ištekėsi, bus jau šeima, atsiras kitokių rūpesčių.
- Aš ir taip ten daug laiko praleidžiu. Tai pašeimininkauju, tai namą sutvarkau, tai skalbiu. Manau, kad kažkaip kitaip nebus. Nerūpėtų nei malkos, nei šienas, nei pašarai. Būtų, kas pasirūpina.
- Taip, ten namas naujas, sandarus, per žiemą šilta, nereikėtų šalti. Kai prisimenu, kai ryte atsikėlusi randu užšąlusį vandenį kibire, tai net nupurto. Net dabar  prisiminus nubėga šiurpuliai per nugarą. Nėra net kaip nusiprausti.
- Baisu net pagalvoti apie žiemą, - bauginosi ir Morta, - ir tiek, kiek dabar turiu malkų, gal užteks iki Naujų metų. Jeigu pasilikti gyventi, jau dabar reikia pradėti rūpintis kokio nors kuro.
- Jei tik žinočiau, kad mamai bus gerai, sakyčiau tekėk ir gana. Ne visada tokia proga pasitaiko. Praradus, kad netektų gailėtis.
- Taigi ir aš sakau, - lengviau atsikvėpė Morta, - kaip buvo mūsų šeima iš trijų žmonių, tokia būtų ir dabar. Bet jau šeima rūpinčiausi ne aš viena, o dviese su vyru. Manau, kad man vargo turėtų būti mažiau. Ko gero paklausysiu tavo patarimo.
Tuojau po to, kai tik atšoko Mildos vestuves, ištekėjo ir Morta. Mildos vestuvės buvo paskutinį spalio sekmadienį, o Mortos - prieš pat uždūšinę. Kai dukros kraitelį išsivežė Alius, už kelių dienų ir motina išsikraustė pas pienininką Stanislovą.
Nuo medžių byrėjo jau paskutiniai lapai, tik ąžuolas tebežaliavo. Jis, švelniai palinkęs, apglėbęs plačiom  savo šakom, toliau pasiliko saugoti tuščią, niekam nereikalingą, vienišą trobelę.
2010-12-17 09:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą