mano kelias išskalbtos drobės kelyje sutikti pamiršti lyja lietus limpa prie kūno baltas lino žydėjimas surenku dulkes lietuje nusiprausiu kūnas švarus kvepia saule ir vėju aš toks mažas šios žemės žmogus kelio vingyje krintančių lapų daina šiugžda po kojomis meldžias vakar diena susirangę nuauksinti laiko aš klajūnas amžinas laiko klajūnas kelyje išsibarsčiusi laiko tėkmė suskirdusias kojas prausia ryto rasa rankoje lengvas medžio lietimas stiprumas lazdos palydovės manos laikas uždeda nešulį akmenį sunkų sulinkęs sugrubusiais pirštais kalbi lūpos tyli
exmortis siųlo viską primityvint..Tai žinoma, kad tai ne analize, o tik šiaip pasapaliojims, norint parodyt kas suprant eiles geriau- autore ar komentatorius. Palyginau, ką paraše Exmortis su jumis,savaites geriausiuos, tai aš ten ir palikęs komentą- teigiamą, bet abejoju dabar ar sąmoningai tam Ex. pavyko kažką parodyt, ar nesąmoningai- nes jo koments yr žemiau visko, tik naudojimasis geltonais ženkliukais.
Tik patariu - niekada neaiškinkite savo kūrinio. Jei nesupranta, tai jų ir bėdos. Eilėraščiai tuo ir žavūs, kad kiekvienas juos gali suprasti savaip, gali pajausti savaip, o paaiškinimas žavesio nesuteikia.
..koks jūs nuostabus analizės žinovas, bet minties nepagavote, tai tik analizė-virtuvė...:), be reikalo vargote, aš tikrai egocentriška, jūs teisus tik čia...
labiausiai nuvylė autorės egocentriškumas komentare, maždaug "jei, kvailiai, nesupratote teksto, tai aš už jus jį sukramtysiu ir paaiškinsiu".
išsisemiate, silpstate, siūlau pasėdėti ilgiau prie teksto, brandinti. visam tekstui apibūdinti užtektų vieno sakinio "klajūnas keliauja laiku, apsunkęs". tarkim. beskaitant ši mintis kažkaip nenatūraliai aplipdoma, gromuliuojama, gromuliuojama. nėra sklandos, lengvumo
rankoje lengvas medžio lietimas
stiprumas lazdos
palydovės manos -> kad ir čia - realiai vietoj daugiažodžio gromuliavimo užtektų lakoniško "rankoje lazda", arba "suspaudžiu lazdą". Norint tekstui suteikti dinamiškumo reikia daugiau vaizdinių, dabar iš jūsų minties, jei sukoncentruotumėte, gal ir gautųsi neblogas haiku, bet mano subjektyvia nuomone, labiau jis nėra plėtotinas.
meldžias vakar diena
susirangę nuauksinti laiko -> šitas įvaizdis patiko, siūlyčiau keisti "susirangIUSI nuauksintA laiko" (nes diena)
limpa prie kūno baltas lino žydėjimas -> vėl pernelyg perkrautas įvaizdis, į vieną eilutę nereikėtų sukišti tiek vaizdinių, o jei jau taip koncentruojate, koncentruokite visą tekstą - dabar jis toks padrikas - viena eilutė perkrauta, kita lakoniška - labai nesubalansuota
suskirdusias kojas
prausia ryto rasa -> baisiausias dalykas yra klišės (t.y. kone kiekvienam vidutiniame tekste pasikartojantys įvaizdžiai "suskirdusios kojos", "ryto rasa" - gi turite parako, išmąstykite originaliau)
laikas uždeda nešulį
akmenį sunkų
sulinkęs sugrubusiais pirštais kalbi
lūpos tyli -> pabaiga labai nuspėjama bei silpna.
Paaiškinu, nes mano darbų nesupranta, tad...laike mes keliaujame, keičiame metų metais rūbus, surenkam į save kas gera ar bloga, dienos buvusios, tartum sunkūs nešuliai....išsiberstom laike, o po to tik lūpos nutylusios... tik tiek...