Dvi minutės

Tai turėjo būti įprastas vakaras darbe. Taip banaliai prasideda  dauguma istorijų. Maniškė ne išimtis.

Dirbau mieloje jaukioje kavinėje. Tą vakarą tesėdėjo tik Manekenė prie savo įprasto staliuko. Šią merginą mes su kolegom praminėm Manekene, nes ji buvo daili aukšta šviesiaplaukė ir beveik kasdien čia sėdėdavo nepratardama nė žodžio. Keliskart bandžiau užmegzti pokalbį su ja, tačiau ji tik trumpai ir mandagiai atsakydavo su šypsena veide ir man nieko daugiau nelikdavo kaip palikti ją vieną su mados žurnalais. Jų ji nuolatos turėjo, pačių įvairiausių, pačiomis įvairiausiomis kalbomis ir aš dažnai susimąstydavau kiek kalbų ji moka. O gal ji tiesiog apžiūrinėdavo paveikslėlius?

Skambėjo prancūziška daina ir aš laiminga šokau už baro su šluota. Tada suskambėjo durų varpelis ir pamačiau tris juodai apsirengusius vyrus įeinant į kavinę. Jie visi vilkėjo odinėmis striukėmis ir slėpėsi po akiniais nuo saulės nors už lango jau buvo tamsu, o į baikerius buvo visiškai nepanašūs.

- Labas vakaras, - pasisveikinau jiems priėjus.
- Labas vakaras, panele, - maloniu balsu atsakė vyriausias iš jų. Bent jau vienintelis su raukšlėmis kaktoje. – Kaip sekasi? Ar darbinga diena buvo?
- Ačiū, gerai sekasi. O diena tai taip, tikrai darbinga buvo, bet vakaras, va, ramus. Tad jei norit ramiai netrukdomi pasėdėt, tikrai pataikėt, - nusišypsojau.
- Džiugu žinoti, - atsakė man vyriškis ir ėmė dairytis po mažytę kavinės salę. Jauniausiai atrodantis vyriškis priėjo prie ant sienos įrėmintos kavinės istorijos, na, tai buvo tiesiog įrėmintas puslapis, kuriame papasakota kaip kodėl ir kieno buvo įkurta ši kavinė. Šalia buvo savininkų nuotrauka, tad kai supykdavau ant jų visad eidama pro šalį mesdavau žudantį žvilgsnį. O praeiti tekdavo dažnai, nes nuotraukos ir istorija buvo ties praėjimu iš baro į salę.

Trečiasis, atšiauriausios išvaizdos vyras, vaikščiojo po salę lyg ieškodamas vietos kur prisėsti, tačiau sustojo ties Manekene ir ėmė jai per petį apžiūrinėti žurnalą. Mergina pasijuto nejaukiai ir pažvelgė į mane pagalbos prašančiu žvilgsniu. Nežinojau ko imtis. Mane apėmė bloga nuojauta. Visi trys vyrai atrodė lyg savo vietas užėmę aktoriai prieš pat spektaklio pradžią.

- Na ką, - senasis vyriškis vėl atsisuko į mane. – Mes norėsim espresso, dvigubo espresso ir didelio puodelio latte kavos. Taip pat visų pinigų kasoje, - jis baigė užsakymą nukreipdamas į mane pistoletą.

Išsigandusi atšokau nuo kasos. Porą sekundžių sustingusi stebeilijau į ginklą, tada susitvardžiau ir vėl prie jos priėjusi negrabiai mėginau atidaryti kasos stalčių. Taip pat lyg netyčia spustelėjau apsaugos mygtuką. Kelios minutės ir mudvi, aš ir Manekenė būsim išgelbėtos. Nuvogiau žvilgsnį į salę – į Manekenės galvą taip pat buvo įremtas ginklas, o ji pati buvo išbalusi iš baimės.
- Na, greičiau! – vyriškis paragino mane.
Atidariusi kasą negrabiomis rankomis ėmiau pinigus ir stengiausi užgaišti kiek įmanoma ilgiau. Tačiau duodant maišelį su pinigais apsaugos dar nebuvo.
- O dabar kava. Esi gera barista, sakei tai, - jis žvilgtelėjo į laikrodį. Jis rodė be dviejų minučių aštuntą. – Lygiai aštuntą tegu priešais mane garuoja visi trys puodeliai. Arba mes ją nušausim, - pamojo Manekenės pusėn.
Tą akimirką visiškai persigandau. Tik dvi minutės! Drebančiomis rankomis ėmiausi darbo. Negerai, juk man neužtenka paspausti mygtuką, kad kava bėgtų, man reikia ją visiškai rankomis ruošti!
Espresso, dvigubas espresso... Jau garuoja! Nežiūrėjau į laikrodį. Espresso lattei, pienas... Baigta!
Jau sukausi su kavos puodeliu rankose, kai senasis vyriškis su nuoširdžiu liūdesiu balse ištarė:
- Nespėjai.
Tada išgirdau šūvį.
Ir nualpau.

*

Keletą dienų po įvykio prisiminiau lyg per rūką. Buvo ligoninė, buvo policininkai ir begalė klausimų. Atsakinėjau į juos lyg robotas. Ir pati klausinėjau apie Manekenę. Jie nesuprato apie ką aš. Arba tiesiog nesakė. O aš norėjau, kad viskas baigtųsi. Kad užmigčiau ir pabudusi sužinočiau, jog visa tai tebuvo baisus košmaras.

Neapsikentusi tokios mano savijautos sesuo, susitarusi su gydytojais, įsodino mane į mašiną ir išsivežė pas senelį į kaimą.

Ten apsupta žaliuojančių medžių ir vasaros saulės šilumos per porą dienų vėl tapau savimi. Vėl šypsojausi ir mėgavausi ramybe. Kol vieną dieną sesuo sulaukė skambučio. Ji kalbėjosi kitame kambaryje, tad supratau, jog tai kažkas dėl to vakaro kavinėje. Neabejojau, kad skambina būtent dėl to. Man iš karto pasidarė neramu.

Buvau teisi. Sesuo grįžo susirūpinusiu veidu. Blogos naujienos.

- Sesute, - pasakė ji prisėdusi šalia ir paėmusi mano ranką. – Ta mergaitė, ta vienintelė klientė tą vakarą... Na, nežinau ar tau kas nors tai sakė, tačiau tą vakarą ją sužeidė. Sunkiai. Ir visą šį laiką ji buvo komoje. Bet... Bet šįryt ji mirė.
Manekenė! Ji mirė! Ji... Ji mirė!!! Per mane! Per mane per mane per mane!!! Per mano negrabumą! Aš kalta!

Puoliau į ašaras. Man buvo gaila Manekenės ir jaučiausi be galo kalta dėl jos mirties. Bet tai buvo dar ne viskas, ką norėjo pasakyti mano sesuo.
- Brangioji, suprantu, kad prastai jautiesi dėl draugės žūties, bet... Bet tai dar ne viskas. Dar vienas dalykas. Niekas neranda jos artimųjų. Tiesą sakant, nėra jokių jos dokumentų, jokio adreso, o ir tu sakei jos vardo nežinanti ir vis vadinai Manekene. Na, visa esmė ta, kad... Na kad... kad nėra kam ją palaidoti.
- Ką? – atrodė, jog nesuvokiau žodžių prasmės. – Ką tu pasakei?
- Na, tavo kolegos sakė, kad tu su ja vis pasikalbėdavai, kad tikrai gerai sutarei, geriausiai iš jų. Visi nustebę, kad nežinai jos vardo. Na, nesvarbu. Esmė ta, kad skambino iš policijos paklausti ar tu sutiktum ją palaidoti.
- Ką? – pasaulis staiga ėmė suktis pernelyg greit.

Po kelių arbatos puodelių pagaliau suvokiau kas vyksta. Manekenė, graži jauna mergina, yra, buvo, tokia vieniša, kad aš, padavėja jos mėgstamiausioje kavinėje, keletą kartų bandžiusi su ja užmegzti pokalbį, esu jos artimiausias žmogus.

Sutikau ją palaidoti.

Tada prasidėjo įvairios teisinės ir finansinės problemos. Sesuo tvarkė teisines. Su finansinėmis nebuvo taip paprasta. Galų gale senelis pasiūlė mums trims patiems palaidoti ją šalia šeimos kapo. Jokių iškilmių, nieko, tik kunigas. Sutikau ir senelis ėmėsi tvarkyti laidotuvių reikalus.

