Grįžiu
į prisiminimus -
pro tuos gėlus,
gilius vandenis,
pro tas upes, ežerus
ir sutiks mane -
žvilgsniai pažįstami,
ir nepažįstami,
o kokios bus gražios
mūsų dainos, poemos, eilės,
ir kiek dar bus -
naujų susitikimų,
išsiskyrimų,
o kiek suvažiuos žmonių -
su mūsų namais -
susitikimų laukiančių,
nesulaukiančių.
O ant sienų, palangių -
ištisus metus -
žydės gėlės,
ir kris rasotos žvaigždės -
pro duris, pro langus,
ir ant stalų, suolų -
kaip brangakmeniai,
kaip riešutai -
žvaigždės -
rasotos, rūpios.
Ir per botvinius,
avižas, rasodas -
mūsų jaunystės,
vaikystės metai -
nubris
į vasaros sodus.
Ir tu - išbėgsi į naktį,
staiga, kažko
krūptelėjusi
ir nepanorėjusi,
kad mane myli -
prisipažinti.
Ir pasigirsta -
liūdintis tavo balsas -
iš radijo taško,
o ant griovio krašto,
ant bedūgnės krašto -
išsiviešpatauja -
vidurnaktis.
O išaušus - ramu
lyg po naktinio
paukščių čiulbėjimo
ir dar kartą -
suvirpa tavo balsas -
iš radijo taško,
ir aš kuždu
- Neminėk bloguoju -
jau praėjo,
tos kraupios Vėlinės,
ir sumigo,
ilgi Praeities šešėliai -
ant lubų, sienų,
ir sumigo -
žvakių
balkšvi liežuvėliai,
ir ant didelio, nakties delno -
ištirpo,
skausmo ežeras
lyg tavo delne -
šlakelis vandens,
o nuo stogų,
nuo šakų -
lietaus
sidabrinės čiurkšlės,
ir aš kuždu - Nubusk -
gilus vidurnaktis,
lyg būtų kažkas -
pasikoręs.
2.
Gims, mirs -
naujos tautos,
gims, mirs -
nauji atradimai, žmonės,
ir dings iš akių - senutės -
vidury šventoriaus,
lyg žąsys,
po namus išsivaikščiojusios.
Močiutės trypčioja,
aplink jauną klebonėlį
ir girgsi,
apie nuodėmes,
kaip laukinės vištos.
Ir išauga,
tame apleistame
šventoriuje
ir mano didžiulis liūdesys,
kaip vidury miestelio -
belapis medis.
Stoviu -
vidury miestelio
lyg medis -
visus tikėjimo lapus
numetęs,
ir staiga -
išgirstu,
lyg iš radijo taško -
Dievo balsą -
tolimą,
ir niekada
negirdėtą.
O ir mano gyvenimas -
slidus, šerpetotas,
per ištisus šimtmečius -
glūdintas,
ir lyg išpjaustytas -
gero meistro -
lyg iš storos faneros.
3.
Žinau
ir tas vakaras -
bus netikras,
bet už langų -
žvaigždės spindės,
vanagų naguos -
balandžiai spurdės,
ir bus paskutinis,
tas mūsų -
kraupus vakaras.
Ir bus tos pasakos,
paskutinės -
išjaustos
ir nesumeluotos,
apie Raudonkepuraitė,
ir kūkčiojančią Sigutę.
Ir užmigs
visos mūsų legendos,
kraupios pasakos -
pokario,
ir pro mūsų
apsiblaususias akis -
žiūrės žvaigždės,
menulių akys,
ir nauja diena
išauš,
ir ant prieklėčio -
pragys spragilai,
kibirai, kultuvės,
ir susprogs
žalvarinis Išminties diskas,
lyg mėnulis -
išnyręs,
iš po debesų.