Po poros dienų viskas buvo paruošta ir su seserimi kapinėse laukėm senelio. Diena buvo saulėta ir šilta. Mano sesers kantrybė pastarosiomis dienomis visiškai išseko ir ji buvo suirzusi dėl visų pastarosiomis dienomis nutikusių dalykų. Nežinojau ką jai pasakyti. Atsiprašyti? Bet juk aš tik gerą darbą padaryti noriu... Nekalta juk aš... Ne, kalta. Aš kalta. Aš dėl visko kalta. Aš.
- Na, ko čia sėdit be darbo? Greit kastuvus į rankas ir dirbam! – mano mintis pertraukė atvykęs senelis. Pačiu laiku.
Senelis nieko nelaukdamas energingai ėmėsi darbo. Pasekiau jo pavyzdžiu. Sesuo taip pat.

Saulė kaitino, žemė buvo sudžiuvusi, tad dirbti nebuvo lengva. Sesuo vis garsiau ir garsiau skundėsi dėl šios situacijos. Senelis tiesiog dirbo. O aš ėmiau norėti, kad būtų nušovę mane.

Karstas su Manekenės palaikais laukė mašinos šaldytuve šalia kapinių, kunigas taip pat laukė mašinoje. O mes vis kasėm. Tiesa, tai nebuvo įprasta duobė. Ji labiau priminė šešiakampį šulinį, juolab, kad ta duobė buvo išbetonuota ir mes tiesiog kasėm žemes iš to šulinio. Man tai pasirodė keista, tačiau niekam daugiau tai keista nebuvo ir neatrodė, jog kas nors ruoštųsi man tai paaiškinti, tad šio klausimo nė nekėliau. Sumečiau, kad taip senelis taupo šeimos kapo vietą. Tad taip ir kasėm tyloje, kurią tik kada nekada pertraukė sesers bambėjimas.

- Na po galais, čia dabar kas? – senelis rado kažką neįprasto ir ištraukė jau iš gilokos duobės. Žvilgtelėjau į jo rankoje laikomą daiktą ir kuo greičiau nusukau žvilgsnį. Senelis be jokių skrupulų rankoje už raudonų plaukų laikė žemėmis aplipusią merginos galvą šiek tiek pražiota burna. Jis kurį laiką pažiūrėjo į ją ir numetė šalin. Sesuo, rodos, nė nepastebėjo nupjautos galvos.

Mane išpylė šaltas prakaitas. Nesitikėjau tokio abejingumo iš savo mylimo senelio. Tokio... Tai juk baisu!

Norėjosi verkt, bet tramdžiau ašaras ir toliau dirbau. Galų gale senelis nutarė, jog duobė tinkamo gylio ir nuėjo karsto ir kunigo.
- Pagaliau! – nuoširdžiai apsidžiaugė sesuo ir ne visai pagarbiai atsirėmė į artimiausią antkapį. Aš tyliai atsiklaupiau šalia duobės.
- Hei! – staiga mus pašaukė maždaug dešimties metų berniukas, senelio kaimynų vaikas, stovintis ant kitoj kapinių tvoros pusėj esančios šiukšlių krūvos. – Gal kartais, mergos, galvą radot? Tokią pražiota burna.
- Taip, - tyliai atsakiau, bet jis ir stovėdamas už maždaug dvidešimties metrų išgirdo.
- A, tai čia ta pati galva, kurią tėvai išmetė į mėšlyną prieš važiuodami į miestą dėl žemės ginčytis. Kur ta galva? – paklausė jis, bet atsakymo nė nelaukęs atbėgo pas mus ir apsukęs porą ratų rado galvą, sugriebė ją už plaukų ir nusitempė į kaimo pusę. Į mus bežiūrėjo tik pražiota merginos galva, maskatuojanti sulig kiekvienu berniuko žingsniu.
- Fe, - nepatenkinta nusuko akis sesuo.
- Kas čia dabar darosi? – nusitebėjo kunigas, kai juodu su seneliu atėjo nešini Manekenės karstu, kurį padėjo ant greta esančio suolelio.
Senelis ėmė jam pasakoti visą istoriją, tačiau aš nesiklausiau. Jaučiau svilinantį karštį pakaušyje. Galvoje kirbėjo vienintelis klausimas – kaip ta galva atsirado šulinyje? Povandeniai vandenys atnešė? Bet juk šitas šulinys išbetonuotas! Vandenys... Vėsa...

Tada pasaulis vėl ėmė labai greitai suktis ir aš šlumštelėdama pasislėpiau nuo jo betoninėje tamsoje.